Šventinis laikotarpis – gera proga susimąstyti apie žmogaus gyvenimui reikšmingus dalykus. Vienas tokių dalykų, kuris suprantamas ar atpažįstamas daugeliui, yra šeima. Šeima, kuri aršiai ginama politinėse diskusijose ir kultūriniuose karuose, nesusimąstant, kas yra ginama – forma ar turinys?
Lietuvos viešojoje erdvėje šeimos gynybos klausimas yra tapęs intrigų ir neapykantos objektu. Vadinamojo „Šeimos gynimo maršo“ iniciatyva kur kas daugiau laiko praleido ne kalbėdama apie pačią šeimos koncepciją ar jos kuriamas vertybes, bet atskirdama ir žemindama tuos, kurių nelaiko vertais šeiminio ryšio.
Šeimos gynėjai dažniausiai visas jėgas sutelkia į bandymus įtikinti, kad tradicinė šeima išsiskiria ir turėtų būti įtvirtinta savo forma. Ta forma aktyviai ginama ir vaizduojama kaip tėvo, mamos ir vaikų santykis. Taip atrodė net ir simbolinė maršo aktyvistų vėliava, vaizduojanti susaistytus, susipynusius vyrą, moterį ir du vaikus.
Bet net ir aršiausi tradicinės šeimos formos gynėjai būna priversti pripažinti, kad šeiminis ryšis įmanomas ir kitokiais gyvenimo aplinkybių, pasirinkimų ar neišvengiamybių padiktuotais formatais. Šeiminį santykį puoselėja ir vieniša mama su sūnumi ar dukra, močiutės ir seneliai su anūkais, broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės.
Kad ir kaip bandytume sutelkti šeiminį ryšį į vieną vaizdinį, jis niekaip neišsitenka po dviejų skirtingos lyties tėvų ir dviejų vaikų paveikslu. Metafizinis šeimos artumas kuriasi gerokai takesniuose santykiuose ir negarantuoja savaiminio šeimyniškumo.
Ką tada reiškia šeimos gynimas? Kaip ją galima ginti? Dažniausiai mūsų sutinkamas atvejis, kai ginama būtent šeimos forma ir tam tikra deklaruojama tradicija. Teigiama, kad tik iš tokios formos susikuria šeimos turinys. Suprask, neturėdamas vieno iš tėvų, neturėdamas vaikų ar nebūdamas skirtingos lyties partneriu, sukurti šeiminio ryšio tu niekaip negalėsi.
Tikrovė, praktika ir jų dėstomi faktai rodo visai ką kita. Šeiminis ryšis nėra garantuotas konkrečios formos ar konkretaus teisingo vaidmenų, biologinių ar socialinių lyčių pasiskirstymo. Jis kuriasi nepriklausomai nuo mūsų vaizdavimosi, kas yra tam tikras formos etalonas.
Metafizinis artumas, ištikimybė, pasiaukojimas, gebėjimas peržengti savo interesus, gebėjimas įsijausti į kito jausmus, solidarumas ir jautrumas – šeiminio santykio pagrindas. Šis pagrindas puikiausiai gali susikurti bet kokios formos šeiminiame santykyje. Deja, bet pastangų ginti ir puoselėti būtent patį šeimos turinį beveik nesimato. O ypač jo nesimato gretose tų, kurie garsiausiai šaukia gelbėjantys šeimą.
Įvairiais ekonominiais, socialiniais, politiniais pjūviais pjaustomas šeimos konceptas turi ir gilų filosofinį kontekstą. Būtent šeimoje susiduriame su pirmaisiais individualių ir bendrų interesų konfliktais. Būtent ten pirmą kartą pareikalaujama peržengti savanaudiškumo ribą, dalintis, įsijausti, išgyventi giliausiais ir kartais skaudžiai, o kartais džiaugsmingai įsirėžiančias emocijas.
Deja, bet pastangų ginti ir puoselėti būtent patį šeimos turinį beveik nesimato. O ypač jo nesimato gretose tų, kurie garsiausiai šaukia gelbėjantys šeimą.
Kalbose apie šeimą kaip visuomenės ar valstybės ląstelę dažnai į šoną patraukiamas būtent šis filosofinis ir psichologinis asmenybės vystymosi, tobulėjimo, prisitaikymo aspektas. Viskas, ką išties suteikia stiprus šeiminis ryšys.
Šeima yra ir viena paskutiniųjų metafizikos priebėgų, pareikalaujanti iš mūsų nelogiškų, neracionalių sprendimų, kuriuos diktuoja gilus artumo, tapatumo, prisijaukintos kitybės pojūtis. Jei jau veržiamės ginti šeimą, tai ar nederėtų pradėti būtent nuo šių svarbių dalykų įsivardijimo? Kokiais žmonėmis mus daro šeiminis ryšys? Kokias vertybes jis mums sukuria?
Naiviai viltingai tikiuosi, kad aršiose diskusijose apie šeimą ir jos gynybos veiklose kažkada išgirsime bandymus ne uzurpuoti vaizdinį, koncepciją, o pažvelgti į šiuolaikybėje vis daugiau pavojų ir iššūkių sulaukiančio santykio svarbą. Kalbėsime ne apie šeimos, o šeimyniškumo, bendrystės įtaką pasirinkimų pertekliuje ir principų stokoje tarpstančiam individui.
Gal tai padėtų suteikti daugiau prasmės ir vertės ne tik tradiciškai šeimas suburiančiam šventiniam laikotarpiui, bet ir savanoriškos vienatvės persmelkiamai kasdienybei. Tokia mano didžioji šventinė viltis.
