Laikinasis Lietuvos mokslo tarybos vadovas: svarbiausia atkurti pasitikėjimą institucija

Mokslas šiandien valstybei reiškia gerokai daugiau nei vien akademinius pasiekimus ar tarptautines publikacijas. Nuo jo vis labiau priklauso šalies konkurencingumas, gebėjimas kurti aukštą pridėtinę vertę, ugdyti talentus, stiprinti technologinį savarankiškumą ir atsparumą sparčiai kintančiame pasaulyje. Kartu tai sritis, kuriai reikia ne tik ambicijos, bet ir nuoseklios valstybės laikysenos, aiškių prioritetų, pasitikėjimo institucijomis ir gebėjimo laiku priimti sprendimus, nuo kurių priklauso visos mokslo bendruomenės darbo sąlygos ir ateities perspektyvos. Apie tai pokalbis su Lietuvos mokslo tarybos (LMT) l. e. p. pirmininku prof. Juozu Augučiu.

– Ilgametė patirtis akademinėje bendruomenėje ir vadovavimas universitetui jums leido iš arti matyti tiek mokslo sistemos stiprybes, tiek iššūkius. Kaip ši patirtis formavo jūsų požiūrį į svarbiausias šiandienos Lietuvos mokslo kryptis ir poreikius?

– Iš tikrųjų, man teko būti mokslo bendruomenėje ir dirbti mokslo vadyboje dar prieš Lietuvos nepriklausomybę, o vėliau – ir prasidėjus nepriklausomos Lietuvos kūrimuisi, kai formavosi Lietuvos mokslo sistema, kūrėsi universitetai, institutai. Tai buvo daugybės pokyčių laikotarpis, suteikęs labai didelę ir išskirtinę patirtį.

Šiandien įvardinti svarbiausias Lietuvos mokslo kryptis ir poreikius nėra paprasta, nes susiduriame su įvairiais iššūkiais. Turime demografinių problemų, didelę emigravusių jaunų žmonių diasporą, tačiau kartu palaikome ryšius tiek su naująja, tiek su senąja Lietuvos diaspora.

Vis dėlto, kad ir kaip žiūrėtume, Lietuva daro didžiulį progresą vystydama mokslą. Didelis nuopelnas tenka tam, kad esame Europos Sąjungos dalis, o mūsų mokslinė bendruomenė yra integruota į Europos tyrimų erdvę, įvairias tarptautines asociacijas ir pasaulinius tinklus. Atsivėrė galimybės dalyvauti didžiuliuose tarptautiniuose projektuose, tokiuose kaip „Europos horizontas“ ir kitos programos. Visa tai suteikia Lietuvos mokslininkams galimybių kurti, dirbti tarptautinėse komandose ir būti pasaulinio mokslo dalimi.

Tačiau Lietuva yra nepriklausoma valstybė, todėl ji privalo turėti savo mokslinį potencialą, apimantį iš esmės visas mokslo sritis. Vien dėl to, kad valstybė turi turėti kompetencijų įvairiose srityse, tai susiję ir su specialistų rengimu, ir su jaunųjų mokslininkų ugdymu. Negalime apleisti nė vienos srities. Inovacijos neatsiranda iš karto – tam reikia labai stipraus žinių ir kompetencijų pagrindo.

Mūsų poreikiai yra kelių lygmenų. Pirmiausia – užtikrinti platų ir tolygų mokslinių tyrimų kompetencijų lauką, palaikant kuo aukštesnį lygį visose srityse. Antra, mokslas šiandien skverbiasi į visas gyvenimo sritis, ypač glaudžiai bendradarbiaudamas su verslu ir industrija. Čia jau svarbios specializuotos kryptys – tos, kuriose Lietuva turi stiprių, inovatyvių įmonių, kuriančių aukštą pridėtinę vertę ir kurioms reikalinga mokslininkų pagalba.

Trečia labai svarbi kryptis – jaunosios mokslininkų kartos rengimas. Tad pagrindiniai Lietuvos mokslo poreikiai, mano požiūriu, yra trys: neužleisti nė vienos mokslo srities ir palaikyti kuo aukštesnį jų lygį, stiprinti mokslo ir verslo bendradarbiavimą ir nuosekliai ugdyti jaunąją mokslininkų kartą.

– Šiandien mokslui tenka vis svarbesnis vaidmuo sprendžiant valstybei aktualius klausimus – nuo konkurencingumo ir inovacijų iki visuomenės atsparumo stiprinimo. Kaip vertinate Lietuvos mokslo sistemos pasirengimą atliepti šiuos lūkesčius?

– Mūsų mokslo laukas yra labai įvairus. Vienose srityse esame pasiekę tikrai pasaulinį lygį, kitose galbūt norėtųsi didesnio ir greitesnio progreso. Valstybės konkuruoja viskuo – nesvarbu, ar jos būtų toje pačioje pusėje, ar priešingose stovyklose. Vis tiek vyksta konkurencija dėl žmonių, protų, ekonomikos, pasiekimų.

Vis daugiau matome pavyzdžių, kaip mokslas keičia šalių ekonomiką ir socialinį gyvenimą. Atsiranda naujų įrankių, tokių kaip dirbtinis intelektas, kurie iš esmės keičia gyvenimo būdą ir kokybę. Todėl labai sunku pasirinkti prioritetus ir suspėti su visomis sritimis.

Jau seniai kalbame apie skaitmenizavimą, įgyvendinta daug įvairių programų, tačiau metodai ir technologijos vystosi taip sparčiai, kad net kažką padarius atrodo, jog vis tiek nesi priekyje, nes pačios technologijos juda dar greičiau.

Visa sistema – nuo švietimo, mokyklos ir darželio iki universitetų, mokslo, inovacijų kūrimo – turi apimti ir kūrybiškumą, ir kritinį mąstymą. Tai labai svarbu ir šalies atsparumui.

Kalbant apie konkrečias problemas, stiprinančias valstybės atsparumą, mokslo įtaka čia taip pat yra be galo svarbi. Lietuva kelis dešimtmečius gyveno gana ramiai, todėl apie atsparumą dažniausiai girdėdavome daugiau teoriškai. Dabar jau turime realių problemų, kurios įvairiais pavidalais ateina tiesiai į mūsų namus, todėl turime skubėti.

Pavyzdžiui, gynybos pramonė, kuri anksčiau buvo siejama su didelėmis gamyklomis ir technika, šiandien vis labiau persikelia į laboratorijas ir reikalauja gerokai daugiau mokslininkų ir greitų inovacijų. Šioje srityje svarbios ne tik pačios idėjos, bet ir jų įgyvendinimo greitis.

Visuomenės lūkesčiai mokslui šiandien yra labai dideli. Gal jie ne visada tiesiogiai įvardijami kaip užduotis Lietuvos mokslo bendruomenei, tačiau visi suprantame, kad praktiškai kiekvienas svarbus klausimas yra susijęs su mokslu. Užtenka prisiminti pandemiją ir pamatyti, kaip visi atsigręžė į vakcinų kūrimą, į mokslinius problemų sprendimo būdus. Galima sakyti, kad per tą laiką mokslo prestižas labai išaugo.

– Jūsų vertinimu, kokie veiksniai šiuo metu labiausiai vienija Lietuvos mokslo bendruomenę – tarptautinės ambicijos, siekis stiprinti valstybės pažangą ar poreikis aktyviau įsitraukti į strateginių sprendimų formavimą?

– Visi šie veiksniai vienija Lietuvos mokslo bendruomenę, ir dar yra daugybė kitų dalykų, kurie ją vienija. Buvimas tarptautinėje mokslo erdvėje yra kiekvieno mokslininko, kiekvienos mokslininkų grupės ir institucijos tikslas – svarbu būti kuo stipresniu žaidėju tarptautinėje erdvėje.

Kuriant valstybę ir stiprinant jos ekonominį potencialą mokslas taip pat yra be galo svarbus. Kai matome puikių pavyzdžių, kaip net ir nedidelės mokslininkų grupės ar verslai, dirbantys su stipriomis mokslinėmis kompetencijomis, pasiekia labai didelių laimėjimų ir sukuria didžiulę pridėtinę vertę, prilygstančią kelių tūkstančių žmonių darbui, tai sukelia pasididžiavimo jausmą ir skatina kitus siekti to paties.

Galbūt ne visada mokslininkų balsas valstybės valdyme yra iki galo girdimas. Tai nebūtinai vien sprendimų priėmėjų problema – gal ir patiems mokslininkams kartais pritrūksta gebėjimo tinkamai pateikti siūlomus sprendimus. Tačiau valstybės valdyme kartais pasigendame daugiau sprendimų, paremtų moksliniais faktais ir tyrimais.

Vis dėlto tokių pavyzdžių daugėja. Atsiranda nemažai institucijų projektų, taip pat buvo inicijuotas mokslo patarėjų tinklas, kai kiekvienoje ministerijoje dirba po vieną ar kelis mokslininkus, patariančius konkrečiai ministerijai. Tokių pavyzdžių jau atsiranda, tie daigai auga ir tikiuosi, kad jų bus vis daugiau.

– Kokio bendradarbiavimo modelio šiandien labiausiai tikisi tyrėjai ir mokslo institucijos iš LMT – aiškaus ir prognozuojamo veikimo, glaudesnės partnerystės ar aktyvesnio strateginio dialogo?

– Manau, kad nereikėtų išskirti vieno modelio. LMT pirmiausia turėtų būti visos Lietuvos mokslo bendruomenės partnerė – nuo pradedančiųjų iki labai patyrusių mokslininkų – ir pagalbininkė, padedanti pasiekti mokslo tikslus.

Mokslo vadyba yra sudėtingas dalykas, o patiems mokslininkams dažnai pritrūksta ir laiko, ir kompetencijų tam tikriems vadybiniams klausimams spręsti. LMT yra sukaupusi didžiulį potencialą – tiek mokslo vadybininkų, tiek nacionalinių ir tarptautinių ekspertų pajėgas.

LMT turėtų padėti mokslininkams įsitraukti į platesnius procesus. Ji nėra nei pati mokslą vykdanti institucija, nei vien tik prioritetus nustatanti organizacija. Jos esmė – jungti. Jungti atskiras mokslininkų grupes Lietuvoje ir tarptautiniu mastu, jungti mokslininkus ir verslą, mokslininkus ir visuomenę.

Valstybės skiriamas finansavimas taip pat turi padėti šiuos ryšius stiprinti ir sudaryti sąlygas bendradarbiavimui, kuris kurtų ilgalaikę naudą Lietuvos mokslo progresui.

– Perėmęs vadovavimą LMT, tikriausiai jau spėjote sistemą pamatyti ir iš kitos perspektyvos. Kas per šį laiką jums atsiskleidė naujo apie LMT vaidmenį ir atsakomybę mokslo sistemoje?

– Prisipažinsiu, atėjęs čia ir tapęs LMT vadovu, tikrai neįsivaizdavau, kad LMT dirba tiek daug darbų ir sprendžia tiek sudėtingų problemų. Iš šalies atrodė, kad tai gana paprastas procesas – gaunami pinigai ir konkurso būdu paskirstomi projektams. Tačiau iš tikrųjų LMT atlieka milžinišką darbą.

Projektų ekspertinis vertinimas, jų organizavimas, atranka, darbas tiek europinėje, tiek nacionalinėje reikalavimų, direktyvų ir normatyvinių aktų bazėje – visa tai yra labai sudėtinga sistema. Net palyginčiau LMT su dideliu mokslo laivu, turinčiu švyturį, kuris rodo kelią mažesniems ar didesniems mokslininkų „laiveliams“, kaip praplaukti pro įvairius rifus, sudėtingas sroves ir kitus iššūkius.

Galbūt tik kartais jis nėra pakankamai matomas – gal pritrūksta laiko, gal veikia tam tikras žmonių kuklumas.

Iš visų pusių žiūrint, tas tarpininko vaidmuo tarp įvairių institucijų, agentūrų, viešųjų pirkimų sistemų, skirtingų reikalavimų suderinimo ir sprendimų paieškos tikrai nėra paprastas. Galiu pasakyti, kad LMT į viską žiūrima labai atsakingai.

Galbūt kartais iš mokslininkų pusės atrodo, kad viską būtų galima padaryti greičiau ir paprasčiau, tačiau biurokratinių reikalavimų yra labai daug, ir jie dažnai ateina iš išorės. Dėl to reikia sugaišti nemažai laiko tam, kad darbai būtų tinkamai pripažįstami, finansavimas būtų tvarkingas ir vėliau nekiltų problemų dėl projektų įgyvendinimo.

– LMT įgyvendina nemažai ilgalaikių iniciatyvų ir programų, svarbių skirtingoms mokslo sritims. Kaip, Jūsų nuomone, turėtų būti užtikrinamas šių veiklų nuoseklumas, tęstinumas ir aiškumas mokslo bendruomenei?

– Tęstinumo klausimas turbūt yra amžinas – visi norime pastovumo, nors gyvenimas neleidžia viskam išlikti visiškai pastoviam. Žinoma, labai norėtųsi, kad būtų kuo mažiau taisyklių kaitos ir kuo daugiau nusistovėjimo. Institucijos, dėstytojų kolektyvai, mokslininkai dirba ir ruošiasi pagal tam tikrus reikalavimus, todėl kai reikalavimai nuolat keičiasi ir nėra stabilumo, tai sukelia nemažai problemų.

Viena iš LMT užduočių yra surasti kuo pastovesnes taisykles ir daryti kuo mažiau staigių pakeitimų. Tačiau, kaip jau minėjau, gyvenimas nuolat keičiasi. Prieš 25 metus straipsnis bet kuriame tarptautiniame žurnale buvo vertinamas labai aukštai, o šiandien jau žiūrime į konkrečias leidyklas, duomenų bazes, žurnalų reitingus, norisi patekti tarp geriausių pasaulio leidinių. Reikalavimai neišvengiamai turi keistis, ir mes turime tai suprasti. Svarbiausia, kad tie pokyčiai būtų pagrįsti, logiški ir kokybiški.

Šiandien stiprėja įvairios duomenų bazės, institucijos vis daugiau duomenų gali apsikeisti tarpusavyje, todėl reikėtų mažinti perteklinius reikalavimus pareiškėjams ir kuo daugiau procesų supaprastinti.

Aiškumas mokslo bendruomenei yra ypač svarbus ir dėl to, kad turime problemą, kaip pritraukti jaunus žmones į mokslą. Ši profesija šiandien nėra labai patraukli – tai sunkus darbas, reikia ilgai mokytis, o atlygis ne visada atrodo konkurencingas lyginant su kitomis galimybėmis Lietuvoje ar užsienyje.

Todėl viena iš LMT užduočių yra kiek įmanoma labiau lengvinti aplinką – ji turi būti skaidri, aiški ir paprastai suprantama. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad turime mažinti kokybės kartelę ar reikalavimus. Jei nuleisime standartus, nepasieksime nei nacionalinių, nei tarptautinių tikslų.

– Instituciniai pokyčiai visuomet sustiprina lūkesčius dėl veiklos stabilumo ir aiškios krypties. Kokius prioritetinius darbus šiandien matote kaip svarbiausius siekiant užtikrinti nuoseklią ir sklandžią LMT veiklą artimiausiu laikotarpiu?

– Instituciniai pokyčiai visada sustiprina lūkesčius dėl stabilumo ir aiškios krypties. Taip jau susiklostė, kad LMT pastaruoju metu galbūt nepelnytai sulaukė ir kritikos, ir įvairių vertinimų. Todėl pirmasis mano uždavinys buvo kartu su bendruomene atkurti pasitikėjimą Taryba – tiek viduje, tarp pačių darbuotojų ir padalinių, tiek išorėje, mokslo bendruomenėje. Todėl dabar su skyriais, komitetais aiškinamės, kur yra kliūtys, kas neveikia taip, kaip turėtų, ir bandome atkurti tarpusavio pasitikėjimą ir tai transliuoti į išorę.

Kitas labai svarbus prioritetas – konkretūs projektai ir programos, kurios šiuo metu itin reikšmingos Lietuvai. Tai Kompetencijos centrų projektas, „Mano pirmosios komandos“ tyrėjų programa ir kitos iniciatyvos, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo sustojusios ar sulėtėjusios. Bendruomenė iš mūsų tikisi greitesnių sprendimų.

Todėl mano darbas šiandien daugiausia koncentruojasi į tai, kad kuo greičiau išjudintume procesus, išsiaiškintume, kur projektai yra užstrigę. Vyksta susitikimai tiek su agentūromis, tiek su ministerijomis. Aiškėja projektų grafikai, kada bus informuojama bendruomenė, ypač pareiškėjai, laimėję konkursus, kada jie realiai galės pradėti savo veiklas.

Tai ir yra svarbiausi artimiausio laikotarpio darbai – atkurti pasitikėjimą, užtikrinti sklandų procesų veikimą ir kuo greičiau pajudinti svarbiausias programas ir projektus.

– Laikinai vadovaudamas LMT šiandien matote instituciją iš vidaus ir kartu jau formuojate jos artimiausio laikotarpio kryptį. Ko palinkėtumėte LMT ateičiai ir kokias svarbiausias stiprybes, jūsų manymu, institucija turėtų išlaikyti toliau stiprindama savo vaidmenį Lietuvos mokslo sistemoje?

– Pirmiausia norėčiau palinkėti pasitikėjimo – savimi, kitais, savo jėgomis. Taip pat norėtųsi atkurti kiek susvyravusį pasitikėjimą LMT mokslo bendruomenės akyse.

Taip pat norėtųsi palinkėti didesnio stabilumo. Labai matyti, kad veiklų įvairovė didėja, atsiranda vis daugiau projektų ir funkcijų, kurias LMT turi administruoti: kompetencijų centrai, įvairios naujos programos ir iniciatyvos. Tikrai yra institucijų ir žmonių, turinčių didelę patirtį, todėl svarbu bendradarbiauti, tartis, dalintis patirtimi. Nereikia manyti, kad pasitarti ar ieškoti pagalbos yra kažkas gėdingo. Kaip tik priešingai – tai stiprina instituciją.

LMT pagal savo prigimtį yra tokia institucija, kuri visada turės ir nepatenkintų žmonių, nes konkursuose vieni laimi, o kiti ne. Todėl pats svarbiausias palinkėjimas – sėkmės. Ji reikalinga kiekvienam žmogui ir kiekvienai institucijai.