Pastarosios dvi savaitės ateities istorikų darbuose gali būti aptarinėjamos kaip lūžio akimirka. Nuo Antrojo pasaulinio karo demokratinio pasaulio vaizdinį siūliusios ir jį kurti bandžiusios Jungtinės Amerikos Valstijos turi prezidentą, kurio retorika ir planai nesiskiria nuo diktatorių. Tuo pat metu Vašingtone vyksta spartūs demokratinių institucijų dekonstravimo darbai. Ar demokratinis pasaulis turi ieškoti naujo lyderystės centro?
„Neklausykime, ką jis kalba, žiūrėkime, ką jis daro.“ Tai viena dažniausių mantrų, su kuria į vadovaujančias pozicijas demokratinių rinkimų būdu ateina valstybių vadovai, kurie pasuka jas tolyn nuo demokratijos, nuo pilietinės visuomenės įtakos, nuo institucinių saugiklių.
Panašu, kad tokia istorija kartojasi ir Jungtinėse Valstijose, kuriose viena po kitos į institucinius barjerus daužosi perrinktojo prezidento nuolat pasirašinėjamų tiesioginių įsakų ar viešų pasisakymų bangos.
Vien per pastarąsias kelias savaites Donaldas Trumpas pagrasino, jei reikės ir karine jėga, perimti Grenlandijos kontrolę iš NATO partnerės Danijos, paversti Kanadą nauja valstija, sulaužydamas susitarimą su Panama perimti strategiškai svarbaus kanalo kontrolę, o galiausiai – iškraustyti milijonus žmonių iš Gazos Ruožo ir paversti Izraelio karinių pajėgų subombarduotą regioną „naująja Rivjera“.
JAV išstojo iš Pasaulio sveikatos organizacijos, paliko Paryžiaus klimato susitarimą, panašu, kad tokių atsitraukimų nuo tarptautinės lyderystės bus ir daugiau, nes finansavimo Jungtinių Valstijų Tarptautinio vystymo agentūrai (USAID) sustabdymas demonstruoja norą atsitraukti nuo demokratinių įsipareigojimų ir iniciatyvų visame pasaulyje.
JAV užsienio politika iš diplomatinio poveikio, strategiško veikimo, kultūrinės ir minkštosios galios poveikio lauko pereina į agresyvią galios ir naudos politiką. Argumentacija, kurią naudoja D. Trumpas, iš principo nesiskiria nuo Vladimiro Putino pasaulio suvokimo logikos. Pasaulis yra didžiųjų valstybių žaidimų aikštelė, kurioje mažosios turi paklusti galingųjų interesui.
Nuo Antrojo pasaulinio karo demokratinio pasaulio vaizdinį siūliusios ir jį kurti bandžiusios Jungtinės Amerikos Valstijos turi prezidentą, kurio retorika ir planai nesiskiria nuo diktatorių.
Turbūt keisčiausia ir baisiausia, kaip greitai išsižadama dešimtmečius plėtotų partnerysčių su Europos partneriais. Bendro strateginio veikimo, bendros gynybos, bendrų įsipareigojimų demokratijai ir žmogaus teisėms dvasioje kurtos organizacijos ir aljansai staiga nebeturi reikšmės JAV užsienio politikos interesų fone.
Europos Sąjunga naujosios JAV administracijos traktuojama kaip konkurentas ir net priešas, kurio ribose reikėtų nuo Elono Musko priklausomų politinių pokyčių, kurie galutinai pajungtų europiečius vasališkam technologiniam, ekonominiam ar net politiniam statusui.
Lietuva jau patyrė vieną tokį išbandymą, kai teko formuluoti poziciją dėl Grenlandijos klausimo. Bandymas išlaviruoti nebuvo gracingas ir iš principo parodė, kad ateityje teks atlikti daug panašių ekvilibristinių triukų, kai JAV saugumo garantijos turės būti derinamos su ES ir jos narių interesais.
Lietuvos užsienio politikoje įsigalėjusi inertiška laikysena traktuoti JAV kaip pagrindinį saugumo garantą, o ES kaip savą ekonominę, socialinę ir kultūrinę zoną. Akivaizdu, kad po Rusijos pradėto plataus masto karo Ukrainoje buvo beveik visu svoriu palinkta į bandymą stiprinti ir megzti tiesioginį ryšį su Vašingtonu.
Europai vėluojant ir rodant per mažai entuziazmo tartis dėl kaip įmanoma spartesnio bendros gynybos politikos finansavimo ir vystymo plano, šis poreikis darosi tik dar akivaizdesnis. Bet šis poreikis atsimuša į dabartinę Amerikos politikos tikrovę.
Argumentacija, kurią naudoja D. Trumpas, iš principo nesiskiria nuo Vladimiro Putino pasaulio suvokimo logikos.
Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę ir po to ją atgavo būtent todėl, kad tų laikų JAV politika buvo konstruojanti, sauganti ir palaikanti tautų ir iš jų sudarytų valstybių suverenumo idėją. Laisvės apsispręsti idėją. Mūsų deklaracijos, kad esame istoriškai ir kultūriškai brandi tauta ir valstybė, turinti pilietinę valią gyventi laisvėje ir patiems kurti savo ateitį, nebuvo susijusi su retųjų metalų kiekiu ar galimais milžiniškais nekilnojamojo turto projektais.
Būtent JAV skleidė ir palaikė idėją, kad didžiosios valstybės neturi teisės tiesiog pasiimti teritorijas, kurias laiko savo interesų zona. Darė tai pačios nusižengdamos savo principams Vietname, Irake ar Afganistane, bet bandydamos taisyti klaidas, savo visuomenei leisdamos viešai kalbėti apie nusižengimus, vertinti politikų ir karinių veikėjų veiklą.
Įsipareigojimas demokratijai buvo laikomas JAV užsienio politikos stuburu. Ir būtent dėl to mes traktuojame JAV karinę galią kaip savo saugumo garantą. Kai George‘as W. Bushas Vilniuje paskelbė, kad „Lietuvos priešas taps ir Amerikos priešu“, jis turėjo galvoje ne tai, kad mes patekome į JAV interesų zoną ar turėsime susimokėti norimą mokestį, o tai, kad tapome partneriais, kurie pripažįsta tuos pačius valstybių ir tautų apsisprendimo, demokratijos, žmogaus teisių principus. Kad mus vienija bendros vertybės.
Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę ir po to ją atgavo būtent todėl, kad tų laikų JAV politika buvo konstruojanti, sauganti ir palaikanti tautų ir iš jų sudarytų valstybių suverenumo idėją. Laisvės apsispręsti idėją.
Ar stebėdami tai, kas dabar vyksta JAV, galime sakyti, kad tai atitinka Lietuvos užsienio politikos principus? Ar galime savo tarptautinius įsipareigojimus suspenduoti tam, kad patenkintume vieno demokratiškai išrinkto autoritaro egocentriškas ir ekscentriškas užgaidas? Jei JAV D. Trumpo asmenyje atsisako demokratijos principų ir tarptautinių susitarimų reikšmės, ar tai vis dar yra mūsų saugumo garantas?
20 amžiaus pamokos Lietuvai parodė, kad bandymas išlaviruoti tarp dviejų grėsmių, bandymas atsisakyti principų dėl naudų savo, o ne principo labui baigiasi katastrofomis. Visos mūsų pergalės ir visos stiprybės paremtos tikėjimu laisvės ir demokratijos idėjomis bei tuo, kad principingai ir išdidžiai laikydamiesi galim sukurti tokius metafizinius reiškinius kaip Sausio 13-oji.
Pasitikėdami JAV demokratinių institucijų tvirtumu ir galimybe, kad jos atlaikys šią 4 metus truksiančią vidinę ataką, turime neprarasti budrumo ir patys nepradėti žavėtis tokiu elgesiu, kuris veidrodiniu principu atliepia pasaulį kabinetuose besidalijančių diktatorių kalbas.
Amerika – strateginis partneris ir draugas, bet tiesa – didesnis draugas. Labai tikiuosi, kad Lietuva sugebės būti ne tik didesnio vėzdo, bet ir atsakomybės demokratijai pusėje.
