Susidomėjęs perskaičiau istoriko Valdo Rakučio interviu LRT.lt pavadinimu „Taikoje galvojame apie karą, o kare kovojame dėl taikos“. Paskui susiradau kovo mėnesio radijo laidą „Istorijos perimetrai“ ta pačia tema. Kadangi pats šiuo metu daug skaitau karo ir genocido temomis, nutariau sureaguoti į keletą kolegos išsakytų minčių. Ne tiek oponuodamas, kiek pridėdamas, mano požiūriu, svarbų aspektą.
Beje, jo naujos knygos „Karai ir taikos“ dar neskaičiau, bet neabejoju, kad ji tokia pat puiki kaip ir „Prieš panyrant į sutemas“. Tai, į ką atkreipiau dėmesį šiame interviu, būdinga daugeliui pokalbių apie karus ir genocidus.
Taip pat skaitykite
Kelios citatos iš minėto pokalbio: 1) „Pažvelgus į istoriją matyti, kad tas cikliškumas [karo ir taikos] yra išlaikomas kas 30 metų. Žmonės [išskirta mano – Z. V.] eina kariauti, po to vėl trokšta taikos. Tai tęsiasi begalę amžių“; 2) „O pasirodo, praėjus 30 metų naujai užaugusi karta [išskirta mano – Z. V.] vėl kalba apie tai, kad karais galima spręsti konfliktus, kad turi nugalėti stipriausias“; 3) „Žmonės [išskirta mano – Z. V.] tuomet sveria visus įmanomus scenarijus ir kainą, kurią reikia mokėti. Ir kol kainą jie gali mokėti, tol karas vyksta toliau.“ Žmonės? Karta? Abstraktoka. Gal sakykime tiesiai – vyrai.
Tiksliau, ne vyrai, o dalis vyrų populiacijos – dalis ksenofobiškų, narcisistiškų, į prievartą linkusių asmenų, kurie pajungia kitus vyrus bei moteris savo tikslams, o likusius paverčia aukomis. Kaip įsimintoje knygoje „Tamsioji vyro pusė“ (angl. „The Dark Side of Man“) pažymi antropologas Michaelas P. Ghiglieris, karai ir genocidai yra būtent vyrų sugalvotas, organizuotas ir vykdomas smurtas. Sakydami žmonės, žmonija nukrypstame nuo kelio – tada ima atrodyti, kad toji apgailėtina žmonija prisidaro problemų, o vyrai eina jų spręsti. Ne! Šias problemas ir sukelia susiorganizavę smurtingi vyrai.
Kaip kitoje puikioje knygoje „Kario garbė“ (angl. „Warriors Honour“) rašė kanadiečių istorikas Michaelis Ignatieffas (cituoju iš atminties), Srebrenica įvyko ne dėl kažkokių abstrakčių ideologijų ar praeities šešėlių, o todėl, kad tie bičai (serbai) norėjo ir mokėjo žudyti, jiems tai tiesiog patiko. Tai tų konkrečių susiorganizavusių (suorganizuotų) bičų ir jų vadų – smurtingų ir narcisistiškų – smegenų vingiuose subrendęs sumanymas: visų tų ražnatovičių, tadičių, karadžičių, miloševičių, bogosorų, barayagwizų, bizimanų, kadafių, bokasų, aminų, konių ir daugybės kitų „geradarių“ bei jų tarnų.
Karai ir genocidai yra būtent vyrų sugalvotas, organizuotas ir vykdomas smurtas.
Galima būtų sakyti, kad karai ir genocidai – ne tik vyrų reikalas. Į galvą iškart ateina odiozinės nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtojos, į Ruandos genocidą įsitraukusios moterys, raudonųjų khmerų aktyvistės, tačiau būkime sąžiningi – tai išimtys, ir ne nuo jų prasideda baisybės. Karai ir genocidai yra bratvos – šutvės – reikalas: trijų Pašų bratvos, Stalino bratvos, Hitlerio bratvos, Pol Poto bratvos, Putino bratvos – bratvos svarsto, sugalvoja, organizuoja ir įgyvendina. O moterys... Jos gali bandyti imituoti, lygiuotis arba veikti kaip mačo pagalbininkės, pagal seną patriarchalinę schemą – vyrai veda, teka moterys.
Galima atlikti minties eksperimentą ir įsivaizduoti kitokią santvarką, kai valdo moterys, ir tada jau jos kariauja, įkvepia, organizuoja ir įgyvendina genocidus. Negaliu spręsti už visus, bet manęs tai neįtikina. Įvairūs biologijos, evoliucinės psichologijos, sociologijos ir antropologijos tyrimai rodo, jog vyrų polinkis naudoti fizinę jėgą prieš kitus vyrus ir moteris, jų gebėjimas burtis į grupes siekiant teritorinių, ekonominių, simbolinių naudų iš prigimties ir kultūros (kultūros antropologine prasme – kaip išmokto elgesio) žymiai didesnis, kaip ir siekis užimti aukštesnę vietą socialinėje hierarchijoje.
V. Rakutis interviu taikliai pastebi, kad „įvairūs pokyčiai Rusijoje, karo kultas, filmai [jau seniai] rodė, kad visuomenė ruošiasi ir ruošiama karui“. Taip, Rusijos visuomenė buvo ruošiama ir (ar) ruošėsi, bet atkreipčiau dėmesį, kad tai buvo vyrų sukurti filmai, vyrų puoselėjamas kultas, o jų esmė – mėgavimasis smurtu, jo romantizavimas, karo ar NKVD ir visiško atsidavimo bratvai akcentavimas, už kurio pažeidimą – pažeminimas ir mirtis. Beje, „pažeminimas“ ir „išaukštinimas“ – tai visiškai iš bratvos kultūros, nes kitokio pasaulio bratva nesuvokia, jame jie arba „pažeminti“, arba „išaukštinti“.
O moterys... Jos gali bandyti imituoti, lygiuotis arba veikti kaip mačo pagalbininkės, pagal seną patriarchalinę schemą – vyrai veda, teka moterys.
Toliau V. Rakutis sako: „Žmonės su karu pradeda sieti savo viltis, tam tikrų pokyčių poreikį. Rusijos atveju tai pasakytina apie jos vadinamąjį Didįjį Tėvynės karą – kad tai buvo herojiškas laikas, kuris vėl ateis, ir tada viskas bus gerai.“ Tai išties didžiulė, fatališka – šįkart ir vyrų, ir moterų – saviapgaulė, kuriai pasiduoda tie (tos), kurie negeba išspręsti kasdienio gyvenimo problemų. Viena rusų disidentė plakate prieš keletą metų taip ir buvo užrašiusi: „Karas yra gėdingas bėgimas nuo kasdienio gyvenimo problemų.“ Nuo savęs pridėčiau: tarp tų problemų – ir vyriškumas.
Apibendrinčiau taip, kad pokalbiuose apie karus ir genocidus labai dažnai praleidžiamas faktas, kad karus sukelia vyrai, tiksliau, dalis vyrų, kurie dėl įvairių priežasčių per gyvenimą išmoko, įsitikino, kad brutalus dominavimas yra paranki veikimo pasaulyje strategija, ir gavo valdžią. Įvairių mokslo krypčių ekspertai vis kreipia dėmesį į geopolitiką, valstybių interesus, klimato kaitos pasekmes, o aš siūlyčiau nepamiršti ir subtilesnio dalyko – kaip auginami berniukai. Ypač tose visuomenėse, kuriose klesti smurto šlovinimas ir mačo kultas: Rusijoje, Salvadore, buvusioje Jugoslavijoje ir kitur.
Perfrazuojant puikios knygos „Augant Kainui“ (angl. „Raising Cain: Protecting the Emotional Life of Boys“) autorius psichologus Daną Kindloną ir Michaelą Thompsoną, karų ir genocidų nebūtų (nebūtų ir tiek patyčių, prievartavimų, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui), jei berniukai nuo mažų dienų nebūtų nuosekliai mokomi atsiriboti nuo jausmų pasaulio ir užkietinti savo širdį, jeigu jie matytų vidinės drąsos, kilnaus elgesio, o ne primityvaus, emociškai nesąmoningo, neatsakingo, invaziško vyriškumo, pagrįsto galios ir jėgos garbinimu, pavyzdžius. Manau, čia tas raktas, bet tai jau kita, plati tema.
