Iš istorijos žinome, kad Romos respublikos laikais Julijus Cezaris pradėjo Galijos karus vien siekdamas sustiprinti savo reputaciją. Romos imperatorius Komodas įsivaizdavo esąs Heraklio įsikūnijimas ir pasirodydavo kaip gladiatorius arenoje, kur jo laukdavo pergalė, nes jis kovodavo su menkiau ginkluotais varžovais. Aleksandras Makedonietis išsikėlė tikslą užkariauti visą žinomą pasaulį trokšdamas pademonstruoti, kad pranoksta savo tėvą Filipą II. Napoleonas buvo įsitikinęs, kad yra likimo numylėtinis ir jam yra lemta įkurti amžiną imperiją.
Didžiulė dalis žmonijos istorijos – tai galios žaidimai, politinių lyderių ambicijų demonstravimas, nesibaigianti kova dėl valdžios, asmeniniai prasisiekėlių įgeidžiai, lemiantys karus ir ištisų tautų likimus. Žinoma, istorijos posūkiai vykdavo ir dėl daugelio kitų veiksnių, tačiau visuomet išlikdavo pagunda istoriją pavaizduoti kaip faraonų, cezarių, karalių, imperatorių ir prezidentų darbus, klaidas ir pergales.
Apšvieta ir pažanga atnešė idėją, kad taip neturi būti. Tiesos, teisingumo, žmonių teisių samprata, visuomenėje išpažįstamos svarbiausios vertybės neturi priklausyti nuo vienos partijos, juolab vieno žmogaus įgeidžių. Žmonija daug kartų pasimokė, kad pasikliovimas vien jėga ir sistemos kūrimas aplink vieną asmenybę negali sukurti patikimo stabilumo, santarvės ir taikos.
Atrodė, kad žmonija išmoko pamokas. Pažanga, civilizacija, kultūra, demokratijos plėtra sukūrė ir įskiepijo naują požiūrį į individo laisvę bei orumą, į tai, kaip turi harmoningai vystytis visuomenė ir kaip turi būti plėtojami tarptautiniai santykiai, įvertinant ir stipriųjų, ir silpnųjų interesus. Realybėje, žinoma, ne visada pavykdavo nuosekliai laikytis suformuluotų principų, tačiau idealas ir siektinas tikslas buvo aiškus, turėjo argumentuotą teorinį bei ideologinį pagrindą.
Buvo galima pagalvoti, kad žmonijai išties pavyko išsiveržti iš nesantaika, karais ir kančiomis paženklinto ydingo istorijos rato. Tapo norma ir savaime suprantamu dalyku, kad demokratinės valstybės vadovas turi siekti konsensuso ir priimti sprendimus, konsultuodamasis su kvalifikuotais ekspertais, kad jis negali turėti gangsterio įpročių, vadovautis savo įgeidžiais, remtis sufantazuotais argumentais ir pjudyti vieną visuomenės dalį prieš kitą.
Tokie lyderio bruožai galėjo būti laikomi ne kuo kitu, o istorine atgyvena, likusia praeityje kartu su Kaligula ar Mussoliniu. Tapo nekvestionuojama, kad laisva tarptautinė prekyba sukuria gerovę, o tarptautiniai santykiai turi būti pagrįsti lygiateisiškumo ir teisingumo principais.
Darėsi vis sunkiau suvokti, kaip seniau galėdavo nutikti, kad daugelis visuomenės narių pasiduodavo šališkumui, neapykantai, pjudymo kampanijoms, kokiu būdu ištisas valstybes užvaldydavo karinga psichozė, kodėl būdavo šlovinami vadai ir vadukai, nors tai būdavo menkos ir neretai liguistos asmenybės. Atrodė, kad valstybių santykiai negali būti grindžiami išimtinai asmeninėmis vadovų simpatijomis ir draugystėmis, o gvieštis į svetimas teritorijas gali tik anachronistinis barbaras.
Nors išaustas idėjų ir vertybių audinys kartais įtartinai imdavo ir sutraškėdavo per siūles, atrodė, kad jis yra išsiuvinėtas tokia daugybe gijų, pagrįstas tokiu gigantišku akademiniu bei kultūriniu įdirbiu ir patvirtintas tokios sėkmingos praktikos, kad jam rimtai pakenkti ar jį sunaikinti yra stačiai neįmanoma.
Realybė pasirodė kitokia. Prireikė vos vieno antrosios prezidento Donaldo Trumpo kadencijos mėnesio ir paaiškėjo, kad gyvename viename iš žmonijos istorijos knygos puslapių, nieko nesiskiriančių nuo tų, kurie buvo rašomi praeityje.
JAV visada atrodė laisvos visuomenės ir klestinčios demokratijos flagmanas, tačiau jos greitai virto valstybe, kurioje dominuoja vieno aktoriaus teatras. Atrodo, kad svarbiausiu valstybės aparato ir netgi visos visuomenės tikslu tapo patenkinti vieno žmogaus įgeidžius. Tai stebėtina ir neįtikėtina transformacija, įvykusi prieš mūsų akis. Bet šitokia padėtis neturėtų stebinti tų, kurie išmano istoriją.
Galima konstatuoti, kad neliko didžio pavyzdžio, kuriuo sekė demokratijos keliu pasiryžusi eiti pasaulio dalis, taip pat ir Lietuva.
Visuomenė, kurioje dėl kur kas menkesnių priežasčių, pavyzdžiui, dėl kokios nors nevykusios reklamos, nuolat užvirdavo aršios diskusijos, įsiplieksdavo kampanijos, nuvilnydavo protestai, šiuo metu iš esmės nebyliai stebi, kaip naikinamas šalies autoritetas ir išmontuojama šešiasdešimt metų kantriai bei nuosekliai kurta bendrabūvio sistema.
Tai vyksta nepaisant to, kad daugelis gerai supranta, kokia asmenybė yra D. Trumpas, ir nepritaria jo metodams. Išvis, būti bendraminčiu su D. Trumpu yra neįmanoma, nes jo požiūris į daugelį klausimų, pavyzdžiui, į tarifų politiką ar galimybę užimti svetimas teritorijas jėga yra unikalus. Tačiau išeitis yra – reikia tiesiog atsisakyti savo pažiūrų, prikąsti liežuvį ir iš anksto pritarti viskam, ką sakys ir darys nenuspėjamas prezidentas, nors paprastai besąlygiško pritarimo reikalauja diktatorius, o ne demokratinės valstybės prezidentas.
Daugeliui buvo aišku, kad dėl savo abejotinų moralinių vertybių, radikalių įsitikinimų, klaidingo mąstymo ir begalinės savimylos D. Trumpas yra netinkamas vadovauti valstybei. Tai visų pirma suprato Respublikonų partija, kuri ilgai spyriojosi, jokiu būdu nenorėdama sutikti, kad D. Trumpas taptų jos lyderiu. Užteks paminėti vien tai, kad dabartinis viceprezidentas J. D. Vance'as, valstybės sekretorius Marco Rubio ir daugelis respublikonų kongresmenų kažkada buvo aršūs ir motyvuoti D. Trumpo kritikai. Vis dėlto tokie kritikai turėjo išversti kailį, sudaryti sandėrį su savo sąžine ir paaukoti ją savos karjeros vardan.
JAV Demokratų partija yra patekusi į nokdauną ir neranda būdų sutelkti sau palankios visuomenės bei išreikšti protestą. Pasiteisinimas, kad esą laukiama, kol D. Trumpas pakankamai priskaldys malkų, susimaus ir dėl savo beatodairiškų sprendimų praras rinkėjų pasitikėjimą, kažin ar yra pagrįstas, nes D. Trumpo vykdomi žaibiški pokyčiai daugeliu atvejų bus negrįžtami.
Išsamiems vertinimams ir platiems apibendrinimams dar neatėjo laikas, tačiau liūdniausia žinia, kuri pasiekia iš JAV, yra tai, kad nemenką dalį visuomenės, intelektualų tylėti verčia baimė.
Artėjant antrosios D. Trumpo kadencijos perspektyvai buvo reiškiama viltis, kad JAV, kaip brandžios demokratijos valstybėje, yra įsitvirtinusi konsensuso, ypač užsienio politikoje, sistema, kad esama gilių politikos tęstinumo tradicijų, kurias užtikrina JAV valdžios šakų stabdžių ir atsvarų sistema ir patyręs bei kvalifikuotas administracijos personalas, kuris visada gali amortizuoti net ir paties prezidento inicijuojamus pernelyg didelius nukrypimus nuo kurso. Ši viltis taip pat nepasiteisino.
Patyrimas ir kvalifikacija šiai JAV administracijai nieko nereiškia, jau nekalbant apie tęstinumą, kuris vertinamas ryškiai negatyviai. Pareigūnai atrenkami pagal vienintelį kriterijų – lojalumą, kurio dydis šiuo atveju dažniausiai atvirkščiai proporcingas kvalifikacijai.
Negana to, netikėtai išryškėjo JAV politinės ir valdymo sistemos keistenybės, kai nėra iki galo aišku, kas turi teisę priimti sprendimus: agentūros USAID programas sustabdė prezidentas, nors agentūrą yra įkūręs Kongresas, o valstybės tarnautojus atleidinėja neaiškaus statuso Elonas Muskas, vadovaujantis neoficialiam DOGE departamentui.
Buvo viliamasi, kad savivaliavimui kelią užkirs teisinė sistema. Ir išties, daugelis D. Trumpo sprendimų yra apskųsti teismuose, šiuo metu dėl jų vyksta klampios teisinės procedūros. Tačiau yra požymių, kad ir čia ryškėja JAV politinės sistemos spragos, mat JAV teisėjai dažnai paskiriami politizuoto proceso metu, ir tai gali turėti įtakos D. Trumpo sprendimų vertinimui teismuose.
Išsamiems vertinimams ir platiems apibendrinimams dar neatėjo laikas, tačiau liūdniausia žinia, kuri pasiekia iš JAV, yra tai, kad nemenką dalį visuomenės, intelektualų tylėti verčia baimė. D. Trumpas yra pagarsėjęs kaip kerštingas politikas, kuris nesirenka žodžių apibūdindamas oponentus ir netrunka pereiti prie veiksmų. Ne vietoje ir ne laiku karktelėjęs prie savo durų greitai gali pamatyti atskubėjusį finansavimo nutraukimo ir etatų mažinimo volą.
Bet kokiu atveju prieš pradedant kritikuoti verta gerai susimąstyti: net jei volas neatskubės, geriau tiesiog netampyti likimo už ūsų. Pasirodo, keli šimtmečiai demokratinės tradicijos ir laisvos pilietinės visuomenės plėtros, žodžio laisvės kaip vienos iš svarbiausių vertybių puoselėjimas nieko nepakeitė žmogaus prigimties, joje akimirksniu atgimsta vergo instinktas.
Pasirodo, keli šimtmečiai demokratinės tradicijos ir laisvos pilietinės visuomenės plėtros, žodžio laisvės kaip vienos iš svarbiausių vertybių puoselėjimas nieko nepakeitė žmogaus prigimties, joje akimirksniu atgimsta vergo instinktas.
D. Trumpo administracija neslepia, kad laiko savo priešais JAV universitetus, kuriuose įsitvirtino vadinamoji woke kultūra, akcentuojanti kovą su rasine ir socialine diskriminacija. Universitetų administracijos sulaukė laiškų, kuriuose teigiama, kad universitetai, kuriuose išliks įvairovės, lygybės ir įtraukties studijų programos, neteks federalinio finansavimo. Nors šios programos yra tapusios esmine daugelio universitetų tapatybės dalimi, pokyčiai yra neišvengiami, ir protestuoti dėl to niekas nesirengia.
Kapitalistinės visuomenės galingieji, tarptautinių korporacijų šalininkai ilgai buvo ištikimiausi pažangių idėjų šaukliai, su pasididžiavimu deklaravę įtraukties, įvairovės, lygių galimybių, tvarumo idėjas. Tačiau dabar galima klausti, kiek šios politikos buvo nuoširdžios, nes pasikeitus politiniams vėjams jos ėmė tirpti kaip pernykštis sniegas.
Milijardieriai, kurie neretai buvo kritiški D. Trumpo atžvilgiu pirmosios jo kadencijos metu, rikiuojasi į eilę, skubėdami pareikšti ištikimybę prezidentui, atverdami pinigines jo pamaloninimui ir naikindami politinei konjunktūrai neįtinkančias iniciatyvas.
Milijardierius „The Washington Post“ savininkas ir Amazonės įkūrėjas Jeffas Bezosas, 2017 m. paskelbęs iškalbingą laikraščio devizą „Demokratija miršta tamsoje“, nurodė, kad nuo šiol „The Washington Post“ nuomonių skiltyje galės būti skelbiamos tik nuomonės, kurios remia asmens laisvės ir laisvos rinkos idėjas. Nors tokia nuostata pažeidžia žodžio laisvės principą ir kenkia 148 metus skaičiuojančio laikraščio reputacijai (paskelbus šią naujieną per 48 valandas prenumeratą nutraukė 75 tūkst. laikraščio internetinių skaitytojų), akivaizdu, kad leidėjas taikosi prie naujos realybės.
Galima konstatuoti, kad neliko didžio pavyzdžio, kuriuo sekė demokratijos keliu pasiryžusi eiti pasaulio dalis, taip pat ir Lietuva. JAV demokratija visada buvo didžiulis įkvėpimo šaltinis iš priespaudos besivaduojančioms ir savo kelio ieškančioms šalims. JAV patirtis buvo analizuojama itin atidžiai, JAV praktikos pavyzdžiai dažnai būdavo svarūs argumentai diskusijose.
Žinoma, galima klausti, kiek tie pavyzdžiai būdavo tikslūs ir tinkamai suvokiami, kiek juos būdavo įmanoma perkelti į kitą dirvą. Kaip ten bebūtų, įvykiams JAV pasisukus tokia linkme tvarkant savos valstybės reikalus reikės daugiau vadovautis savo galva ir sveiko proto principais. Tiesiog nuo šiol reikės kiekvienu atveju spręsti, kas yra būtina ir reikalinga mūsų valstybei ir mūsų visuomenei nesitikint, kad kažkur egzistuoja pats tobuliausias, universalus ir nekintantis demokratijos standartas.
