Kas nutinka su visuomene, kurios nerimas neišgirstamas, lūkesčiai neišpildomi arba dalykai, kurie atrodo labai reikšmingi, paverčiami trivialiomis problemomis? Ją vis tvirčiau savo glėbyje pradeda spausti apatija. Netikėjimas, kad dalykai gali keistis. Netikėjimas, kad aktyvi ir jautri visuomenės dalis yra reikšminga tikrovės konstravimo veikėja. Uždanga pakyla.
Šią savaitę Lietuvoje nutiko du paradoksalūs įvykiai. Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis, priklausantis tai kategorijai žmonių, kurie kalba retai, taupiai, bet pasako reikšmingų dalykų, dar kartą patvirtino, kad turime ruoštis ilgam konfliktui su Rusija, o karinių veiksmų Lietuvoje grėsmė yra reali ir apima jau šio penkmečio laikotarpį.
Tuo pat metu antros didžiausios valdančiosios koalicijos partijos lyderis, žymiausias šalyje verbalinio mėšlo gamintojas ir perdirbėjas dar kartą patvirtino, kad bus ne tik Vyriausybės programoje deklaruotos paramos Ukrainai, bet ir 5–6 proc. bendrojo vidaus produkto dalies krašto apsaugai iniciatyvos oponentas. Išvažiavo į naują rinkimų kampaniją per Lietuvos miestelius ir miestus, kuriuose užsiima aktyvia šios iniciatyvos diskreditacija.
Premjeras Gintautas Paluckas ir toliau ragina nekreipti dėmesio į koalicijos partnerio pasisakymus, nesureikšminti kalbų ir vis žada, kad „su Remigijumi bus pasikalbėta“. Prieš kelias savaites nekreipti dėmesio į kalbas raginęs prezidentas Gitanas Nausėda staiga pakeitė plokštelę ir pareiškė, kad nemato perspektyvos tokios sudėties koalicijai dirbti ateityje. Žinoma, padėjo užkliudyta savimeilė.
Šioje situacijoje daugybė apžvalgininkų, socialinių tinklų komentatorių, aktyvioji ir sąmoningoji visuomenės dalis, žmonės, ėję protestuoti prieš antisemitinės ir antivalstybinę retoriką propaguojančios partijos įtraukimą, gali dar kartą ištarti: ar nesakėme?
Bet didžioji problema yra tai, kad šis daugkartinis grėsmės pasitvirtinimas nekeičia politinės retorikos, neįjungia naujų politinės lyderystės pavarų. Toliau sėkmingai vykdoma visuomenės nejautra ir bandymas įtikinti, kad aktyviai veikiantis koalicijos partneris yra klounas, o ne motyvuotas valstybės ir jos institucijų silpnintojas.
Bet didžioji problema yra tai, kad šis daugkartinis grėsmės pasitvirtinimas nekeičia politinės retorikos, neįjungia naujų politinės lyderystės pavarų.
Laiku, kuris, jei tikėsime VSD direktoriaus žodžiais, itin svarbus visuomenės sąmoningumo, jautrumo, pasitikėjimo institucijomis didinimui, užsiimama aktyvios visuomenės dalies nujautrinimu, užmigdymu, spaudimu apatijos glėbyje. O tuo metu paraleliai vyksta likusios dalies emocijų kaitinimas, radikalizavimas, baimės ir nerimo vertimas į neapykantą priešams, kurie nurodomi pirštais ir kuriems grasinama ne tik visagaliais auditais, bet ir nurodymu, kur potencialus okupantas galėtų surasti tuos, kaip paniekinamai sako didysis dėmesio pramonės mėšlo gamintojas, „vertybininkus“.
Kasdienybė ir kasdieniai reikalai, inertiškas funkcionavimas buities pasaulyje dažnai pridengia tam tikras visuomenės nuotaikas ir jų išraiškas. Bet kiek giliau ir plačiau visuomeninius procesus sekančiam stebėtojui akivaizdus augantis nuovargio ir apatijos šešėlis toje Lietuvos dalyje, kuri kritinėse situacijose imasi realių veiksmų ir nebijo moralinio apsisprendimo naštos.
Valstybės gynyba, pasitikėjimas institucijomis kritinėse situacijose labai priklauso nuo šios visuomenės dalies motyvacijos, entuziazmo, tikėjimo ne gebėjimu biurokratiškai įgyvendinti tam tikrus sprendimus, bet būtent – tikėjimo kalbų derme su darbais. Tikėjimo, kad tai, kas pasakyta, bus padaryta. Kad nėra dviprasmiškumo ar pilkų atspalvių tuose klausimuose ir situacijose, kurios turi egzistencinę svarbą.
Kol kas 5–6 proc. pažadas atrodo kaip nuraminimo piliulė. Gražus komunikacinis flirtas su perrinktojo JAV prezidento administracija, pasitvirtinimas sau, kad turime drąsos pasakyti, jog reikia, bet mažai aiškumo ir aiškinimo visuomenei, kokia šio žingsnio reikšmė. Mažai patvirtinimo, kad tai ne mūsų indulgencija, išperkanti nesirūpinimo ar klaidingo neatsargumo nuodėmę, o realus nusiteikimas vienyti visuomenę potencialaus karo akivaizdoje.
Tačiau matome dviprasmišką procesą, kai pačios valdančiosios koalicijos formate, valstybės resursais ir jos vardu yra skleidžiami melai, kartojami rusiškos propagandos naratyvai, aktyviai daroma viskas, kad nesipriešinimo, defetizmo, pasipiktinimo ir savidestrukcijos dvasia įgautų naujas formas ir naują jėgą.
Tačiau matome dviprasmišką procesą, kai pačios valdančiosios koalicijos formate, valstybės resursais ir jos vardu yra skleidžiami melai, kartojami rusiškos propagandos naratyvai, aktyviai daroma viskas, kad nesipriešinimo, defetizmo, pasipiktinimo ir savidestrukcijos dvasia įgautų naujas formas ir naują jėgą.
Tiesiog išrauti ir išmesti pačių įsidiegtą puvinį iš valdančiosios koalicijos ir visos valstybės kūno jau nepakaks. Piktybės gėlės įleido šaknis ir yra pasirengusios sužydėti per ne vienus ateinančius rinkimus. Dėmesio nekreipimas, raginimai nesureikšminti – jie tik sužadina ir paleidžia į laisvę retoriką ir naratyvus, kuriais siekiama pakenkti valstybei, pasikasti po valstybingumo pamatais.
Ir tai daroma tuo pat metu stumiant pilietišką ir racionalią visuomenės dalį į apatiją, susitaikymą ir patvirtinimą, kad jūsų kritika, pastabos, požiūriai gali praplaukti pro šalį ir bus pasigauti tik tada, kai konfliktas taps asmeninių politinių ambicijų dalimi.
Patogus ir saldus miegas apatijos glėbyje jau penkerių metų ribose gali virsti supratimu, kad buvome dusinami ir varginami tų, kurie davė priesaiką ginti ir saugoti valstybę bei jos piliečius. Metas prabusti.
