Panašu, kad gyvename laiku, kai noras sugrįžti į praeitį lemia politinius ir socialinius sprendimus labiau nei drąsa žvelgti į ateitį. Tvirtai praeityje ir mūsų vaizduotės nuolat perkonstruojamoje atmintyje iškylančios akimirkos atrodo kaip idealaus pasaulio vaizdiniai. Bet ar sudievindami ištakas nepamirštame, kad jose glūdi ne išsipildymas, o tik potencialas?
Kai mąstau apie 1918-ųjų vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, mintyse iškyla keli ryškūs vaizdiniai. Visų pirma – Nepriklausomybės nutarimo originalas su dvidešimčia parašų. Vėliau – nuotrauka, kurioje dvidešimt vyrų, Vilniaus konferencijoje išrinktų suformuoti Valstybės Tarybą ir, pasinaudojus palankia geopolitine proga, atkurti ilgiau nei šimtmetį neegzistavusią valstybę.
Ilgą laiką šie vaizdiniai patogiai glūdėjo mano istorinėje atmintyje, iškildami Vasario 16-osios minėjimų ar kitų su valstybingumo klausimus susijusių įvykių fone. Bet vieną kartą pagaliau iškilęs klausimas sujaukė šią valstybinės vaizduotės idilę. O klausimo formuluotė paprasta: kodėl dvidešimt vyrų? Kodėl Lietuvos valstybės atkūrimas patikėtas tik į sūnų, o ne dukrų rankas?
Šis klausimas kilo ir to meto aktyvioms moterims, kurios jau kitą dieną – vasario 17-ąją – surengė tikriausiai pirmąjį protestą atkurtoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, Kauno gatvėse pareikalavusios įtraukti moteris į Lietuvos Tarybą. Po mitingo įteikti 20 000 parašų, kurie patvirtino, kad valia ir noras dalyvauti Tarybos posėdžiuose ir darbuose buvo ne atsitiktinis reikalavimas, o visuomeninio aktyvumo išraiška.
Gali būti, kad šis moterų nepasitenkinimo ženklas tapo paskata tais pačiais metais patvirtintoje laikinojoje Konstitucijoje suteikti moterims balsavimo teisę, paversdamas Lietuvą viena pirmųjų tokių šalių Europoje.
1920 metais išrinktame Steigiamajame Seime jau buvo 8 moterys. Vyriausia Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė simboliškai vadovavo pirmajam posėdžiui, o jauniausioji Ona Muraškaitė-Račiukaitienė tapo posėdžio sekretore. Taip bent jau simboliškai buvo grąžinta istorinė skola, kurios įrodymas užfiksuotas dvidešimties vyrų signatarų nuotraukoje.
O klausimo formuluotė paprasta: kodėl dvidešimt vyrų? Kodėl Lietuvos valstybės atkūrimas patikėtas tik į sūnų, o ne dukrų rankas?
Ironiška, kad žymiosios signatarų nuotraukos, darytos per Vilniaus konferenciją, likus dar keturiems mėnesiams iki akto pasirašymo, autorė irgi buvo moteris fotografė Aleksandra Jurašaitytė (vėliau – Vailokaitienė), perėmusi savo tėvo fotoateljė darbus po netikėtos jo mirties.
Vasario 16-oji yra viena iš kelių išskirtinių datų mūsų valstybės istorijoje. Ji žymi nuostabų pasiekimą ilgesnės nei šimtmečio okupacijos nepalaužtai tautai, kultūrai, kalbą išsaugojusiai ir sudėtingomis sąlygomis susiformavusiai moderniai visuomenei. Bet už šios datos slypi ne tik geopolitiškai sudėtinga valstybės kūrimo pradžia, o ir socialinės nelygybės atspaudas.
Tai nė kiek nesumažina garbės ir šlovės tų Tarybos narių, akto signatarų, kurie puikiai žinojo, kuo rizikuoja dar nesibaigus karui ir griūvant didžiosioms imperijoms prasidėjus teritorijų dalybų, grobimo ir intrigų procesui, prisiimta politinė atsakomybė. O visgi ta politinė atsakomybė nebuvo pasidalinta su puse visuomenės, kuri vėlesniais darbais įrodė, kad buvo pasirengusi iššūkiui ir niekuo nenusileido valstybės kūrimo darbuose.
Tokios moterys kaip Magdalena Avietėnaitė, Felicija Bortkevičienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė savo darbais prisidėjo prie valstybės saugojimo ir stiprinimo ne ką mažiau nei į istorijos priešakį jos ankstesnių rašytojų išstumtos vyriškosios figūros.
Būtent todėl dvidešimties vyrų nuotrauka, jų parašai, jų pavardės yra ne tik valstybingumo ženklas ir nuoroda į politinę tautos valią atkurti savo laisvę, bet ir pamoka, kad už idealizuotų vaizdinių, herojiškų portretų ir nuglūdintų naratyvų kartais tūno ir klaidos ar nesusipratimai, kurie gali mums priminti dabarties problemas.
Istorikas Marcas Blochas savo puikioje knygoje „Istorijos apologija, arba Istoriko amatas“ yra perspėjęs, kad istorinis reiškinys niekada nebus visavertiškai paaiškintas, jei nebus tiriama jo akimirka laike. Kartu M. Blochas priminė seną arabų priežodį: „Žmonės labiau panašūs į savąjį laiką nei į savo tėvus.“
Tokios moterys kaip Magdalena Avietėnaitė, Felicija Bortkevičienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė savo darbais prisidėjo prie valstybės saugojimo ir stiprinimo ne ką mažiau nei į istorijos priešakį jos ankstesnių rašytojų išstumtos vyriškosios figūros.
Minėdami istorines datas, dar kartą iš atminties keldami chrestomatinius vaizdinius ir herojiškus portretus nepamirškime pažvelgti į tai ne tik istoristinio susižavėjimo, bet ir kritinio dabarties vertinimo kontekste.
Dvidešimties vyrų parašai sukūrė valstybę, kurioje jau kitą dieną patirta, kad savo argumentų laisvės klausime turi ir tos pilietės, kurioms nebuvo suteikta vietos tapti istorinės Tarybos dalimi. Visi istoriniai įvykiai, didžiųjų pokyčių impulsai sukuria ne išsipildymą, o galimybę naudotis naujai sukurtomis galiomis, laisvėmis, teisėmis, naujai permąstyti tikrovę ir jos struktūrą.
Laikmetyje, kai minios viliojamos pagunda sugrįžti į įsivaizduojama praeities aukso amžių, kai iš praeities semiamasi ne stiprybės, o agresijos ir šovinizmo, vertėtų neužmiršti ir to, kad istorija vystosi ne dėsniais, o kryptimis, kurioms įtaką visada galime padaryti patys. Nuo didžiųjų įvykių prasideda ne regresavimo, o kaitos, kūrybos, naujo sugyvenimo, diskusijų, įvairovės patyrimo procesai.
Vasario 16-oji yra ne akmenyje iškaltas idealios būklės atspindys, o pradžia valstybės ir visuomenės progresui. Pradžia, kurios atvaizde jau užfiksuotas neteisingumas, bet kurios idėjose ir principuose – galimybė tą neteisingumą ištaisyti.
Būtent todėl toks reikšmingas prieš kelerius metus priimtas Seimo sprendimas, įtraukęs į Atmintinų dienų sąrašą vasario 17 d. ir suteikdamas jai Nacionalinės emancipacijos dienos pavadinimą. Ši diena skatina diskusijas apie lyčių lygybę, demokratiją ir socialinę atskirtį, prisimenant pirmąją viešą moterų kovą už savo teises nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje.
Vasario 16-oji tapo mūsų valstybingumo atkūrimo pradžia, kurią pažymėjo dvidešimties vyrų parašai. Vasario 17-oji tapo diena, kai laisvoje valstybėje už politikos ribų išstumtos moterys iškart ėmė taisyti neteisingumą. Tikiu, kad būtent tokiu progresyviu, į nelygybės mažinimą, klaidų taisymą ir sąžiningą istorijos vertinimą orientuotu mąstymu galime sukurti geresnę valstybę.
Su Vasario 16-ąja. Ir su Vasario 17-ąja.
