Mąstydami apie vertingus išteklius, dėl kurių vyksta politiniai ir ekonominiai karai, dažniausiai turime galvoje gamtines iškasenas, geriamą vandenį, medieną ir panašius pačiupinėjamus, labai apibrėžtai suvokiamus naudingus objektus. Bet vienas svarbiausių resursų dabarties ir ateities ekonomikoje ir politikoje – mūsų dėmesys.
Įsivaizduokite 1995-uosius. Prieš trisdešimt metų namų aplinkoje sėdinti lietuvių šeima savo dėmesį galėjo skirti moderniajam namų židiniui – televizoriui. Pagrindiniai keturi kanalai apie 20–21 valandą penktadienio vakare šiai šeimai galėjo pasiūlyti „Panoramą“ (LTV), serialą „Kalnietis“ (TELE 3), žaidimą „Taip ir Ne“ (LNK), o per Baltijos televiziją – „Taip sukasi pasaulis“. Galbūt dar yra keli vietiniai televizijos kanalai, retransliuojantys užsienio programas. Turtingesnieji jau turėjo palydovinės televizijos lėkštę, kuri galėjo pasiūlyti keliasdešimt ar net kelis šimtus papildomų kanalų, bet tikriausiai dėl ekrano dalijimosi, pasirenkamos programos vis tiek tektų susitarti ar susibarti šeimos rate.
Fone galėjo groti radijas, potencialiai dėmesį galėjo patraukti knygų lentyna ar tos dienos laikraštis. Didesnių miestų gyventojai galėjo rinktis savaitgalį nutinkančius koncertus ar spektaklius. Vilniuje ar Kaune – kelis, mažesniuose miestuose tą vieną, kuris vyksta tą vakarą.
Šį praeities vaizdinį kuriu ne norėdamas sužadinti nostalgiją tariamai paprastesniems laikams, bet norėdamas pabrėžti kontrastą tarp buvusių ir dabarties sąlygų dėmesio kontekste. Dar prieš tris dešimtmečius kova dėl žiūrovų, klausytojų, skaitytojų, auditorijos dėmesio vyko labai ribotomis ir auditoriją rinktis priverčiančiomis sąlygomis.
Dar prieš tris dešimtmečius kova dėl žiūrovų, klausytojų, skaitytojų, auditorijos dėmesio vyko labai ribotomis ir auditoriją rinktis priverčiančiomis sąlygomis.
O dabar nupieškime tikėtiną šiandienos vaizdinį. 2025-ųjų penktadienio vakarą savo namuose leidžianti šeima tikriausiai turi bent po kelis ekranus. Nuo asmeninio išmaniojo telefono, kompiuterio, televizoriaus iki planšečių, išmaniojo laikrodžio ar kitų įspėjimus, pranešimus, žinutes nuolat siunčiančio prietaiso. Šiuose prietaisuose jiems prieinamos jau ne keturios potencialios programos, o beveik visas per žmonijos kultūros istoriją sukurtas turinys – nuo įvairiausių knygų iki filmų, muzikos, žaidimų, tiesiogiai transliuojamų koncertų, sporto renginių.
Visų šeimos narių turimuose prietaisuose vyksta nuolatinė kova dėl didesnio jų įsitraukimo į socialinių tinklų platformas. Algoritmai nuolat performatuoja būtent jiems pritaikytą turinį, siūlo kurti savo turinį, dalyvauti, pasisakyti, įsitraukti į didesnę ir greitesnę sklaidą. Informacinės priemonės nuolat informuoja juos apie ką tik įvykusius procesus. Įvairūs internetinio turinio kūrėjai siūlo vis naują turinį. Reklamos užsakovai jau turi ne dešimt minučių, kuriomis gali pasinaudoti laikinai nutraukus „Kalniečio“ transliaciją, o integruotai atakuoja reklamomis prieš, po ir per turinio rodymo ir internetinio įsitraukimo procesą.
Savo knygoje „Ekrano laikai“ Thomas Hyllandas Eriksenas šią situaciją apibendrino taip: „Mobiliosios technologijos pajėgios užpildyti visus laiko tarpus informacija, komunikacija, vartojimu. Tai įspūdingas išradimas, tačiau kartu ir grėsmė žmogaus kūrybiškumui, nes jis sumažina pasaulį, tuo pat metu jį išplėsdamas. Kai nuolat kas nors vyksta, iš tikrųjų nevyksta nieko. Tik tada, kai nieko ypatingo nevyksta, gali atsitikti bet kas.“
Tokie dabarties procesų mąstytojai kaip socialinis antropologas T. H. Eriksenas jau senokai perspėjo dėl kintančių žmogaus socialumo sąlygų. Internetinės technologijos, išsiplėtusi ir visus tikrovės kampus apkeroti spėjusi virtualybė, visa apimanti viešoji erdvė sukūrė sąlygas ne tik skirti dėmesio žymiai daugiau dalykų, bet ir valdyti dėmesį, skatinti didesnę jo fragmentaciją, didesnį intensyvumą, įsitraukimą ir priklausomybę.
Internetinės technologijos, išsiplėtusi ir visus tikrovės kampus apkeroti spėjusi virtualybė, visa apimanti viešoji erdvė sukūrė sąlygas ne tik skirti dėmesio žymiai daugiau dalykų, bet ir valdyti dėmesį, skatinti didesnę jo fragmentaciją, didesnį intensyvumą, įsitraukimą ir priklausomybę.
Ne veltui perrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos iškilmėse pagrindinė eilė buvo skirta Elonui Muskui, Markui Zuckerbergui, Jeffui Bezosui, Sundarui Pichai ir kitiems naujųjų technologijų korporacijų vadovams, kurių pagrindinis ar bent jau dalinis verslo modelis yra susijęs su auditorijos įsitraukimu, dalyvavimu ir jų dėmesio išlaikymu.
Tiek pats D. Trumpas, tiek pilkasis jo administracijos kardinolas E. Muskas yra puikūs dėmesio magnetai, senokai perpratę, kad naujosios politikos, o kartu ir naujosios ekonomikos esmė yra ne naratyvų formavimas ar mažos komunikacinės pergalės, o dėmesio kontrolė. Daugiausiai galios turi tas, kuris yra neišvengiamas. Tas, kurio gali nekęsti ar jį dievinti, bet jis tiek asmeniškai, tiek per savo turimus instrumentus įtraukia tave į savo kontroliuojamą erdvę.
Prieš kelis dešimtmečius interneto erdvė dar buvo vakarietiškos socialinės prabangos privilegija, o dabar pasaulinė statistika rodo vis platėjantį ir intensyvėjantį įsitraukimą visuose pasaulio kraštuose. Nuo Pietų Afrikos Respublikos, Brazilijos ar Filipinų, kur, praėjusių metų duomenimis, vidutinis vartotojas internete praleisdavo devynias valandas per dieną, iki Japonijos, kur toks vartotojas praleisdavo tik (!) keturias.
Daugiausiai galios turi tas, kuris yra neišvengiamas.
Didžiąją dalį šio laiko sudaro būtent dėmesį pritraukiantis, jį akumuliuojantis ir skatinantis dalyvavimas socialiniuose tinkluose, įvairių vaizdų peržiūra, garsų perklausos, nuolatinis naujienų sekimas ar visą parą nenutrūkstantis komunikavimas su visame pasaulyje prieinamais kontaktais.
Skeptikai tikriausiai pasakytų, kad kova dėl žmonių dėmesio, noras formuoti ir valdyti auditoriją būdingas visiems laikams. Nuo Jėzaus Kalno pamokslo iki Johanno Gutenbergo, karštligiškai tobulinančio spausdinimo mašiną, kad tekstas taptų visiems prieinama medija.
Tiesa, šis siekis persmelkia visą žmonijos istoriją. Bet per pastaruosius dešimtmečius žmonija pasiekė tokį milžinišką progresą, kuris akivaizdžiai peržengia mūsų pačių galimybių ribas. Šiuolaikybėje tu jau nebesvarstai, kam skirti savo dėmesį. Tu dalyvauji nesibaigiančiame dėmesio pritraukimo, skaidymo, intensyvinimo procese. Vieno ekrano stebėjimas tapo ortodoksiniu reiškiniu. Labai tikėtina, kad net skaitydamas šį mano tekstą žvilgčioji į papildomą ekraną, gauni žinutes, pranešimus, klausai ar žiūri dar mažiausiai kelis dalykus.
Šis procesas greitai tapo ir politinio žaidimo dalimi. Sėkmingiausi šių laikų populistai nebeturi uždavinio patekti į konkrečias televizijos laidas, formuoti konkrečius vaizdinius ar reputaciją. Jau kurį laiką stebime procesą, kai naujosios politikos džokeriai bando tiesiog užkariauti dėmesį viešojoje erdvėje, puikiai suvokdami, kad valdydami dėmesį jie neišvengiamai pateks ir į kitus medijų kanalus ar pasieks naujas auditorijas. Galia tapo ne stipresni argumentai ar naratyvo valdymas, o pats dėmesio akumuliavimas. Kuo daugiau kuris nors politikas šmėkščioja visuose aprėpti bandomuose ekranuose, tuo daugiau tikimybės, kad jis sukurs sėkmės ir jėgos įvaizdį. Jis bus neišvengiamas.
Labai tikėtina, kad net skaitydamas šį mano tekstą žvilgčioji į papildomą ekraną, gauni žinutes, pranešimus, klausai ar žiūri dar mažiausiai kelis dalykus.
Taigi, šiuolaikinė ekonomika ir populistinė politika vis labiau remiasi idėja, kad svarbiausias resursas yra mūsų dėmesys. Didžiausia jėga – galimybė valdyti ir kontroliuoti dėmesį, palaipsniui auginant priklausomybę ir plečiant dėmesio palaikymo tinklą. Nuo „TikToko“, „Facebooko“, X iki „Youtube“, „Apple TV“ ar „Netflixo“ – milžinišką laiko dalį sudaro ne tik mūsų atiduodamas dėmesys, bet ir pastangos siūlyti naują turinį, kad skiriamo dėmesio kiekis tik augtų ir ekranas mūsų veiduose spindėtų savo melsva šviesa.
Vienintelis būdas ištrūkti iš šio užburto rato – pradėti vertinti savo dėmesį taip, kaip jį vertina tie, kurie skiria dideles pastangas bandydami jį kontroliuoti. Vertinti jį kaip resursą. Egzistencinį resursą, kurį galime panaudoti vertingai praleisdami greitai senkantį riboto gyvenimo laiką arba desperatiškai paleisdami šias smiltis pro pirštus, iškeisdami jas į tuščią nuobodulio išvaikymo pažadą.
Metas skirti dėmesio savo dėmesiui.
