Kaip toliau bepasisuktų įvykiai, pripažinkime, kad saulė niekada nebešvies kaip anksčiau, vėjo šuorai niekada taip nebekedens žolės, kaip praėjusiomis vasaromis... Už vandenyno nebebus plačios, galingos ir spindinčios šalies, kuri yra pavyzdys ir iš kurios galima pasimokyti. Nebebus atskaitos taško – įrodymo, kad laisvė ir demokratija yra veiksmingos.
Neliko to, rodėsi, amžino patikinimo, kad demokratija turi triumfuoti, kad laisvė gali būti galinga, kad ji gali būti varikliu, patraukiančiu žmonių širdis, suvienijančiu tautas, priverčiančiu drebėti diktatūras.
Šalis, kuri visa tai kūrė ir puoselėjo, kuri nešė po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią pasaulio tvarką ant savo pečių, tapo įnirtingu šios sistemos priešu. Ir ne bet kokiu – kovoja su ja pačiu įnirtingiausiu būdu. Per kelias savaites sulaužyta ir prarasta tai, kas buvo didžiausia šios sistemos vertybė – moralinis autoritetas, kurio atkurti apžvelgiamoje ateityje nepavyks.
Daugelis yra linkę guostis, kad kol kas kalbant apie Ukrainą dar nieko neįvyko – tai yra dar neatlikti jokie konkretūs veiksmai, nepriimti jokie Ukrainai nepalankūs ir ją žeidžiantys sprendimai. Taip, iš dalies tai tiesa, tačiau staigus, netikėtas, drastiškas JAV politikos ir ideologijos pokytis, kurį matome dabar, jau padarė negrįžtamą gilų poveikį visame pasaulyje.
JAV ir Vakarų įtaka iki šiol buvo grindžiama ne tik „minkštosiomis“ ir „kietosiomis“ galiomis, ne tik konkurencingos ekonomikos pranašumais ir kariniu pajėgumu, tačiau visų pirma moraliniu autoritetu, demokratijos vertybėmis ir tikėjimu, kad pažanga, darni plėtra, žmogaus teisių pirmenybė, pagarba kiekvienos tautos ir individo savitumui, nuostabios galimybės, kurias atveria laisvė, gali padaryti mūsų Žemę geresne vieta gyventi. Realybė greičiausiai šiek tiek skyrėsi nuo idealo, tačiau demokratijos ir pažangos idėjos turėjo galią suvienyti, realiai bei veiksmingai prisidėti prie stabilumo ir taikos palaikymo.
Pasaulis – tai ne tik Europa, bet ir Afrika, Lotynų Amerika, Azija. Daugelyje pasaulio valstybių stebint, kas dedasi JAV, daromos išvados apie tai, kad demokratija yra ne daugiau kaip pasenusi ir neveiksminga ideologija, esą net iki pastarojo momento naudota kaip Vakarų ekspansijos širma, o tarptautinės organizacijos, kurių tikslas yra užtikrinti teisingumą ir spręsti svarbiausias žmonijos problemas, yra ideologizuoti sambūriai, neverti ir sudilusio skatiko.
JAV prezidento Donaldo Trumpo MAGA (angl. Make America Great Again, liet. Padarykime Ameriką vėl didžią) revoliucija reiškia egzistencinį iššūkį JAV ir Vakarams. Vertybių politiką pasišauta pakeisti ultimatumais ir rankų išsukinėjimu kaimynams, kompetenciją ir sveiką protą – nežabotu sąmokslo teorijų siautuliu, o tarptautinę teisę – stipriojo teise.
Šis posūkis yra graudžiai ironiškas, kadangi ne kas kita, o pačios JAV sukūrė tarptautine teise grindžiamą pasaulio tvarką ir pasiekė, kad teritorijų užgrobimas Jungtinių Tautų chartijoje būtų įvardintas kaip nusikaltimas. Pastarajame savo komentare garsus JAV žurnalistas ir komentatorius Fareedas Zakharia cituoja Oona A. Hathaway ir Scotto J. Shapiro knygoje „The Internationalists“ (liet. „Internacionalistai“) pateiktą informaciją apie dėl JAV įsigaliojusių tarptautinių taisyklių ir normų poveikį. 1817–1945 m. iš viso pasaulyje buvo daugiau kaip 150 svetimų teritorijų užgrobimo atvejų, tačiau po 1945 m. jų beveik nepasitaikė.
Vertybių politiką pasišauta pakeisti ultimatumais ir rankų išsukinėjimu kaimynams, kompetenciją ir sveiką protą – nežabotu sąmokslo teorijų siautuliu, o tarptautinę teisę – stipriojo teise.
Keičiasi paradigma, ilgus metus po Antrojo pasaulinio karo dominavusi Vakarų pasaulio politikoje. Ilgą laiką buvo įsivyravęs pragmatizmas, tikėjimas pažanga, natūralia demokratijos, kuri kartu reiškia ir gerovę, plėtra. Buvo remiamasi įsitikinimu, kad absoliuti dauguma žmonių nori taikos, laisvės, labiau pasiturinčio gyvenimo. Tai atrodė universalus, net nereikalaujantis įrodymų dalykas. Kartu buvo tikima laisvės ir demokratijos jėga bei smerkiamos agresyvumo apraiškos.
Nors ir buvo kai kurių išimčių, kurios turėjo tragiškas pasekmes, vyravo įsitikinimas, kad pažangą ir demokratijos plėtrą galima skatinti taikiomis priemonėmis – bendradarbiavimu, įtraukimu, informacijos sklaida, švietimu, gerosios praktikos pavyzdžiais, palaikant glaudesnius ekonominius santykius. Buvo tikima, kad šitos priemonės ilgainiui gali sušvelninti netgi įdiržusias diktatūras, o galbūt ir paruošti dirvą demokratiniams pertvarkymams.
Diktatūra ir represijos, religinis fanatizmas, eskaluojami konfliktai ir karas liko kaip akivaizdžios problemos, tačiau buvo manoma, kad visa tai lemia menka visuomenės branda, informacijos ir galbūt civilizacijos stygius, įtakingų klanų interesai. Vis dėlto tai turėjo likti praeityje. Tai buvo svetima demokratinėmis nuostatomis besivadovaujančiam, sočiam, savo stabilią ateitį projektuojančiam žmogui.
MAGA revoliucija, ar siekia ji to, ar ne, keičia giliąsias sampratas ir verčia pamatyti pasaulį kitomis akimis. Ji pataikė į patį gyvačių lizdo centrą. Prislopintos jėgos, mintančios neapykanta, tik ir laukė savo valandos. Galingiausios pasaulio valstybės politika daro įtaką visam pasauliui kaip tendencijos išraiška, kaip pavyzdys ir sektina tendencija, todėl naujoji banga neaplenks nė vienos valstybės, nė vienos bendruomenės.
Galingiausios pasaulio valstybės politika daro įtaką visam pasauliui kaip tendencijos išraiška, kaip pavyzdys ir sektina tendencija, todėl naujoji banga neaplenks nė vienos valstybės, nė vienos bendruomenės.
Fanatizmas, demagogija, lyderio kultas, troškimas dominuoti, pavergti, pasinaudoti silpnuoju yra neatsiejama žmonijos istorijos dalis. Žiaurumas, melas, agresija žmonijos istorijoje visada prilygo gėrio jėgoms, ir šitai niekaip nepasikeis. Šių dienų pasaulis nėra šalia istorijos, kaip buvome įtikėję. Istorija tęsiasi. Vyravo įsitikinimas, kad karas ir agresija yra praeitis, o taika ir bendradarbiavimas ateitis, kuri anksčiau ar vėliau ateis – o gal jau net ir atėjo. Dabar labiau panašu, kad žmonijos istorija sukasi spirale, ir mūsų laikmetis yra tos spiralės dalelė.
Ar gali būti, kad spiralė sukasi diktatūrų, autokratinių režimų pusėn? Tiesioginių istorinių paralelių brėžti negalima, tačiau verta prisiminti, kad kadaise demokratija nunyko ir degradavo po garsaus demokratinių Atėnų politiko Periklio (apie 495–429 m. pr. m. e.) mirties, o senovės Romoje 27 m. pr. m. e., kai Senatas suteikė Oktavianui ypatingus įgaliojimus, Romos respublika virto Romos imperija, kurioje didžiulės galios teko imperatoriui.
Šioje situacijoje reikia vieno: pasitikėti savimi ir pažvelgti realybei į akis. Europa turi išlaikyti savo vertybes, tačiau privalo nubusti iš snaudulio. Netikėti išmėginimai turi pažadinti pasiryžimą ir valią, nes tiesiog nėra kitos išeities.
