Sukrečiantis vaizdas: JAV prezidento D. Trumpo, viceprezidento J. D. Vance`as ir Ukrainos prezidento V. Zelenskio ginčas prieš televizijos kameras viso pasaulio akivaizdoje. Šis apsižodžiavimas turės rimtų pasekmių Ukrainai. D. Trumpas jau paskelbė apie JAV Ukrainai teikiamos paramos sustabdymą. Tačiau kad ir koks apmaudus tai būtų posūkis, galima kelti klausimą, ar tokio susidūrimo būtų buvę įmanoma išvengti.
Juk susiginčijo ne tik D. Trumpas ir V. Zelenskis, juk išryškėjo ne tik prieštaravimas tarp naujosios JAV politikos krypties ir Ukrainos troškimo būti saugia bei nepriklausoma valstybe. Išgrynintu pavidalu pamatėme dviejų fundamentalių žmogaus pasaulėžiūrų susirėmimą: pragmatiško, savanaudiško, ciniško požiūrio, pagal kurį viskas yra perkama ir parduodama, ir, kita vertus, vertybėmis grįstos pasaulėžiūros, kurios esmė yra amžinas žmogaus tikėjimas teisingumo, laisvės, žmogaus orumo triumfu.
Per šį ginčą visiems nuo akių nukrito realybę dengęs šydas, atsiskleidė kurtų planų absurdiškumas. D. Trumpas ir jo aplinka akivaizdžiai prioritetą suteikė Vladimirui Putinui. Jis pirmiausia surengė JAV atstovų pokalbius su Rusijos diplomatais už Ukrainos ir Europos nugaros. Jis vadino V. Zelenskį „diktatoriumi“, tačiau atsisakė taip įvardyti V. Putiną. Pasidavęs demagogijai JAV prezidentas nusirito tiek, kad iš esmės apkaltino Ukrainą, o ne Rusiją pradėjus karą.
Išgrynintu pavidalu pamatėme dviejų fundamentalių žmogaus pasaulėžiūrų susirėmimą: pragmatiško, savanaudiško, ciniško požiūrio, pagal kurį viskas yra perkama ir parduodama, ir, kita vertus, vertybėmis grįstos pasaulėžiūros, kurios esmė yra amžinas žmogaus tikėjimas teisingumo, laisvės, žmogaus orumo triumfu.
Neįtikėtina, bet deryboms dar net neprasidėjus buvo patenkinti reikšmingi V. Putino reikalavimai: JAV pusė aiškiai suformulavo, kad Ukraina netaps NATO nare, taip pat buvo nedviprasmiškai pasakyta, kad JAV Ukrainai nesiruošia suteikti saugumo garantijų. Buvo garsiai pareikšta, kad Ukrainai niekada nepavyks atkovoti Rusijos užimtų teritorijų. Buvo netgi perimtas V. Putino diskursas apie V. Zelenskio kaip prezidento nelegitimumą ir keltas naujų prezidento rinkimų klausimas (vykstant Rusijos plataus masto agresijai!). D. Trumpo administracija niekuo nepanėšėjo ne tik į Ukrainos interesų gynėją, bet netgi ir į neutralų galimų derybų tarpininką, nes atvirai rėmė Rusijos poziciją.
Siekdama paliaubų JAV administracija rėmėsi ne tik Ukrainą paniekinančia, bet ir visiškai neteisinga prielaida, esą Ukraina „neturi kortų“ ir nieko negali padėti ant derybų stalo – taigi tereikia gauti pažadus iš V. Putino, ir taikos susitarimas bus pasiektas. Būtent taip kalbėjo J. D. Vance`as per garsųjį ginčą. D. Trumpas yra tiek trumparegis, kad buvo įtikėjęs, jog įmanoma pasiekti susitarimą nesuteikiant Ukrainai saugumo garantijų arba kad tas garantijas galėtų suteikti Prancūzija bei Jungtinė Karalystė, dislokuodama savo pajėgas, – nors Rusija griežtai atmetė NATO šalių kariuomenės buvimo prie jos sienų galimybę. Tai išvirto į išties paradoksalią situaciją, kai D. Trumpas Baltuosiuose rūmuose pareiškė, kad taikos susitarimas bus greitai pasiektas, o šalia jo stovintis V. Zelenskis apie tokį esą jau beveik pasiektą susitarimą nieko nebuvo girdėjęs.
Taigi stojus tiesos akimirkai ir išsisklaidžius iliuzijoms paaiškėjo, kad D. Trumpas iš tiesų neturi jokio plano, kaip pasiekti taikos susitarimą, kad jis negali būti derybų tarpininku ir niekada juo netaps. Tai tapo akivaizdu visiems, įskaitant Vakarų lyderius, kurie iki šiol neigė akivaizdžius faktus ir įtikinėjo save, kad tokio gylio D. Trumpo išdavystė ir daugelį dešimtmečių JAV puoselėtos užsienio politikos sunaikinimas lengvu mostu yra tiesiog neįmanomas dalykas.
Kyla pagrįstas klausimas, ar pirmiau išdėstyti faktai neturėjo kelti susierzinimo ir pasipiktinimo Ukrainoje? Tokio pagrindo tikrai buvo, ir su tokiomis mintimis V. Zelenskis atvyko į JAV. Jis vežėsi susitarimą dėl retųjų metalų, kuris neturėjo jokio aiškaus turinio, bet greičiau buvo geros valios gestas ir galimybė D. Trumpui pademonstruoti, kad Ukraina atmoka už JAV suteiktą paramą. Susitarime trūko svarbiausio elemento, kurio buvo galima tikėtis, – JAV saugumo garantijų.
Kita vertus, Ukraina suteikė JAV prieigą prie retųjų metalų iškasenų, kurių ištekliai yra neaiškūs (didelė dalis yra Rusijos okupuotame Donbase, o kita – deramai neišžvalgyta), o JAV pažadėjo investicijas, kurios nežinia kada ir ar išvis būtų atėjusios. Nei viena, nei kita pusė realiai niekuo neįsipareigojo, tad sutartis buvo planuojama veikiau kaip viešųjų ryšių veiksmas. Vis dėlto ji gal ir būtų galėjusi pasitarnauti JAV ir Ukrainos bendradarbiavimui palaikyti. Teliko smulkmena: V. Zelenskis susitikimuose ir spaudos konferencijoje turėjo nuolankiai pritarti, kad Ukraina yra bejėgė ir laikosi vien dėl JAV paramos, nuryti pažeminimą, insinuacijas, Rusijos dezinformacijos klišes, kuriomis jis buvo užverstas Baltuosiuose rūmuose. Jis turėjo nereaguoti į tai ir kaip papūga kartoti kelis sakinius: dėkoti JAV už paramą, aukštinti D. Trumpą ir sakyti, kad nori taikos, galbūt tyliai pridurdamas, kad taikos susitarimas gali būti sudarytas tik atsižvelgus į Ukrainos interesus.
Taip, V. Zelenskis taip galėjo elgtis ir, matyt, tai būtų bent šiuo momentu pasitarnavę Ukrainos interesams. Galėjo jis nusilenkti D. Trumpui ir padovanoti jam kokį žaislą, kaip daro Europos lyderiai. Galėjo jis išmokti žaisti golfą ir tada pasiduoti D. Trumpui ridinėjant kamuoliuką į duobutes. Taip nuo šiol bus vykdoma daugelio šalių užsienio politika. Tačiau V. Zelenskis nėra koks nors apsukrus vertelga, šaltas manipuliatorius ar dviveidis diplomatas. Tai yra vadovas šalies, kuri yra paskendusi kraujyje, kuri kiekvieną dieną yra puolama, niokojama, tai yra šalis, kurios piliečiai kiekvieną dieną patiria kankinimą ir prievartavimą. Tai yra šalis, vienos pasaulio pusės nuolat šmeižiama, niekinama: tai irgi reikia pasakyti.
Tačiau V. Zelenskis nėra koks nors apsukrus vertelga, šaltas manipuliatorius ar dviveidis diplomatas.
V. Zelenskis yra žmogus, nepabūgęs prasidedančio karo pavojų ir pasilikęs Kyjive, žmogus, į kurį vienas po kito rengiami pasikėsinimai. Žmogus, jaučiantis atsakomybę už tai, kas dedasi jo šalyje, kuri kariauja su puolančiomis ordomis už teisę turėti savąją tapatybę, už Vakarų pasaulio vertybes ir šviesesnę visos žmonijos ateitį. Ar yra sąžininga reikalauti, kad jis apsirengtų dailų kostiumą, nutaisytų pataikaujančią veido miną ir linkčiodamas pritartų šmeižikiškiems teiginiams apie savąją šalį ir sapalionėms apie tai, kad V. Putinas laikosi duoto žodžio?
V. Zelenskis nutraukinėjo ir taisė D. Trumpą, karštai gynė savo nuomonę ir spaudos konferenciją pavertė neaiškaus žanro peštynėmis, nors priešiškoje Baltųjų rūmų aplinkoje šios jo pastangos buvo pasmerktos. Tačiau tame negalima matyti vien klaidos. Tarp sočių ir gražių, savo galia besimėgaujančių politikų V. Zelenskis išties atrodė svetimkūnis. Tačiau jis atstovavo tam, kas nuo neatmenamų laikų stumia žmoniją į priekį: tiesos ir teisingumo siekiui. Ar būtų galima kalbėti apie prasmingą gyvenimą, jei apie tai būtų uždrausta net galvoti? Paradoksas, tačiau V. Zelenskis pasirodė puikiausias ir nuoširdžiausias sekėjas tų vertybių, kurias ilgus dešimtmečius, ir pirmiausia šaltojo karo metais, pasauliui skelbė Jungtinės Valstijos, ir ypač ne kuri kita, o respublikonų partija.
Žodžiai „laisvė“ ir „demokratija“, skambėję visų JAV prezidentų lūpose, tapo vilties spinduliu ne vienai žmonių kartai daugelyje pasaulio šalių. Realioji politika, pragmatiškas apskaičiavimas, konstatavimas, kad yra dvi lygaus dėmesio ir vienodos pagarbos užsitarnavusios pusės atmetus vertinimą, kuri iš jų teisi, kai kuriais atvejais gal ir gali pasitarnauti ieškant sprendimų. Tačiau toks tariamai objektyvus požiūris turi tendenciją nuslysti į išdavystę, kuri gali tapti pavojingesnė nei atviro priešo atakos.
Po ginčo Baltuosiuose rūmuose nuo V. Zelenskio nusisuko net buvę ištikimi jo sąjungininkai, tokie kaip senatorius Lindsey Grahamas. Dramatiška yra tai, kad jie pasmerkė šių laikų ištikimiausią vertybių, kurias JAV skleidė ir puoselėjo 80 metų, gynėją.
D. Trumpas gali pakeisti poziciją. Žinant jo būdą, su dideliu patikimumu galima prognozuoti, kad sulauksime dar ne vieno netikėtumo. Tad juo labiau privalu kelti klausimą, kiek tokį partnerį galima laikyti patikimu.
Dabar – žodis Europai. Ji turi nubusti. Žvelkime pozityviai. Dabar jau aišku, kuo būtų pasibaigusi neapibrėžta padėtis ir tariamai JAV tarpininkaujamos neįmanomos „derybos“. Tikiu, kad Europa nubus, ir jau yra tokių požymių. Į gera yra tai, kad po ginčo Baltuosiuose rūmuose išsisklaidė nežinia ir Europa yra prižadinta anksčiau.
