Kai skaitysite šias eilutes didžioji dalis Lietuvos miestų jau bus įžiebusi savo Kalėdų egles. Prekybos centruose kalėdinis pirkimas ir šventinės akcijos skaičiuos jau trečią ar ketvirtą savaitę. Ir tik nuoširdesni krikščionių bendruomenės nariai prisimins, kad ketvirtąjį sekmadienį iki Kalėdų prasideda laukimo laikotarpis.
Šį komentarą išprovokavo ne senstančio vyro noras pabambėti apie laike kintančias tradicijas ar pasiraukyti vardijant tradicinius neigiamos konotacijos terminus – komercializacija, banalumas, tuštybė.
Nesu ir krikščionių bendruomenės narys ir save, geriausiu atveju, galėčiau pavadinti bedieviu kultūriniu kataliku, gerbiančiu įspūdingą istorinę ir filosofinę religijos tradiciją. Tad apkaltinti mane dogmatišku moralizavimu, bandymu atitempti kalėdinių linksmybių ištroškusią visuomenę į erškėčiuotą advento pasninko kelią negali niekas. Žymiai labiau man rūpi nuogas filosofinis klausimas: kas yra šventė?
Šis klausimas gali nuskambėti banaliai (dėl to jis ir filosofinis), bet už jo glūdi konstatuojamos gilesnės problemos ir įtampos. Įtampos, kurias kelia jau lapkričio pradžioje pasirodantys pirmieji Kalėdų simboliai ir juos sekantis visu sutinkamas deklaratyvaus šventiškumo naratyvas. Taip pat faktas, kad kintančios švenčių tradicijos pamažu iškelia racionalų klausimą: o kuo šios dienos skiriasi nuo kitų? Kas yra šventiškumas? Kuo išskirtinė šventės patirtis?
Vienas žymesnių Ernesto Hemingway‘aus kūrinių, aprašančių jo patirtis praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio Paryžiuje, angliškai pavadintas „A Moveable Feast“, bet lietuviškame leidime jis verčiamas kaip „Šventė, kuri visada su tavimi“. Ši pastaba su komentaru susijusi tuo, kad pavadinime užfiksuotas nuostabus šventiškumo paradoksalumas.
Šventė yra laike ribotas, nutinkantis ar ištinkantis dalykas. Tai, kas laikina. Be to, šventė beveik visada susijusi su bendresne, o ne asmenine patirtimi. Jos esmė yra patirčių sąsajos, jų horizontalumas. Kaip tuomet įmanoma kalbėti apie šventes, kurios visada su mumis?
Verslo požiūriu sėkmingas, gamybą ir vartojimą skatinantis laikotarpis vis labiau ištempiamas į kelių mėnesių periodą, kuriame tiesiog privalai aktyviai dalyvauti ar bent jau gerti į save intensyvinamas patirtis. Išvengti Kalėdų neįmanoma jau lapkričio mėnesį. Šios plačiai ir aktyviai viešojoje erdvėje sutinkamos patirtys naikina distanciją nuo pačios šventės ir smarkiai apsunkina unikalumo galimybę.
Paprastai sakant, besiplečiantis ir vis intensyvesnis šventinis laikotarpis apsunkina pačios šventės galimybę. Nuovargio ir perdegimo terminais vis dažniau save apibūdinančios visuomenės desperatiškai vaikosi šventės idėjos, augindamos tai, nuo ko bėga, traukiasi ar ką stengiasi paneigti.
Religinius ritualus ir patirtis pamažu eliminuojančiai, greitėjančio laiko, stipresnių patirčių, naujų prasmių ir esmių šaltinių, naujų metafizikos formų ieškančiai visuomenei būtina susigrąžinti advento idėją.
Šventė tampriai susiejama su gebėjimu kaip įmanoma daugiau patirti, įsitraukti, išgyventi. Jos esme tampa tai, ką susikuri ir ką gali sukurti kitiems. Nuolatinis įvykis, patirtys, stiprėjančios emocijos.
Krikščioniškoji Kalėdų šventė, o ir įvairios pagoniškos saulėgrįžos minėjimo iškilmės, pasižymėdavo laukimo laikotarpiu. Intuityviu supratimu, kad šventiškumo patirtis įmanoma tik atskyrus ją laike ir sureikšminus patirties unikalumą. Sekuliarioms visuomenėms sėkmingai pavyko perimti ir transformuoti pačią šventės idėją, jos simbolius, ritualus, tačiau buvo pamirštas pačią šventę kuriantis ir jos prasmę akcentuojantis laikotarpis.
Religinius ritualus ir patirtis pamažu eliminuojančiai, greitėjančio laiko, stipresnių patirčių, naujų prasmių ir esmių šaltinių, naujų metafizikos formų ieškančiai visuomenei būtina susigrąžinti advento idėją. Idėją, kuri esme paverčia ne konkretaus laiko išgyvenimą, o distanciją, laukimą, susilaikymą, susikaupimą, refleksiją ir perspektyvos matymą.
Tai nebūtinai reiškia grįžimą prie tradicinių advento ritualų, bet gebėjimą įvertinti šventės esmę ir susigrąžinimą to džiaugsmo, kurį teikia ne laike ir erdvėje ištįstantis procesas, o nutinkantis faktas.
Tam reikalingas sąmoningas savęs apribojimas, asketiška laikysena aplinkoje, kurioje daugybė dirgiklių, siūlymų ir galimybių. Kritiškas ir principingas požiūris į savo gyvenimo praktikas ir laikyseną. Noras susigrąžinti ar naujai patirti šventiškumą kaip akimirksnį, valandą ar dieną, o ne dviejų mėnesių nuolatines išsipildymo lenktynes.
Net ir esmingai nekeisdami savo praktikų galime bent jau sugrįžti prie klausimo, kam reikalingos šventės ir kokią vertę jos sukuria mums individualiai ir mums kaip visuomenei. Ar tai nuovargio, skubėjimo, patirčių dauginimo laikotarpis, o galbūt galimybė kitaip pažvelgti į laiką ir mus supančią aplinką?
Kalėdų šurmulio negali pakeisti advento susikaupimas. Bet šių dviejų patirčių dermė, o ne prieštara, galėtų atnešti daugiau laimės ir prasmės jausmo egzistencinį pasimetimą vis noriau konstatuojančioje visuomenėje.
