Žmogiškąjį transcendencijos poreikį, troškimą susitikti su dvasiniu pasauliu ir patirti stebuklą krikščionybė siūlo spręsti ekstremaliai. Paprastam žmogui tiesioginis kontaktas su Dievu bei Dievo pasitelkimas daryti poveikį yra uždraustas. Žmogus neturi teisės susitikti su Dievu, ir jei jis tai sakosi patiriantis, ne metaforiškai, o tiesiogiai, jis kaltinamas raganavimu ir diagnozuojamas kaip apsėstas.
Pasitelkti Dievą kovoje su blogiu gali tik įgaliotas bažnyčios tarnas. Tačiau užmegzti ryšį su demonais ir šėtonu bažnyčia leidžia kiekvienam. Bažnyčios tarnai juodu ant balto yra surašę, kokiu būdu, gyvenant tiesiog paprastą, normalų gyvenimą (pvz., nuėjus į jogos treniruotę ar perskaičius populiarią knygą), nieko neįtariant sudaromas sandėris su šėtonu, kuris stebuklą leis patirti ,,visu gražumu“ – ir be dualingo programėlės pradėsi kalbėti visomis pasaulio kalbomis, kyboti palubėje ar ropinėti sienomis.
Kai žymus profesorius, psichiatras psichoterapeutas, seminaro „psichiatrija psichologams“ dalyvių paklausė, ar žinote, kaip atskirti psichozę nuo apsėdimo, aš pamaniau, kad jis juokauja. Tačiau viskas buvo kuo rimčiausiai, temą plėtojome visą paskutinę seminaro dieną. Anot profesoriaus, pagrindinis apsėdimo požymis yra tai, kad neveikia antipsichotiniai medikamentai.
Pamenu, kad dar žiūrėjome jutubėj video, kuriuose bandėme įmatyti kaip ištįsta galūnės ar išsinarina žandikauliai. Tik kokybė buvo tokia prasta, kad profesorius, netekęs kantrybės, parekomendavo namuose pasižiūrėti filmą „Egzorcistas“ („The Egzorcist“, 1973). Esą, ten labai tiksliai viskas parodyta. Prie filmų refleksijos dar sugrįšiu, tačiau negaliu nepaminėti, kad aš sumaišiau pavadinimus ir vietoj rekomenduoto siaubo filmo netyčia pažiūrėjau komediją su Leslie Nielsenu „Vėl apsėstas“ („Repossessed“, 1990). Nors tuo metu jaučiausi kiek sutrikusi, tačiau dabar manau, kad tam tikra simboline prasme šis filmas situaciją atspindi labai tikroviškai.
Įdomu tai, kad profesoriaus pasakojimuose apie egzorcizmo seansus psichiatrinėje buvo minima pavardė jauno kunigo, kuris po keliolikos metų tapo pirmuoju oficialiu Lietuvos egzorcistu. O tuomet, gūdžiais devyniasdešimtaisiais, esą, jiedu abudu darbavosi psichiatrinėj išvarinėdami velnius.
Šis seminaras vyko daugiau nei prieš dešimt metų. Profesoriaus nebėra, tačiau jo partnerio egzorcizmo seansai vyksta sertifikuotai ir masiškai. O aš vis sugrįžtu patyrinėti dvasingumo sferos. Kokia ji gali būti nenuspėjama, lanksti kaip vanduo, individualizuota, visada labiau sustiprinanti žmogaus asmenines savybes, nei jas formuojanti. Vienus įgalinanti ir išlaisvinanti, suteikianti autonomijos, išminties ir atsakomybės, o kitiems padedanti stiprinti narcisizmą, dominavimą, padedanti pateisinti galios ir pranašumo troškimus. Įvairios religijos ir praktikos paskutiniam punktui tinka, bet labiausiai – krikščionybė.
Neįmanoma nepastebėti, kad krikščionybė Lietuvos viešojoje erdvėje vis dažniau tampa galios įrankiu, kuris pasitelkiamas asmeniniais tikslais, emociškai manipuliuojant, skatinant moralinę paniką. Tikėjimo laisvė – viena iš demokratijos kertinių vertybių ir žmogaus teisių – Lietuvoje neabejotinai yra apribota, krikščionybė turi aukštesnį statusą už kitas religijas ar religinius judėjimus, yra giliai ir ne tik simboliškai, o ir tiesiogiai įsipynusi į valstybės valdymo struktūras. Krikščionybė siejama su lietuviška tradicija, identitetu, nepriklausomybe ir integracija į vakarų kultūros erdvę. Ir būtent tai – krikščionybės išskirtinis statusas, rezonuojantis su populistine ultradešinės retorika, mano manymu, tampa vis rimtesne problema.
Nepaisant išskirtinio krikščionybės, tiksliau, katalikybės statuso, kitos religingumo formos neretai yra patrauklesnės šiuolaikiniam žmogui, ieškančiam tiesioginių dvasingumo patirčių, ir siekiančiam dvasinės užuovėjos ne kažkada po mirties, o čia ir dabar. Religijų studijų tyrėjai diskutuoja apie tai, kad krikščionybė tampa nebepatraukli ne tik dėl kompromituojančios istorijos, nesibaigiančių pedofilijos skandalų, rigidiškos hierarchijos, bet ypač todėl, kad ji neleidžia pačiam žmogui patirti stebuklo, stigmatizuoja tiesioginį ryšį su dvasių pasauliu. Atlikdama neabejotinai svarbų vaidmenį šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės ir vakarų civilizacijos kūrimosi procese, krikščionybė nuo seniausių laikų buvo kolonizacijos ir kultūrinės hegemonijos represinis įrankis, pasitelkiamas siekiant politinių tikslų.
Viena iš krikščionybės galios akumuliavimo strategijų buvo į savo ideologiją įtraukti ir sau naudingai modifikuoti kitų kultūrų ir tikėjimų elementus, sumenkinant jų galią. Pirma, parklupdomi dievai, paskui juos klaupiasi ir žmonės. Tokiu būdu dievų, dvasių ir pagoniškų tradicijų gausa rado vietą krikščioniškoje mitologijoje, nors neabejotinai prarado statusą ir galią. Pavyzdžiui, pagoniškos, moteriškos dievybės niekur nedingo, jos tapo Mergelės Marijos personažu.
Religijų studijų tyrėjai diskutuoja apie tai, kad krikščionybė tampa nebepatraukli ne tik dėl kompromituojančios istorijos, nesibaigiančių pedofilijos skandalų, rigidiškos hierarchijos, bet ypač todėl, kad ji neleidžia pačiam žmogui patirti stebuklo, stigmatizuoja tiesioginį ryšį su dvasių pasauliu.
Nepretenduoju į krikščionybės teologinį išmanymą, tačiau svarbu pabrėžti, kad kultūrų ir religijų studijų krypties mokslininkai iš esmės religijų evoliucionizmo perspektyvą vertina kaip pasenusią ir neetišką – t. y. vienos religijos nėra geresnės ir „labiau išsivysčiusios“ už kitas. Yra tik kolonizuojančios ir kolonizuotos.
XX a. antroje pusėje vakaruose ėmė populiarėti rytų religinės praktikos ir sinkretiškas naujojo amžiaus religingumas, leidžiantis pačiam žmogui užmegzti ir fiziškai pajusti dvasingumą bei tiesiogiai ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus. Šios tikėjimo formos žadėjo palengvėjimą, prasmę ir problemų sprendimus dar šiame gyvenime, o ne po mirties, todėl krikščioniškoms bažnyčioms neliko nieko kito, kaip tik sugrąžinti stebuklo patyrimą į bažnyčią. Tam, kaip ir viduramžiais, buvo pasitelkti demonai ir šėtonas. Ak, jums reikia stebuklo? Na štai ir bus. Vatikano viešieji ryšiai visais įmanomais kanalais ėmė skleisti istorijas apie apsėdimus, kurie, žinoma, buvo siejami su religijomis konkurentėmis, o trokštamu stebuklu tapo egzorcizmas, kurį, žinoma, gali atlikti tik kvalifikuoti bažnyčios atstovai. Tokiu būdu buvo vėl naujai aproprijuojami populiarėjantys čiabuvių kultūrų kosmologijų bendravimo su nežmogiškos kilmės bendruomenės atstovais ritualai, pasitelktos ir nuo viduramžių sukauptos tikinčiųjų disciplinavimo gąsdinimu žinios.
Nuo seniausių laikų bažnyčia mėgo sudaryti sąrašus ir klausimynus. Turbūt žinomiausias krikščionybės istorijoje veikalas, be Biblijos, yra „Raganų kūjis“ (lot. Malleus Maleficarum), kuris buvo parašytas 1487 m. vokiečių inkvizitorių Henriko Kramerio ir Jakobo Sprengerio. Ši knyga buvo plačiai naudojama teismuose kaip autoritetingas šaltinis, legitimizuojantis raganų medžioklę ir represijas daugiausia prieš moteris, kurios dažniausiai kaltinamos raganavimu, ir prisidėjo prie tūkstančių nekaltų žmonių persekiojimo ir egzekucijų Europoje. Raganų, esą, sudariusių sandorius su šėtonu skiriamųjų bruožų aprašymuose nesunku įmatyti baimes, susijusias su alternatyviomis pasaulėžiūromis, socialinių normų transgresijomis. Pavyzdžiui, tradicinės liaudies medicinos praktikos, žolininkystė, moterų seksualumas ir autonomijos siekis taip pat galėjo tapti priežastimi būti sudegintai ar pakartai.
Stichinės nelaimės, ligos, epidemijos buvo aiškinamos kaip sukeltos raganų, tokiu būdu bet koks kitoniškumas – išvaizdos ar elgesio, galėjo tapti mirties nuosprendžiu, o bažnyčios prigąsdinti žmonės neretai patys tapdavo smurtautojais ar aukomis.
Krikščioniška ideologija siekė kontroliuoti moterų kūną ir seksualumą, todėl bet koks elgesys, kuris buvo laikomas grėsmingu šiai represinei tvarkai, buvo demonizuojamas. Apkaltinus raganyste buvo atsikratoma ir nepatogių, besipriešinančių autoritetams asmenų. Siekis išlaikyti autochtoniškas tradicijas, atlikti apeigas ar švęsti šventes, susijusias su gamta, derliaus šventimais ar kitais gamtos ciklais, žinoma, taip pat buvo siejamas su raganavimu. Stichinės nelaimės, ligos, epidemijos buvo aiškinamos kaip sukeltos raganų, tokiu būdu bet koks kitoniškumas – išvaizdos ar elgesio, galėjo tapti mirties nuosprendžiu, o bažnyčios prigąsdinti žmonės neretai patys tapdavo smurtautojais ar aukomis. Lietuvių mokslininkai, tiriantys vietinius raganų teismus, pastebi, kad aukomis galėjo tapti bet kas – kaimynams paskundus, asmenys apkaltinti raganystėmis, būdavo kankinami ir dauguma prisipažindavo sudarę sandėrį su velniu.
Inkvizicijos LDK XVI–XVII a. nebuvo, raganas teisdavo ne bažnytiniai, o pasaulietiniai bajorų teismai. Gal todėl ir šiandien mums taip sunkiai pavyksta bažnyčią atskirti nuo pasaulietinių institucijų. Pavyzdžiui, kaip rašo Aivas Ragauskas, 1740 m. Rietavo dvaro kviestinių bajorų teismas raganomis pripažino tris 12–13 metų mergaites, kadangi jos kažką gydė Jūros upės vandeniu. Nors Lietuvos Statutas draudė nepilnamečius bausti mirtimi, joms dėl „išprusimo raganystėje“ buvo padaryta išimtis – mergaitės buvo nuteistos ir sudegintos.
Nors raganos šiandien fiziškai nebedeginamos, tačiau klausimynai ir sąrašai, kurie veikia kaip krikščioniškų bažnytinių institucijų išskirtinės galios akumuliavimo priemonės ir neabejotinai gali būti naudojami deginti psichologiškai, toliau kuriami. Lietuviškas pavyzdys – nacionalinė egzorcistų organizacija. Internetinėje šios organizacijos svetainėje viešai prieinamas dokumentas savo absurdiškumu stebina ne mažiau nei raganų teismų dokumentacijose išsakomi argumentai. Taip, nepasigirdo, šiandien, 2024 m., internete įdėtas klausimynas, kuriuo siūloma pasitikrinti, ar nesi apsėstas šėtono ir demonų, ar nereikalinga atlikti egzorcizmą.
Šis klausimynas tiesiog neįtikėtinai gerai atskleidžia, kaip įmanoma iškraipyti ir interpretuoti Šventąjį Raštą, liaudiškai tariant, pagal savo sugedimo laipsnį. Pasak klausimyno, šėtonas gali apsėsti, jei buvo pažeistas Dievo įsakymas „nežudyk“, o jo pažeidimu laikoma ir kontraceptinė spiralė bei siaubo filmų žiūrėjimas. Jau nebestebina (nors tebepiktina), kad įsakymo ,,nepaleistuvauk“ pažeidimu laikomas homoseksualumas, tačiau ne mažesne nuodėme skelbiamas ir gyvenimas kartu ,,susidėjus“ ar dar įdomiau – seksualiniai „pažaidimai” su draugais vaikystėje (matyt, „pažaidimai” su kunigais nesiskaito kaip nuodėmė, nes apie tokius atvejus neužsimenama). Nenuostabu, kad toliau klausimyne minimos fizinės ir psichinės sveikatos problemos, įvairios priklausomybės – verbuojami pažeidžiami žmonės, galimai desperatiškai ieškantys sprendimo, ir būtent čia pasitelkiami gąsdinimai, siekiant konkuruoti su kitomis religijomis ir dvasinėmis praktikomis, apskelbiant jas demoniškomis ir šėtoniškomis.
Be tradiciškai demonizuojamo spiritizmo ir kitų bendravimo su dvasiomis praktikų, rytų religijų, Naujojo amžiaus religingumo ir pagonybės, čia galima atrasti tokius punktus kaip jogą, mandalų piešimą bei ,,įtartiną psichologiją“ – domėjimąsi „Froidu ar Jungu“, kaip šėtoniška praktika minima ir geštalto terapija. Tarp demonų apsėdimą sukeliančių knygų autorių minimas ir Paulo Coelho (su šiuo punktu gal ir sutikčiau), o pavojingų vietų – Rumšiškių buities muziejus. Kuomet skaitant sąrašą ima kilti nebe tik antakiai, bet ir juokas, kažkaip labai jau naiviai ir infantiliai mėginama traukti krikščionybės priešstatos sovietų režimui korta – iš klausimyno paaiškėja, kad šėtonas gali apsėsti ir tuomet, jei šeimoje būta KGB agentų, buvusių pionierių ir net spaliukų.
Ir būtent tai – krikščionybės išskirtinis statusas, rezonuojantis su populistine ultradešinės retorika, mano manymu, tampa vis rimtesne problema.
Nors dalis krikščionybę savo religija laikančių tikinčiųjų ir net dalis bažnyčios atstovų, kai kurios krikščioniškos denominacijos, priima tarsi natūraliai iš demokratinės visuomenės struktūros kylantį religinį sinkretizmą, todėl pripažįsta ir kitas religijas. Tačiau krikščionybės istorija, jos dalyvavimas kolonizacijos projektuose nulėmė tai, kad šios religijos esmė – nėra dalintis tikinčiaisiais su kitomis religijomis – griežtai reikalaujama: ,,neturėk kitų dievų, tik mane vieną“. Ne tik krikščionybė, bet ir kitos monoteistinės religijos yra šia prasme panašios, todėl jomis taip nesunku prisidengti siekiant galios ir vienos tiesos, dominavimo ir hierarchijos įtvirtinimo, o kur kas sunkiau jas suderinti su lygiomis žmogaus teisėmis, lyčių lygybe, laisve, žmonių, nuomonių ir gyvenimo būdų įvairove bei gamtos tausojimo būtinybe.
Jei mes vis dar vertybe laikome šiuolaikinę liberaliąją demokratiją, verta apsvarstyti, ar lietuviško nacionalinio identiteto kūrimosi procesai nebūtų sėkmingesni, jei pabandytume dekolonizuotis ne tik nuo sovietų paveldo, bet ir nuo krikščionybės. Kodėl demokratiškoje šalyje savo autentiškumo vis dar negalime susieti su senovės baltiška kultūra? Pramoginiai festivaliai, tokie kaip „Mėnuo juodaragis“, toli gražu nėra tai, ko iš tiesų reikia Lietuvai. Baltų tikėjimas neturėtų būti marginali ar pramoginė zona, tačiau vietos kitur ji neturi. Pavyzdžiui, „Romuva“, moderni etninė lietuvių religinė bendruomenė, siekianti atkurti ir praktikuoti senovės baltų tikėjimą. Jai 2019 m. Seimas atsisakė suteikti religinės bendruomenės statusą. „Romuva“ kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), teigdama, kad sprendimas nepripažinti bendruomenės pažeidė jų teisę į religijos laisvę ir buvo diskriminacinis. 2021 m. EŽTT priėmė sprendimą – pripažino, kad Lietuva pažeidė „Romuvos“ bendruomenės teisę į religijos laisvę, ir nustatė, kad Lietuvos institucijos nepakankamai pagrindė savo sprendimą nepripažinti „Romuvos“, o Seimo balsavimas buvo diskriminuojantis.
Galbūt taip nutiko ir todėl, kad krikščionybė, tiksliau katalikiškoji jos atmaina, išties vaidino svarbų vaidmenį kovoje dėl nepriklausomybės. Ji buvo sovietų draudžiama, tuo tarpu pagonybė ir liaudiškos religingumo formos, nors ir cenzūruojamos, tačiau buvo režimo palaikomas kaip to meto mokslo tyrimų objektas ir liaudies meno raiška. Ne visi žino, kad to meto etnologai buvo verčiami viešinti tik selektyviai atrinktus tyrimų duomenis, kuriuos buvo galima pritempti prie klasių kovos ir „blogų ponų, išnaudojančių liaudį“ ideologijos, tačiau būtent dėl šių priežasčių akademinis dėmesys ir valdančiųjų simpatijos, atgavus nepriklausomybę, daugeliu atveju atiteko kriščioniškoms tradicijoms, o pagoniškieji tautinės kultūros resursai kuriant nacionalinę tapatybę liko nepakankamai įvertinti ir išnaudoti.
Rodos, kad yra tikima, jog sunaikinus sovietmečio objektus dabar, jie išnyks ir praeityje, istoriją pamiršus dabar, jos nebeliks, gyvuliniai vagonai su į Sibirą tremiamais žmonėmis ims riedėti atgal, atgal, kol viskas išnyks, lyg niekad nebūtų buvę, o mes visi gyvensime šviesoje „New Nordic“ realybėje.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo ir režimo griūties, daugelyje Rytų Europos šalių atsirado stiprus siekis integruotis į Vakarų Europą. Šis siekis apėmė ne tik politinę ir ekonominę integraciją, bet ir kultūrinį bei tapatybės aspektus. Bet kokiomis priemonėmis buvo siekiama atsikratyti Rytų Europos identiteto, kuris neišvengiamai siejamas su sovietiniu ar postsovietiniu periodu, ir prisiimti Vakarų Europos, kaip pažangios, modernios, demokratinės erdvės, identitetą. Dėl šios priežasties, pvz., šiuolaikiniame socialinių tinklų folklore paplito „New Nordic“ tapatybė – tai jau nepriklausomoje Lietuvoje gimę, išsilavinimą vakarų šalyse įgiję, šiuolaikiški lietuviai, pasiekę tiek, kad jų ne tik vertybės, bet ir pajamos leidžia mėgautis vakarietiška civilizacija, ir viskas vyksta čia, Lietuvoje.
Dėl noro atsikratyti „Rytų“ identiteto ir integruotis į Vakarų Europą, Rytų Europos akademikai ir intelektualai ilgai nesinaudojo postkolonializmo teorija, galbūt todėl, kad ši perspektyva galėjo būti suvokiama kaip nenaudinga siekiant būti „tikrais“ europiečiais. Postkolonializmo teorija galėjo priminti kolonializmo pėdsakus ar galios asimetriją, kurios Rytų Europa stengėsi išvengti, siekdama būti laikoma visaverte Europos dalimi. Tačiau pamažu pastebėta, kad postkolonializmo perspektyva gali būti naudinga, siekiant geriau suprasti postsovietinio regiono galios santykių ir identitetų konstravimosi problemiškumą.
Vengimas taikyti postkolonializmo prieigą nesuteikė progos kvestionuoti krikščionybės kaip esminio tautinio identiteto konstravimo resurso. O pagaliau, susidomėjus postkolonializmu, ši prieiga buvo taikoma selektyviai. Visuomenės nuomonių sritis ir akademinis diskursas, nors ir yra du susisiekiantys indai, tačiau juos jungiantis vamzdelis toks siauras, kad idėjos niekaip negali cirkuliuoti laisvai. Per šį vamzdelį į visuomenės nuomonių indą prasiskverbia tik iš konteksto ištraukti apibendrinimai, kasdienybėje virstantys lozungais, banalybėmis ir populistinėmis praktikomis. Galbūt tikslesnė būtų sugedusio telefono, o ne susisiekiančių indų metafora.
Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau dėmesio skiriama sovietinio palikimo dekolonizacijai, kuri realybėje reiškiasi kaip sovietmečio materialiosios kultūros objektų valymas iš viešųjų erdvių, kuris toks entuziastingas, kad primena magiškus okultinius veiksmus ir senuosius tikėjimus, juose laikas suvokiamas ne kaip linijinis, o erdvinis, kuriame praeitis, dabartis, ir ateitis egzistuoja tuo pačiu metu, tik skirtingose dimensijose. Rodos, kad yra tikima, jog sunaikinus sovietmečio objektus dabar, jie išnyks ir praeityje, istoriją pamiršus dabar, jos nebeliks, gyvuliniai vagonai su į Sibirą tremiamais žmonėmis ims riedėti atgal, atgal, kol viskas išnyks, lyg niekad nebūtų buvę, o mes visi gyvensime šviesoje „New Nordic“ realybėje.
Taigi, maginis mąstymas tebėra stiprus, pagonybė tebėra mūsų kraujyje, tačiau norėtųsi, kad ji reikštųsi ne taip stichiškai ir nesąmoningai, kaip tai vyksta totalitarinėje antitotalitarinių režimų ir desovietizacijos komisijoje, todėl jį pripažinti ir tyrinėti neabejotinai svarbu. Ir tam siūlyčiau pasitelkti postkolonializmo prieigą. Postkolonializmas, paprastai tariant, tai studijų kryptis, kurios tikslas ne tik atskleisti kolonizatorių nusikaltimus, tačiau parodyti, kaip konstruojama kolektyvinė vaizduotė (žinios, kaip viskas „yra“), kuri pateisina ir normalizuoja civilizacijos kaip progreso idėją, vienų žmonių kultūrą vertina kaip geresnę, vertingesnę, pelnytai galingesnę ir todėl pateisina jos vykdomas represijas. Šios „žinios“ niekur nedingsta ir po oficialios kolonializmo pabaigos, nes veikia per kultūrinius ir intelektualinius diskursus.
Sociokultūrinė vaizduotė tebėra prifarširuota pasakojimų ir vaizdinių, pagal kuriuos didžiosios, galingosios, kolonijinės tautos dar ir šiandien laikomos kultūros nešėjomis ir civilizacijos kūrėjomis, kurių misija – nešti progresą, civilizuoti „atsilikusius“ kraštus. Žinoma, tarp šių „didžiųjų“ tautų ir jų sukurtų nacionalinių valstybių yra ir Rusija. Šis įsivaizdavimas (neretai neįsisąmonintas) yra susijęs su Rusijos kultūros (turima omeny menai – literatūra, muzika) vertinimu kaip kažko išskirtinai gero ir vertingo, kažko, kas mus neišvengiamai praturtina, ir ko jokiu būdu negalima atsisakyti ir painioti su karu Ukrainoje. Būtent tam ir reikalinga postkolonializmo prieiga, nes būtent ji gali parodyti, kaip šis tikėjimas rusų kultūros ir meno išskirtinumu yra nuosekliai susijęs su nuomone, kad ukrainiečių nėra, tai tik „rusų separatistai, kurie išsigalvojo savo tautos egzistavimą“. Be abejo, Rusija kiek įmanydama dirba, stiprindama tokius naratyvus informaciniame kare, kultūrinė hegemonija tebėra naudojama siekiant marginalizuoti arba net paneigti tam tikrų tautų egzistavimą ir teisę į savarankiškumą.
Be abejo, tai nereiškia, kad, pvz., P. Čaikovskis ar S. Rachmaninovas sukūrė blogą muziką, tačiau svarbu suprasti, kad mūsų, kaip atskiros, savarankiškos, valstybės siekis dekolonizuotis neišvengiamai yra susijęs su savo autentiško kultūrinio identiteto, kuris skirtųsi nuo rusiško, kūrimu ir formavimu. Kuo toliau nuo Lietuvos, nesvarbu, kokia kryptimi, rytų ar vakarų, mes vis dar asocijuojamės su Rytų Europa kaip Rusijos periferija, jei ne politine, tai neabejotinai kultūrine. Tam, kad tokį įsivaizdavimą paneigtume, turime nuolat stengtis, ieškoti ir rodyti savo unikalumą, net jei tai labai nepatogu. Tai puikiai sekasi vizualioji meno ir kino kūrėjams. Tačiau klasikinės muzikos atlikimo žanras yra kitoks.
Įžymiausi lietuvių atlikėjai, besiruošiantys atlikti rusų autorių muziką koncerte JAV, tebevykstant Rusijos karui su Ukraina, ir nematantys tai kaip problemos, yra tiesioginis įrodymas, kodėl Rusija yra kolonialistinė valstybė, o mes tebesame jos kultūrinės hegemonijos įkaitai: mūsų geriausių klasikinės muzikos atlikėjų įgytas išsilavinimas yra nulemtas sovietinio kolonializmo, organiškas ryšys būtent su šia muzika yra jų autentiškumas, išskiriantis juos vakarų kontekste iš kitų atlikėjų. Jie neturi kitos išeities, tik groti tai, ką ne tik moka geriausiai, bet ir kas nulėmė jų karjeros sėkmę. Atsisakius atlikti S. Rachmaninovą, jiems neliks kaip išsiskirti iš minios kitų aukščiausios kategorijos atlikėjų vakaruose. Kaip ir nuvertus sovietmečio paminklus, Stalinas nepametės saulės atgal į Lietuvą. Ko gero, vienintelis dalykas, ką mes galime daryti, ne užmiršti ir neapsimesti, kad to nebuvo, nebandyti perrašyti istorijos, o reflektuoti, pripažinti, kiek vis dar tebesame kultūriškai kolonizuoti, ir sąmoningai ieškoti resursų savo autentiškai tapatybei stiprinti.
Ir to autentiškumo neabejotinai vienas galingiausių resursų yra būtent senoji baltų kultūra, religija ir pasaulėjauta, o ne visiems vakarams bendra ir vis mažiau aktuali krikščionybė, kurios garbei sukurti paminklai mūsuose, švelniai tariant, kuklūs.
Be abejo, nesiimsiu tvirtinti, kokia religinė tradicija naudingesnė sielos išganymui ar didesniam pomirtinio gyvenimo komfortui, tačiau žvelgiant iš postkolonializmo perspektyvos, mūsų valstybei neabejotinai naudinga įdarbinti pagonybės resursus ne tik kultūros ir tapatybės kūrimo procesams, bet ir savo, kaip kolonializmo paveikto krašto, rekonstrukcijai ir reprezentacijai.
Neseniai pasirodžiusioje puikioje Rasos Navickaitės knygoje „Marija Gimbutienė“ parodoma, kodėl šios mokslininkės darbai yra prieštaringai vertinami ir neretai nuvertinami. M. Gimbutienės rekonstruota senosios Europos kultūra ir Deivės kulto teorija yra svarbi ne tiek moksliškai, kiek kultūriškai ir vertybiškai – visame pasaulyje jau ne pirmą dešimtmetį mėginant dekolonizuotis, įtvirtinama tendencija tyrinėti, rekonstruoti ir iš naujo įvertinti autochtonų religijų ir neopagonybės bei gamtinio dvasingumo svarbą šiuolaikinėje klimato kaitos realybėje. Kadangi šių religingumo formų resursai paprastai susiję su ne vakarietiškos kilmės tikėjimais, juos perimant ir interpretuojant iškyla apropriacijos problema. Mes galime tapti (savotiškai ir tapome – žr. puikią R. Navickaitės knygą) europietiškos gamtiniu religingumu paremtos tradicijos unikaliu resursu, derančiu su žmogaus teisėmis, moterų, pažeidžiamų visuomenės grupių įgalinimu ir žmogiškosios egzistencijos nedominavimu prieš gamtą (tai, galbūt, apsprendžia monoteizmas), o derme su gamta.
Kuo toliau nuo Lietuvos, nesvarbu, kokia kryptimi, rytų ar vakarų, mes vis dar asocijuojamės su Rytų Europa kaip Rusijos periferija, jei ne politine, tai neabejotinai kultūrine.
Mūsų pagonybės principai, nors ne visai tiesiogiai, tačiau yra padarę svarbią įtaką ir šiuolaikiniam mokslui, socialinėms teorijoms. Straipsnyje „Latour with Greimas: Actor-Network Theory and Semiotics“ autoriaus Johannes Beetz aprašo, kaip Bruno Latour veikėjų tinklo teorija remiasi Algirdo Juliaus Greimo semiotika. Greimas, tyrinėdamas baltų mitologiją, pastebėjo, kad mituose ir pasakojimuose kuriant prasmes svarbūs yra ne tik žmonės, bet ir gamtos jėgos, gyvūnai, akmenys, medžiai. Latour daug skolinosi iš Greimo darbų ir pritaikė juos kurdamas savo teoriją. Labai gaila, tačiau šis svarbus faktas nėra plačiai žinomas ir beveik nenaudojamas mūsų kultūros reprezentacijai.
Tiesa, tarptautinėje meno erdvėje šiomis teorijomis remiasi ir tokiu būdu, nors ir netiesiogiai, tačiau įveiklina pagoniškają pasaulėjautą, ne tik vieni iš garsiausių Lietuvos menininkų, dirbusių kartu su Latour, Nomeda ir Gediminas Urbonai, bet Latouru remiasi ir šių metų Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaujantis menininkų duetas „Pakui Hardware“ (Ugnius Gelguda, Neringa Černiauskaitė).
Pabaigoje noriu akcentuoti, kad dekolonizuotis nuo krikščionybės, pripažįstant tikėjimo ir pasirinkimo laisvę, nereiškia siekti ją paneigti ar pažeminti tikinčiuosius krikščionis. Siūlau pagarbiai, tačiau principingai reflektuoti kolonialistinius krikščionybės aspektus, apriboti teisinį išskirtinumą, reikalauti skaidrumo ir atskaitomumo bei įstatymų laikymosi iš bažnyčios institucijų ir tarnautojų, kaip iš bet kokių kitų pasaulietinių ir religinių organizacijų ir asmenų.
Ir dar turiu pridurti, kad peržiūrėjau daugybę filmų apie egzorcizmą, ir jei jau filmai yra gera šio reiškinio reprezentacija, kaip kad kadaise teigė buvęs pirmojo Lietuvos egzorcisto kolega ir bendražygis, negaliu nepastebėti tendencijos, kad pastaruoju metu sėkmingiausiai demonus išvaro ne krikščionių šventikai, o jungtinės pajėgos, kuomet bendram tikslui susivienija skirtingų tikėjimų atnašautojai, dažniausiai vadovaujami moters šamanės, arba, kitaip tariant, raganos. Lietuvių baltiškos tradicijos tyrinėtojai teigia, kad ragana yra nuo žodžio regėti, ir mūsų senojoje kultūroje tai buvo neabejotinai teigiamas personažas. Todėl, labai draugiškai, su pagarba, kreipiuosi į Lietuvos egzorcistus, nuoširdžiai kviečiu peržiūrėti ir pakoreguoti minėtą klausimyną.
