Prieš keletą metų mano draugė pasiguodė, kad jos pensininkė mama leidžia laiką žiūrėdama rusiškus televizijos kanalus. Prijunk jai internetą, išmokyk naudotis feisbuku – entuziastingai patariau. Šiandien toji pensininkė tiesiog kitas, naujas žmogus, gal net labiau žuvis, kalbant metaforiškai, nardo po jutubą ir feisbuką be išeiginių, platina visas įmanomas sąmokslo teorijas, agituoja prieš skiepus, globalistus, Šimonytę ir Šurajevą.
O aš jos neblokuoju, kad neužsimirščiau ir vėl neimčiau naiviai tikėti, kad sveikas protas egzistuoja, o tiesos siekis yra universali žmogiška savybė.
Ne man vienai laisvas ir necenzūruotas priėjimas prie globalaus informacijos lauko atrodė panacėja, išgelbėsianti žmoniją nuo tamsos. Globalus tinklas – internetas turėjo tapti nemokšiškumą, prietarus, socialinius stereotipus gydančiu eliksyru, tačiau nieko panašaus nenutiko. Kai beveik kiekvieną faktą galima patikrinti, kodėl nenutyla ginčai dėl objektyviai įrodomų dalykų?
Kodėl sąmokslo teorijos, pseudomokslas ir mistiniai blogio ordinai tebeaudrina visuomenę lyg viduramžiais, nors kiekvienas gali klausyti garsiausių pasaulio universitetų atvirų paskaitų, susirasti mokslinius tyrimus, tiesiog panaršyti Vikipedijoje. Beje, Vikipedija, nors ir nelaikoma legitimiu cituotinu šaltiniu, tačiau yra nuolatinės bendruomenės tikrinimo ir vertinimo būsenos, kaip ir šiuolaikinis mokslas.
Informaciniame sraute objektyvūs faktai yra taip aplipinami emocijomis ir stereotipiniais naratyvais, kad nebetenka galios formuoti visuomenės nuomonės. Tokia būklė vadinama post-tiesa.
Dėl milžiniško informacijos kiekio ir jos nuolatinio kismo, reikia dėti daug pastangų, siekiant ją patikrinti skirtinguose šaltiniuose, apvalyti nuo klišinių naratyvų ir emocinio pozicionavimo bei apmąstyti analitiškai. Todėl daug paprasčiau – ir maloniau – informaciją priimti spontaniškai, intuityviai.
Anot Nobelio premijos laureato psichologo Danielio Kahnemano, žmogus disponuoja skirtingomis mąstymo sistemomis – greita ir lėta. Greitas mąstymas yra spontaniškas, paremtas emocijomis ir nuojauta. Toks mąstymas yra malonus, sunaudoja mažiau kalorijų. Lėtasis mąstymas yra racionalus, reikalauja proto pastangų, laiko, nėra maloni veikla, naudoja daugiau kalorijų.
Atsirenkant žinias ir idėjas iš perpildyto informacinio lauko, dažniausiai žmonės pasikliauja greituoju mąstymu.
Kodėl sąmokslo teorijos, pseudomokslas ir mistiniai blogio ordinai tebeaudrina visuomenę lyg viduramžiais, nors kiekvienas gali klausyti garsiausių pasaulio universitetų atvirų paskaitų, susirasti mokslinius tyrimus, tiesiog panaršyti Vikipedijoje.
Šią žmogiškąją ypatybę išnaudoja nuomonės formuotojai. Jų populiarumo paslaptis gana paprasta – tereikia vengti naujų, originalių idėjų, kurias suprasti smegenims tektų persijungti į nemalonų ir kalorijas eikvojantį lėto mąstymo režimą. Bet kokie faktai aplipdyti visuomenėje tvyrančiomis emocijomis, sudėliotomis į nesudėtingą, stereotipišką istoriją, yra lengvai virškinami greito mąstymo režimu dirbančių smegenų, todėl sukelia malonų jausmą kūne.
Taigi, tenka pripažinti, kad tokia informacija neturi nieko bendro nei su tiesa, nei su išmintimi, o visuomenės nuomonės formuotojus teisingiau būtų vadinti visuomenės emocijų žinovais arba nuomonių mediumais, kadangi jie jokių naujų idėjų negeneruoja ir nieko neformuoja.
Tokie visuomenės nuomonių mediumai gali iškilti į socialinius lyderius eskaluodami labiausiai pažeidžiamų, marginalizuotų visuomenės grupių emocijas ir jų pamėgtus pasaulio žlugimo naratyvus. Britų sociologas Willas Daviesas šitą procesą aprašė savo knygoje „Nervingos būsenos: demokratija ir proto nuosmukis“ (Nervous States: Democracy and the Decline of Reason – angl.), anot jo, didžiausią įtaką turi ne racionalūs ekspertai, o visuomenės emocijas sinchronizuojantys populistiniai lyderiai.
Asmenys, besinaudojantys šia strategija, yra ne tik gerai žinomi „blogiečiai“ kaip Ignas Vėgėlė ar Artūras Orlauskas, tačiau ir nuosaikesni, bet ne menkesni manipuliatoriai katalikų bažnyčios atstovai. Kad ir paskutinis kunigo Ričardo Doveikos benefisas, kuomet jis pareiškė, kad šiandieninė vakarų visuomenė dievą išmetė į šiukšlyną. Bet kokie neigiami ir gąsdinantys realybės faktai, kuomet yra susiejami su legalia pasaulio tvarka, šiuolaikinėmis vertybėmis, kultūra bei institucijomis, įvardijant jas kaip neįveikiamą mistinį blogio šaltinį, daliai visuomenės sukelia ne tik greitojo mąstymo fizinį malonumą, bet ir psichologinį komfortą, kadangi paaiškina, jog jie nėra kalti dėl to, kad gyvenimas nenusisekė, kad užklupo ligos, senatvė ar skurdas.
Deja, nors tokia informacija sekėjams sukelia malonių pojūčių, tačiau visuomenės ir valstybės atžvilgiu ji destruktyvi, nusivylę sistema žmonės skatinami dar labiau ja nusivilti, dar labiau nepasitikėti institucijomis, paskęsti nihilizme ar net griebtis smurto. Iškyla grėsmė, kaip rašo Daviesas, kertinei valstybinio suverenumo institucijai, kai lėta analizė ir tiesos siekis nebėra siekiamybė, kai ji yra pakeista emocinga mobilizacija, dalyvavimu skaitmeninės minios ekstazėje.
Kiti visuomenės nuomonių mediumai savo lyderystę konstruoja naudodamiesi aukštesnių visuomenės sluoksnių emocine realybe, populiariais kultūriniais ir klasikiniais demokratijos pasakojimais. Visuomenės požiūriu, jų veikla gali būti vertinama ne tik kaip narcizistinė socialinio kapitalo ir galios kaupimo strategiją, bet kaip ganėtinai pozityvi, sutelkianti veikla. Pavyzdžiui, Andrius Tapinas visuomenėje tvyrantį nerimą ir pasimetimą dėl karo Ukrainoje sugebėjo panaudoti ne tik telkdamas žmones, bet sukurdamas galimybę pajusti bendrystės rezultatą – galią ir gebėjimą įgyvendinti sudėtingus didelio biudžeto projektus, viltį, kad demokratija veikia, kad nesame bejėgiai, kad istoriją rašo ne tik galingieji ir institucijos, o ir kiekvienas mūsų.
Taigi, gebėjimas informaciją pateikti taip, kad ji sukeltų malonumą, nebūtinai yra blogai. Ir informacijos vartotojų negalime pernelyg smerkti, jei jie atsisako persijungti į lėtojo mąstymo režimą. Ypač jei kalbame apie socialinių tinklų ar interneto portalų skaitytojus, naujienų sraute ieškančius poilsio po sunkios darbo dienos. Tačiau tendencija, kad faktų kalba, lėtojo mąstymo ir ekspertizės rezultatai informacijos sraute tampa beveik nepastebimi, išties kelia nerimą.
Daviesas pastebi, kad kai kurie netekę vilties būti išgirsti ekspertai atsisako sau įprastos faktų ir argumentų kalbos ir savo tiesai įrodyti pasitelkia emocijas. Tokiu būdu jie imasi nuomonės formuotojams ir populistiniams lyderiams įprastų strategijų. Galbūt toks būdas pristatyti naujas idėjas ir atradimus nėra blogas, tačiau čia kyla ne vienas klausimas. Ar tokia informacija tebegali pretenduoti į objektyvias žinias apie pasaulį, į tiesą, ar tai tik dar viena post-tiesa? Ar malonumo ieškanti greituoju mąstymu priimanti informaciją visuomenė gali priimti naujas idėjas, net jei jas sustiprina stiprus emocinis užtaisas? Galbūt tik tuomet, jei toji idėja nėra pernelyg prieštaraujanti įprastoms, stereotipinėms tiesoms ir todėl nesukelia nemalonaus pojūčio kūne, kuris signalizuoja, kad ima jungtis antroji, lėto mąstymo sistema?
Minios pritarimas vilioja, nes suteikia galios. Nenuostabu, kad ne vienas mokslo, politikos ar kultūros ekspertas pamiršta misiją siekti tiesos ir tampa dar vienu emocijomis žongliruojančiu populistu, kartojančiu savo ir sekėjų mąstymo klišes.
Asmenys, besinaudojantys šia strategija, yra ne tik gerai žinomi „blogiečiai“ kaip Ignas Vėgėlė ar Artūras Orlauskas, tačiau ir nuosaikesni, bet ne menkesni manipuliatoriai katalikų bažnyčios atstovai.
Ypač problemiška, kai greitasis mąstymas tampa norma politikoje ir institucijose, kur siekti tiesos, o ne malonumo ir naudos turėtų būti privaloma. Rašydama siekti tiesos, turiu omeny analizuoti faktus, kurti idėjas ir strategijas integruojant mokslu ir empiriniais tyrimais pagrįstą, neretai kontr-intuityvų žinojimą, kuris gali laužyti įsisenėjusius stereotipus. Kodėl tai svarbu? Pasitelkdamas mokslo, žmogaus anatomijos ir statistikos istoriją nuo apšvietos iki dabar, Daviesas parodo, kad tik atskyrus tiesą nuo emocijų, moksliniai, patikrinami faktai padėjo žmonijai išeiti iš nuolatinių karų ir sukūrė galimybę pasiekti konsensusą, kuris tapo šiuolaikinės politikos, verslo ir demokratijos pagrindu.
Akivaizdūs greitojo mąstymo įsigalėjimo politikoje pavyzdžiai Lietuvoje, tai patirti fiasko svarstant mažo kiekio kanapių dekriminalizavimo įstatymo projektą Seime, siekiant ratifikuoti Stambulo konvenciją ar priimti partnerystės įstatymą. Tenka konstatuoti, kad visais šiais atvejais buvo atsisakyta pasitikėti ekspertų rekomendacijomis, paremtomis analitiniu mąstymu bei empiriniais tyrimais, ir nueita populistiniu keliu eskaluojant visuomenėje įsigalėjusius stereotipus ir emocijas.
Mąstyti greitai ir nekvestionuoti idėjų, kurias intuityviai priimame kaip teisingas, mums visiems yra malonu ir lengva. Kartais tai gali būti net naudinga, pavyzdžiui, tuomet, kai iš tiesų nėra kada situacijos analizuoti ir svarbu reaguoti greitai. Tada, kai mus puola gatvėj ginkluotas užpuolikas, kai ritamės žemyn nuo uolos kalnuose, kai automobilis ima slysti apledėjusiu asfaltu. Tačiau socialiai jautrios temos, politika, įstatymų priėmimas ir net meno kūriniai nusipelno nors šiek tiek papildomų kalorijų išeikvojimo ir proto pastangų.
Informacija, kuri intuityviai ir spontaniškai priimama ir emociškai pajaučiama kaip teisinga, byloja tik viena – tai tik dar viena post-tiesos variacija, visuomenei ir jums asmeniškai neatnešanti nieko originalaus, nepraturtinanti, nekeičianti, nieko neatverianti. Idėjos, kurios iš pradžių suerzina, tačiau ilgai nepalieka ir pagaliau, po ilgų apmąstymų ir tikrinimų tampa savos, įgalina pasaulį suktis. Jei tokių idėjų žmonija nebūtų priėmusi, tebetikėtume, kad žemė plokščia.
