Didžiąją žmonijos istorijos dalį sudarė žinių apie pasaulį rinkimas, kaupimas ir sisteminimas. Tik pastarąjį šimtmetį žinių kiekis pradėjo ženkliai lenkti žmogaus galimybes aprėpti turimą informaciją. O štai pastaruosius dešimtmečius mūsų gyvenimas tokios būklės, kai duomenų, informacijos, virtualaus turinio kiekis ir jų sklidimo greitis pradėjo valdyti mus pačius.
Kasmet leidyklos „Oxford University Press“ organizuojami Metų žodžio rinkimai tampa savotišku vakarietiškų visuomenių temperatūros matuokliu. Pagal tai, koks žodis ar frazė tampa populiariausiu viešame balsavime ir leksikografų atliktuose viešosios erdvės tyrimuose, galime bandyti apibrėžti tam tikras dabarties pasaulio tendencijas ar bent jau nuspėti, kas kelia susidomėjimą, džiaugsmą, įtampą ar nerimą.
Šiemet tokia fraze tapo „brain rot“. Pačiame Oksfordo žodyne „brain rot“ apibūdinamas kaip „tariamas asmens intelektinės ar psichinės būklės pablogėjimas dėl pernelyg didelio pramoginio turinio (dabar ypač internetinio), kuris laikomas nereikšmingu ar nesudėtingu, vartojimo“.
Paradoksalu, bet pats terminas užtinkamas dar 1854-aisiais žymiojo visuomenės kritiko Henry‘io Davido Thoreau išleistoje knygoje „Valdenas“. H. D. Thoreau kritikuoja tuometinės visuomenės tendenciją atsisakyti kompleksiškų idėjų apmąstymo ir rinktis primityvesnius sprendimus. „Kol Anglija deda pastangas išnaikinti bulvių puvinius, ar nebus dedama pastangų išgydyti smegenų puvimą – kuris paveikia žymiai plačiau ir lemtingiau?“ – knygoje retoriškai klausia jis.
Belieka paguosti žymųjį XIX amžiaus visuomenės kritiką, kad jis net negalėjo įsivaizduoti, kokias plačias „smegenų puvimo“ galimybes atskleis technologizacijos, virtualizacijos ir visuotinės komunikacijos procesai XXI amžiuje. Kelią šiam procesui atvėrė mašinos ir jų veikimo algoritmai, siūlantys nesustabdomą audiovizualinio turinio ir primityvių idėjų pasiūlą.
Frazės „brain rot“ populiarumas neatsiejamas nuo „TikTok“ socialinio tinklo įsigalėjimo ir jo formuojamos internetinio turinio vartojimo praktikos. Kituose socialiniuose tinkluose dalyvavimo praktikos palieka bent jau dalį laisvės pasipriešinti algoritmų valdymui ir formuoti savo raišką, o „TikTok“ ne tik pats nuolat siūlo tau naują turinį, bet ir bando įtraukti į nuolatinę jo vartojimo seką. Ne veltui šio socialinio tinklo veikimas primena lošimo automatus, kai skatinama sukti vis iš naujo ir iš naujo.
Kituose socialiniuose tinkluose dalyvavimo praktikos palieka bent jau dalį laisvės pasipriešinti algoritmų valdymui ir formuoti savo raišką, o „TikTok“ ne tik pats nuolat siūlo tau naują turinį, bet ir bando įtraukti į nuolatinę jo vartojimo seką.
Kritikai tuojau pat atsakys, kad bet koks oponavimas technologiniam progresui yra grįžimas prie klasikinio luditiško (mašinų daužytojų) pasipriešinimo. Bet čia galima pabrėžti, kad „brain rot“ yra būtent tų pačių technologijų vartotojų konstatacija ir situacijos reflektavimas. Technologijų veikiama ir keičiama visuomenė pati diagnozuoja ne tik pozityvius, bet ir negatyvius progreso ženklus.
„Smegenų puvimas“ užklausia ir pačią progreso sampratą. Mūsų visuomenėse įprasta bet kokius technologinius patobulinimus laikyti natūralaus progreso dalimi. Kompiuteris, internetas ar net multimedijų mašina, vadinama išmaniuoju telefonu, neabejotinai yra šio progreso dalis. Bet ar visos programos, visi patobulinimai, kurie intensyvina šių instrumentų naudojimą ir dar labiau užaštrina patirtis, išties yra progresas?
Ar visiškai į savo algoritmų veikimo ciklą įtraukiantys ir negailestingai vartotojų laiką ryjantys socialiniai tinklai yra progresas, o gal tai naujas priklausomybės ginklas, kurio žalingą poveikį mes gebame konstatuoti, bet taip pat desperatiškai pripažįstame, kad negalime jo įveikti?
Komentaro įžangoje konstatavau informacijos perteklių ir nuolat augančią įvairaus turinio pasiūlą. Tai paradoksali situacija, nes, viena vertus, turime pripažinti, kad gyvename laiku, kai pasiekiama kaip niekada daug žinių apie mus supantį pasaulį, bet, kita vertus, kaip niekada daug kliuvinių ir dirgiklių, kurie atitraukia nuo žinojimo, nuo kompleksiškų idėjų apmąstymo.
Šis kliudymas ir vis labiau intensyvinamas dirginimo procesas tampa ir postmoderniųjų autoritarinių režimų ginklu. Gana pagrįstai galime kelti teoriją, kad „smegenų puvimą“ sau diagnozuojančios vakarietiškos visuomenės tokiu būdu yra bandomos susilpninti, paveikti ar palaužti Rusijos, Kinijos ar kitų šiuo metu rimtą iššūkį ir egzistencinį pavojų Vakarams kuriančių režimų.
XX amžiaus propagandos sistemos daugeliu atveju bandė nuslėpti informaciją ar ją pakeisti, o XXI amžiaus postmodernioji propagandos mašinerija išmoko esminę pamoką – geriausiai informacija skęsta savo pačios kiekyje. Vakarų visuomenėms siūlomas informacijos perteklius, jos greitėjimas ir tuo pat metu nuvertėjimas. Ir šias žaidimo taisykles mes noriai priimame, konstatuodami tik tai, kad šis procesas mums kelia sunkiai ištveriamų išgyvenimų, intelektinės ar psichologinės būklės blogėjimą.
Ar australiško tipo draudimai, kai paaugliai bus atskiriami nuo socialinių tinklų, yra išeitis? Nemanau. Socialiniai tinklai per daug plačiai išsikerojo mūsų visuomenėse ir tapo per daug efektyviu socialumo papildiniu ar net pakaitalu. Šiuolaikinio žmogaus komunikaciniai gebėjimai, socialinis kapitalas ar netgi savo tapatybės konstravimas per daug įsiaudė į socialinių tinklų formatą.
Bet jei negali įveikti ar pakeisti pačios sistemos, gali bent jau susimąstyti apie tam tikrus savo dalyvavimo joje principus. Jei skelbiame „brain rot“ šių metų fraze, ar nevertėtų bereikšmio turinio vartojimą paskelbti ir šių metų ar viso dešimtmečio problema?
Jei skelbiame „brain rot“ šių metų fraze, ar nevertėtų bereikšmio turinio vartojimą paskelbti ir šių metų ar viso dešimtmečio problema?
Ar nevertėtų pradėti sudėtingos, bet neišvengiamos filosofinės diskusijos apie tai, kad žinios, informacija, internetinis turinys turi savo vertės hierarchiją ir mums derėtų principingiau, lėčiau ir racionaliau naudoti šį informacijos perteklių?
Ar nevertėtų sugrįžti prie klausimo, kokia yra žiniasklaidos funkcija? Perteikti kaip įmanoma daugiau dėmesį traukiančios informacijos? O gal užtikrinti, kad visuomenę pasiektų būtent per redakcijos filtrą atrinkta informacija ir turinys, kurie turi tam tikrą intelektualinę, moralinę ar socialinę vertę?
Ar nevertėtų į socialinius tinklus pradėti žiūrėti ne tik kaip į neišvengiamą tikrovės papildinį, bet ir pavojingą instrumentą, kuris kelia ir skatina vartotojo priklausomybę, neprisiima savo, kaip informacijos srauto valdytojo, atsakomybių ir dažnai naudojasi šia neapibrėžta būkle, kad stiprintų ne tik savo kaip platformos, bet ir režimų ir korporacijų galią?
Sudėtingi klausimai, kuriuos privalo atsakyti visuomenė, jau žengusi sėkmingą pirmąjį savirefleksijos žingsnį – konstatavusi ne tik metaforiškai teisingą „smegenų puvimo“ būklę.
