Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas Kovo 11-ąją prižadina atsiminimus apie labiausiai jaudinančius įvykius, kurie teko manajai kartai. 1988 m. kilęs Sąjūdis per keletą metų neatpažįstamai pakeitė Lietuvą ir – drąsiai galime sakyti – savo nuoseklia, atkaklia, gerai apskaičiuota ir teisiškai pagrįsta kova su sovietų imperija davė pamoką visam pasauliui.
Ir pats pasaulis tuo laiku keitėsi tiesiog akyse. Senosios normos, senieji standartai, iki tol taikytos taisyklės ir dėsniai nustojo galioti. Sustingusiame sovietiniame betone vėrėsi neregėtos spalvos. Naują realybę sunku buvo priimti ir ne vienam Vakarų lyderiui. Netikėtos, žadinančios viltį, kurstančios euforiją ar, priešingai, įspėjančios apie grėsmę, pranešančios apie skaudžias netektis naujienos dideliu srautu liejosi kiekvieną dieną. Niekas negalėjo laiduoti, kad Lietuvos tikslai bus pasiekti, tačiau Lietuvos žmonių vienybė teikė viltį, kad pergalė anksčiau ar vėliau ateis.
Per praėjusius 35 metus buvo sunku įsivaizduoti, kad pasaulis gali sulaukti dar vieno panašaus masto sukrėtimo, koks buvo geležinės uždangos kritimo laikais. Vis dėlto toks metas atėjo. Su JAV prezidento Donaldo Trumpo antrąja kadencija prasidėjo didysis vertybių perkainojimas. Kaip ir prieš 35 metus kasdien mus pasiekia pribloškiančios naujienos, kaip ir tuo metu staiga išaiškėjo, kad negalioja senosios taisyklės, kaip ir tuo metu reikia iš naujo susivokti, kas yra priešai ir kas draugai. Kaip ir tada, niekas negali prognozuoti, kur galų gale atves šis tarsi akmenų griūtis išjudintas procesas. Tačiau esama ir skirtumo: jei tada vyravo viltis, šiuo metu Europoje ir Lietuvoje vyrauja sutrikimas ir grėsmės nuojauta.
Ateities istorikai turės daug darbo analizuodami šio tektoninio poslinkio priežastis, vyksmą ir pasekmes. Pokyčių gylį ir įvykių reikšmę paprastai galima įvertinti praslinkus tam tikram laikui. Vis dėlto matant sukrėtimo mastą jau šiuo metu galima pasakyti, kad pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo ir kokį jį buvom įpratę matyti. Jausmas toks, lyg saulė staiga pradėtų tekėti iš vakarų ir slinktų į rytus, diena būtų susikeitusi su naktimi, o upės pasuktų savo vandenis atgal link ištakų: viskas persivertė, dėl nieko negali būti tikras.
Su JAV prezidento Donaldo Trumpo antrąja kadencija prasidėjo didysis vertybių perkainojimas.
Praėjus vos pusantro mėnesio nuo to momento, kai D. Trumpas užėmė JAV prezidento pareigas, paaiškėjo, kad reikia kalbėti ne tik ir ne tiek apie D. Trumpą, o apie gilius pokyčius, kurie vyksta JAV, o kartu ir, žvelgiant plačiau, Vakarų visuomenėse. D. Trumpo asmenybės ryškumas ilgą laiką primesdavo paprasčiausią paaiškinimą: jo populiarumą lemia vien turtuolio aura, televizinių žaidimų sukurtas įvaizdis, populisto ir demagogo talentai. Tačiau dabar jau aišku, kad D. Trumpo fenomeno negalima grįsti vien jo asmenybės charakteristikomis. Jo sakomi žodžiai ir formuluojami šūkiai atranda platų atgarsį JAV ir vilnimis ritasi per visą pasaulį. Jie remiasi aiškiomis idėjomis ir turi ideologijos požymių.
Vykdoma MAGA (angl. Make America Great Again, liet. Padarykime Ameriką vėl didžią) revoliucijos kryptis yra priešinga tai raidai, kuri buvo neatsiejama nuo Vakarų valstybių ilgus dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo. Vidaus politikoje tai buvo nuoseklus liberalios demokratijos įtvirtinimas su aiškiu akcentu į žmogaus teisių prioritetą, o tarptautinėje politikoje buvo siekiama demokratijos plėtros, taikaus bendradarbiavimo, tarptautinės teisės normų primato. Sistemos funkcionavimą užtikrino JAV kaip ekonomiškai ir kariniu požiūriu galingiausia demokratinė valstybė. Bėgant laikui ryškėjo, tapdami net ir dominuojantys, kiti šios pažangios raidos aspektai: dėmesys ne tik socialinėms žmonių reikmėms, tačiau ir įvairioms mažumoms bei imigrantams. Tarptautiniuose santykiuose didelė reikšmė teikiama laisvai prekybai, vertinamas globalizacijos poveikis, didžiulis dėmesys skiriamas kovai su globaliu atšilimu ir darnios plėtros reikalavimams.
Visa tai, kas čia išvardinta, D. Trumpui yra nė motais. Šioms idėjoms jis negaili kritikos ir skelbia joms negailestingą karą. Savo pastarojoje kalboje JAV kongresui D. Trumpas paskelbė, kad federalinėje vyriausybėje, taip pat ir privačiame sektoriuje bei kariuomenėje jo vyriausybė „nutraukė vadinamosios įvairovės, lygybės ir įtraukties politikos tironiją“. Jis pasirašė įsaką, kuris įtvirtina oficialią Jungtinių Valstijų politiką, kad yra tik dvi lytys, vyro ir moters. Jis įveda muitus ne tik šalims konkurentėms, bet ir ilgametėms sąjungininkėms bei partnerėms. Akivaizdu, kad švytuoklė atsilenkė į kitą pusę, kad tai radikalus posūkis atsisakant krypties, kuria judėta iki šiol.
D. Trumpas prezidento rinkimus laimėjo įtikinama persvara. Dar svarbiau, kad JAV piliečių pasirinkimas buvo sąmoningas. Jie puikiai suprato, už ką balsuoja. Daugelį stebėtojų nustebino tai, kad šįkart D. Trumpas sulaukė didelio palaikymo tarp jaunimo ir Lotynų Amerikos kilmės piliečių, nors ilgą laiką tokios įvykių eigos nebuvo įmanoma prognozuoti. D. Trumpas nėra vienišas – jis yra atstovas ideologinės bangos, kuri ritasi per daugelį Vakarų valstybių. Akivaizdu, kad tokio masto reiškinys negali neturėti objektyvaus pagrindo. Taigi už ką pasisakė dauguma JAV rinkėjų, ir kodėl dalis Vakarų valstybių piliečių nusisuka nuo ilgus dešimtmečius politikoje dominavusių partijų, kodėl jie nepatenkinti šių partijų veikla?
Laikas pasakyti tai, kad svarbiausių parlamentuose įsitvirtinusių partijų politikai pradėjo prarasti ryšį su rinkėjais, užleisdami erdvę radikalioms partijoms ir radikalioms idėjoms. Tai nutiko visų pirma todėl, kad opios valstybių problemos liko už šių partijų regos ir veiklos lauko ribų. Bene svarbiausia iš aktualiųjų daugelį žmonių jaudinančių problemų, apie kurią visų pirma kalba ir D. Trumpas ir daugelis kitų įvairiose valstybėse naujai iškilusių tradicines partijas kritikuojančių lyderių, yra imigracija. Kad ir kaip įvertintume teisinius, humanitarinius, moralinius imigracijos aspektus, jos mastai atneša naujų, iki tol visuomenėse nepatirtų problemų, o kai kada ir didžiulių iššūkių.
D. Trumpas nėra vienišas – jis yra atstovas ideologinės bangos, kuri ritasi per daugelį Vakarų valstybių.
Imigracija pradžioje suvaidino teigiamą vaidmenį: dėl jos buvo kompensuotas darbo jėgos trūkumas, kultūrinė įvairovė suteikė naujų impulsų ekonomikai ir paskatino kūrybingus tarptautinius ryšius, atvykę talentai padidino valstybių konkurencingumą. Tačiau pamažu ėmė ryškėti ir problemos, kurių ilgai buvo stengiamasi nepastebėti: atvykusių žmonių integracija toli gražu nėra tokia lengva, kaip buvo tikimasi, imigrantų atsineštų kultūrinių ir socialinių problemų įvertinimas ir atitinkamų sprendimų paieškos dažnai reikalauja nemenkų resursų ir kompetencijų, kurių stokoja valstybės institucijos, galų gale dėl didelio imigrantų skaičiaus pradeda iš pagrindų keistis visuomenės struktūra, o tai sukelia piliečiams netikrumo bei nestabilumo jausmą. Tradiciniams politikams neturint aiškios vizijos, kaip suvaldyti imigraciją, ir toliau kartojant, kad ji nekelia jokių problemų, tai yra neigiant akivaizdžią realybę, jie pradeda prarasti rinkėjų pasitikėjimą.
Dar vienas dalykas, dėl ko rinkėjai nepatenkinti, yra lazdos perlenkimas, tolerancijos stygius, šaiži ir šališkumu pasižyminti kairiųjų idėjų sklaida. Kalbant apie tai sunku pateikti objektyvų susiformavusių pažiūrų pagrindą, nes daug kas čia susiveda į kultūrinę patirtį, kuri lemia įsitikinimus. Kalbame socialinės atskirties, rasės, lytiškumo, istorinės atsakomybės klausimus. Neįmanoma rasti objektyvaus arbitro, kuris paaiškintų ir nustatytų, kaip kiekvienu atveju spręsti šias jautrias, daugiaplanes ir nepaprastai sudėtingas, turinčias istorinę tradiciją ir iš gilios asmeninės patirties išplaukiančias problemas.
Turime apsiskelbusį Lietuvos trampistą Nr. 1, ir dargi valdančiosios koalicijos atstovą. Tai Remigijus Žemaitaitis.
Vienintelė išeitis yra žengti dialogo ir konsensuso keliu, siekti kuo platesnio susitarimo visuomenėje. Deja, dažnai tai pasirodo pernelyg sudėtinga ir kyla pagunda tiesiog primesti savo nuomonę. Gerai, jei kairiųjų idėjos įgyvendinamos nuoseklia ir apgalvota politika. Vis dėlto neretai jos įgauna vajaus, akcijos, netgi raganų medžioklės formą, kai tarsi staiga praregėjus pradedamas puolimas net nesigilinant į individualią situaciją pagal principą „mišką kertant skiedros lekia“. Komikas ir politikos komentatorius Billas Maheras CNN „Fareed Zakharia GPS“ laidoje pasidalino įžvalga: „Priežastis, kodėl Trumpas visada sulauks populiarumo, yra ta, kad daugelis mano, jog kairėje pusėje yra tokių, kurie netgi labiau pasimaišę už jį. Tiek, kiek gyventojai bus aprūpinami šia amunicija, tiek būsime pažeidžiami trampizmo, net jei net neliks paties D. Trumpo“.
Susiklosto nederama situacija, kai vienos žmonių grupės teisės išryškinamos ar netgi suabsoliutinamos kitos žmonių grupės sąskaita. Dažnai tai vyko kaip visuomenės judėjimai, atskirų organizacijų veikla, nors ir sulaukdavo vyriausybės palaikymo bei pritarimo. Vis dėlto dabar jau aišku, kad didelė visuomenės dalis nebuvo patenkinta tokia įvykių eiga ir sulaukė progos pareikšti iki tol slopintą nuomonę.
Galime net neabejoti, kad trampizmas taps populiarus ir netgi madingas dalyje visuomenės visose pasaulio valstybėse. Pernelyg jau didelė pagunda prisišlieti prie stiprios jėgos ir pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose. O kaip Lietuvoje? Turime apsiskelbusį Lietuvos trampistą Nr. 1, ir dargi valdančiosios koalicijos atstovą. Tai Remigijus Žemaitaitis. Tačiau nežinia, ar šis politikas- nevykėlis, nesėkmingai vykęs konsultuotis su Elonu Musku, ir etatinis protų drumstėjas gali būti siejamas su D. Trumpo judėjimu. Kad ir kaip vertintume D. Trumpo idėjas, vis dėlto jos, nors ir perdėtai aštria, utriruota forma, dažniausiai atliepia realias problemas ir turi socialinį pagrindą. Mūsų apsiskelbęs trampistas pasižymi gryna destrukcija ir žarsto niekuo nepagrįstus teiginius, kurie niekaip nesusiję su realiomis visuomenės problemomis, nieko neatsveria ir niekur neveda.
