Psichiatras, psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas Kirinovas, kurį įprasta vadinti tiesiog daktaru Alekseičiku, jau beveik pusę amžiaus yra linksniuojamas psichoterapiniuose kontekstuose. Ir nors daktaro Alekseičiko legenda glaudžiai susijusi su Vilniumi, tačiau šis vardas žinomas kur kas plačiau – kai kurie psichoterapeutai, kurių darbinė kalba yra rusų, apie Alekseičiką ne tik šnibždasi, jie kalba garsiai, o kas svarbiausia šiuo atveju – ir rašo.
Taip įrašai viešojoje internetinėje erdvėje padeda piešti paveikslą apie šią kontroversišką asmenybę, nebereikia sukti galvos, kaip etiškai pateikti iš lūpų į lūpas perduodamas miesto folkloru tapusius pasakojimus, kaip interpretuoti šio profesinio lauko atstovų atsargiai renkamus žodžius ir daugiaprasmes užuominas.
Taip pat skaitykite
Daktaro Alekseičiko interviu „Šiaurės Atėnuose“ Noriu, kad jūs tušinuką paimtumėte vienu pirštu sulaukė neigiamo visuomenės dėmesio dėl herojaus homofobiškų samprotavimų apie tai, kad homoseksualumas yra liga, kurią jis gydęs ir galbūt dar vis gydantis. Interviu užrašė Vienos universiteto Austrijoje mokslo darbuotoja, lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarė, istorikė Rasa Navickaitė, iš anksto informavusi, kad interviu skirtas ir moksliniam tyrimui, ir publikacijai kultūrinėje spaudoje.
Įdomu, kad interviu nepasirodė kompromituojantis pačiam Alekseičikui ir kai kuriems kolegoms – interviu pasidalyta ribinių būsenų skyrių reprezentuojančiame Intensyvaus terapinio gyvenimo socialinių tinklų puslapyje ir daktaro Alekseičiko seminarus reklamuojančiame kanale rusakalbėje internetinėje erdvėje – socialiniame tinkle vkontakte.com.
Kilus viešai pasipiktinimo bangai pasirodęs ligoninės, kurioje daktaras Alekseičikas vadovauja ribinių būsenų skyriui, pareiškimas nuskambėjo gana formaliai: „Pareiškiame, kad straipsnyje išdėstyta gydytojo A. Alekseičiko nuomonė yra išskirtinai jo asmeninė pozicija ir iš esmės nesutampa su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pozicija.“
Taip pat skaitykite
Siekis patologizuoti homoseksualumą, žinant šio gydytojo taikomą terapiją, nėra ir negali būti šiaip sau nuomonė, nes praktikuojama psichoterapijos technika, ką siekiama parodyti šiuo straipsniu, yra neatsiejamas nuo šio gydytojo asmenybės ir pasaulėžiūros – pilnos asmens nuomonių puokštės, kuria yra grindžiama Alekseičiko išrasta ir taikoma „Intensyvaus gyvenimo terapija“.
Interviu „Šiaurės Atėnuose“ atsiskleidžia ir kitos galbūt ITG terapijoje taikomos ,„nuomonės“ ir metodai, labai panašūs į aprašytus interneto erdvėje, – seksualizuojantis ir nuvertinantis požiūris į moteris, besąlygiškas pasitikėjimas savo autoritetu, argumentams pasitelkiama ne logika, ne mokslas, o Dievas. Įdomu, kad duodant interviu pasitelktos ir pirštų manipuliacijos (tik ne tokios drastiškos, apie kurias pasakoja terapijas patyrę asmenys), ir kamera, ir terapeutą palaikanti grupė. Atsiskleidžia dar vienas šiai asmenybei ir jo vykdomai terapijai būdingas ypatumas – nerišli šnekta, kuri klaidingai kai kurių interviu ŠA susidomėjusių asmenų buvo palaikyta senatvinės demensijos požymiu, todėl buvo iškeltas klausimas, ar tokį interviu publikuoti etiška, galbūt garbus senolis nebesigaudo nei laike, nei erdvėje ir nebesupranta, ką kalba. Būtent ši diskusija, kurioje taip pat buvo abejojama senyvo asmens galia sukelti traumines patirtis pacientams, išprovokavo atlikti šį interneto resursų tyrimą ir suteikti įvykiams platesnį kontekstą.
Aleksandras Alekseičikas Kirinovas – Lietuvos psichoterapijos „tėvas“, kurio dėka Vilnius tapo neoficialia Sovietų Sąjungos psichoterapijos sostine. Apsilankymas daktaro Alekseičiko kasmet balandžio mėnesį vykstančiuose seminaruose psichikos sveikatos specialistams tapo savotišku simboliniu iniciacijos į psichoterapeuto profesinę kvalifikaciją ritualu, todėl pavasarį į Vilnių plūsdavo šios srities specialistai ir visi besidomintieji iš tolimiausių sovietų imperijos kampelių. Vos atsivėrus sienoms, psichoterapeutų mokymu ir tobulinimusi besirūpinančios institucijos ėmė siekti gaivesnio oro, kviesdamos ekspertus iš Vakarų, tačiau Alekseičiko autoritetas menko lėtai. Į kasmečius Alekseičiko balandžio seminarus specialistams, kurie kiekvieną balandį vyksta jau 47 metus, psichikos sveikatos specialistai tebeplūsta, ypač tie, kurių pagrindinė darbinė kalba yra rusų. ITG („Intensyvaus gyvenimo terapija“) „Facebook“ puslapyje skelbiama, kad šiais metais surengto balandžio seminaro partneriai – Vilniaus kultūros ir dvasingumo centras bei Humanistinės psichologijos asociacija.
Nors seminarų dalyvio pažymėjimas, kaip teigiama komentaruose renginio „Facebook“ puslapyje, gali būti naudojamas siekiant profesinio atestavimo, bandymai suformuoti terapinę mokyklą, metodikas, kurias būtų įmanoma išmokti ir perduoti kitiems specialistams, iš esmės nepavyko – net ištikimiausi mokiniai pripažįsta, kad pagal Alekseičiko metodą gali dirbti tik pats Alekseičikas. Alekseičiko praktikuojamą ITG iš dalies galima priskirti egzistencinei-humanistinei paradigmai, tačiau pasitelkiama ne tiek egzistencializmo filosofija, neieškoma „tikrojo aš“, nekuriama psichologinė asmenybės teorija, o remiamasi konkrečia asmenybe, mokytoju ir jam vienam žinoma tiesa. Labai panašiai veikia charizmatinių lyderių vadovaujami kultai, nors panašių socialinės dinamikos bruožų galima aptikti ir kitų psichoterapinių mokyklų formavimosi procesuose, vykusiuose nuo XX a. pradžios.
Alekseičiko beveik stebuklingą charizmos galią tenka pripažinti ir todėl, kad praktikuodamas transgresišką terapiją, besielgdamas ekscentriškai ir nepriimtinai daliai specialistų ir pacientų jis visada sugebėjo užimti vadovaujančias pareigas valstybinėse medicinos institucijose. Šiandien, 84 metų „gyva legenda“ vadovauja Vilniaus psichikos sveikatos centro (Vasaros ligoninė) ribinių būsenų skyriui.
Alekseičiko beveik stebuklingą charizmos galią tenka pripažinti ir todėl, kad praktikuodamas transgresišką terapiją, besielgdamas ekscentriškai ir nepriimtinai daliai specialistų ir pacientų jis visada sugebėjo užimti vadovaujančias pareigas valstybinėse medicinos institucijose.
Tačiau kokia konkrečiai toji terapija?
Prieš pradėdami piktintis, turime suprasti, kad tuo metu, kai Alekseičikas kūrė savo terapijos stilių, Sovietų Sąjungoje klestėjo hipnotizuotojai ir bioenergetikai. Oficialioji psichiatrija rėmėsi medikamentais ir Pavlovo refleksais, o psichoterapija ilgai buvo nereguliuojamas eksperimentų laukas. Tačiau neteisinga teigti, kad Sovietų sąjungoje nebuvo savos psichoterapijos mokyklos. Kaip rašo Sovietų psichoterapijos istorijos autorė Aleksandra Marta Brokman, sovietinė psichoterapija turėjo stiprų pedogoginį komponentą, psichoterapeutai save laikė mokytojais, o pacientai turėjo jiems paklusti ir besąlygiškai pasitikėti. Paternalistinė tradicija Rusijoje buvo įsišaknijusi šimtmečiais, ja sekanti sovietinė psichoterapija siekė koreguoti tiek elgesį, tiek vidinį gyvenimą ir nenumatė jokio terapijos tikslų derinimo su pacientu. Kolektyvinių Kašpirovskio hipnozės seansų, transliuojamų per televiziją, kontekste daktaro Alekseičiko terapinė prieiga nors ir tęsianti pedagoginę sovietinę tradiciją, atrodė beveik intelektuali ir beveik šiuolaikiška.
Šiandien, skaitant Alekseičiko knygos „Gydyti gyvenimu“ (2022 m., išleido HEPI) ištraukas taip nebeatrodo – tekstas nelabai rišlus, pilnas aforizmų, anekdotiškų metaforų, patriarchališkų pamokymų, krikščioniškų dogmų. Įžangoje psichoterapeutas Robertas Petronis pabrėžia, kad apie daktarą Alekseičiką sklando nemažai mitų. Jis liudija studentiškais metais girdėjęs kalbas apie per vedamas psichoterapijos grupes ant kelių klupdomus žmones, griežtą ir net žiaurų elgesį su dalyviais, tačiau vėliau, dirbdamas kartu su Alekseičiku 15 metų, Robertas Petronis liudija, kad įsitikino: „Kas tuose mituose ir ganduose yra tiesa, o kas – pramanai.“ Psichoterapeutas pabrėžia Alekseičiko charizmą, mini kartais provokuojantį „chuliganišką“ elgesį, kuris skirtas „procesui suteikti filosofinio ar gyvenimiško gilumoׅ“.
Lietuviškame internete ir profesinėje psichoterapijos srities literatūroje man nepavyko rasti konkrečių aprašymų, kaip vyksta ši mitais apipinta terapija, todėl pasitelksiu interneto rusų kalba išteklius.
Pristatydamas daktaro Alekseičiko praktiką Semionas Borisovičius Jeselsonas, tarptautinės egzistencinio konsultavimo mokyklos (Rostovas prie Dono) tarybos vadovas, žurnalo „Egzistencinė tradicija: filosofija, psichologija, psichoterapija“ vyriausiasis redaktorius, Londono egzistencinės analizės draugijos tikrasis narys, 2007 metų publikacijoje teigia, kad Alekseičiko praktika išaugo iš F. Dostojevskio filosofijos: „Dostojevskio klausimai ir atsakymai virto Alekseičiko klausimais ir atsakymais, metai iš metų nuolat sklandančiais virš grupių ir apibrėžiančiais jų prasminį lauką.“ Esą, pati terapinių grupių, pavadintų „Intensyviu terapiniu gyvenimu“ idėja yra laiko intensyvinimas.
Ar įmanoma priversti laiką tekėti greičiau? Žinoma, įmanoma, jei grupinio gyvenimo eigoje dalyviai atsiduria sudėtingose gyvenimo situacijose, kurios yra asmeniškos kiekvienam iš jų, ir kūrybiškai įveikia šiuos sunkumus. Terapeuto užduotis – organizuoti grupės gyvenimą, kuris būtų kupinas tokių sunkumų. Anot Jeselsono, „skausmas palengvina kilimą į dvasingumą“. Autorius pabrėžia „neįtikėtiną Alekseičiko intuicijos fenomeną“, kai „kiekvienas terapeuto žodis ir veiksmas turi pasekmių, ir ne tik tiesioginių, bet ir tolimų, po daugelio metų“. Teigiama, kad viskas, kas vyksta grupėje, rezonuoja su asmens gyvenimu, kurį jie ne suvaidino, kaip, tarkime, psichodramoje, o sukūrė ką tik, dabar, visų akyse, visiškai nesuprantamu būdu. Jeselsonas aiškinasi, iš kur jis gali tai apie mus žinoti, jei mes čia niekam to nepasakojome?
Anot autoriaus, Alekseičikas atsakė: „Pirma, žinoma, daug pasiruošimo, daug skaitau, daug metų mėgau skaityti Ivaną Iljiną, pastaruoju metu Antonijų Surožskį, žiūriu daug filmų; antra, patirtis, daug mano pacientų; trečia, ir tai yra svarbiausia, man padeda tikėjimas. Tikiu ir meldžiuosi, kad tai, kas atsiras grupėje, turės pritapti, taps terapija.“ Jeselsonas pabrėžia, kad būtent stačiatikių tikėjimas leidžia daktarui Alekseičikui būti ir intensyviam, ir terapiškam.
Jeselsonas pateikia sąrašą ITG terapijos priemonių:
1. Susitaikymas su likimu. Ne viskas gyvenime priklauso nuo mūsų. Gyvenime yra daug dalykų, kurie yra neteisingi mūsų arba tų, kurie mums rūpi, atžvilgiu. Ką turėtume dėl to daryti? Išmokti priimti.
2. Mokesčio mokėjimo priėmimas. Gyvenime už viską tenka mokėti. Grupėje – norėdamas pasodinti atsistojusį žmogų, turi pats atsistoti.
3. Atlygio principas. Už tą patį dalyką reikia mokėti daugiau, nei buvo mokėta anksčiau. Pavyzdžiui, norint pasodinti vieną žmogų, turi atsistoti du žmonės.
4. Tiesos principas. Pavyzdžiui, terapeutas prašo iš grupės išbraukti vieną iš moterų, todėl klausia vyro, kuri grupės moteris jam gražiausia?
5. Veiklos principas. Todėl svarbi kova dėl patekimo į grupę. Kartą paklausiau žmogaus, kas pasikeitė jo gyvenime per praėjusią grupę? Atsakė, kad užmezgė naujų ryšių. Ir kas labiausiai įsiminė? Jis atsakė – anekdotai puikūs.
6. Vilties principas.
Gyvenime viskas įmanoma. Žmogus, kuris nepateko į grupę, tačiau labai norėjo, ir staiga pateko į paskutinį užsiėmimą: „Supratau, kodėl Kristus savo maldoje baisiąją naktį Getsemanės sode pirmiausia prašo: „Perneškite šią taurę pro mane“ ir tik tada nusižemina: „Ne mano, bet Tavo valia tebūnie!“
Internete terapiją patyrusiųjų komentarai išsakomos poliarizuotai – vieni daktarą Alekseičiką dievina beveik tikrąja to žodžio prasme („atsidavęs žmonėms“, „stačiatikiškos egzistencializmo filosofijos kūrėjas“, „Dievo žmogus“), kiti – baisisi („sadistas“, „koduoja smurtu“). Pažymima, kad grupinės terapijos dalyviai instruktuojami ir mokomi, kaip teisingai elgtis grupėje. Viena iš šių instrukcijų – nesikišti, nesiimti „gelbėtojo“ vaidmens, kuris laikomas ydingu, nekonstruktyviu. Nuo Jeselsono straipsnio, kuriame daktaras Alekseičikas pateikiamas vos ne kaip pranašas, kiek skiriasi Maskvos psichoterapijos žurnale 1993 metais išspausdinta psichologo Marko Rozino kritika.
Požiūris ir vertinimas skiriasi, tačiau ir iš vieno, ir iš kito teksto susidaro labai panašus ITG grupės darbo paveikslas. Psichologas vaizdingai aprašo savo įspūdžius, įgytus stebint mokomąjį Alekseičiko grupinės terapijos seansą, vedamą Maskvos psichologams. Nežinau, kas toks yra Rozinas, galbūt jo nuomonė tendencinga politiškai, tačiau būtent jo pasakojimas rezonuoja ir su sveiku protu, ir paaiškina „mitus“, apie kuriuos užsimena ir siekia paneigti Robertas Petronis knygos „Gydyti gyvenimu“ įžangoje. Rozinas straipsnį beveik iš karto pradeda juodu humoru: „Viktorui Frankliui pasisekė, kad jis buvo tikroje koncentracijos stovykloje ir ten sužinojo gyvenimo prasmę; mums (nelaimingiesiems) belieka daktaro Alekseičiko psichoterapija.“ Rozinas smulkiai aprašo visą grupinės terapijos procesą, kurį pateikia kaip visišką farsą.
Pasak Rozino, psichoterapinis grupės seansas vyksta taip: pirma, klientas pasakoja apie savo problemą, tačiau pasakojimo viduryje jis nutraukiamas. Tada prasideda ilgas ir nuobodus terapeuto ir stebėtojų ginčijimasis, su paliepimais tai stotis, tai vėl sėstis. Kai klientas bando grįžti prie problemos, jis yra grubiai nutraukiamas, koneveikiamas ir žeminamas, sumaniai panaudojant „skausmo taškus“, kuriuos jis spėjo atskleisti pasakojimo pradžioje. Terapeuto litanija pereina prie filosofinio pamokslo, kuriame sumaišo klientui reikšmingus žodžius su specifiniais žodžiais iš savo repertuaro, tokiais kaip „Dievo baimė“, „tiesos akimirka“, „meilė“ ir t. t.
Pasak Rozino, klausant nesunku suprasti atskiras frazes, bet neįmanoma atpasakoti viso pamokslo prasmės, liejasi baltos eilės – be pradžios, be pabaigos, be apibrėžto žanro, be akivaizdaus tikslo. Tada kliento gali būti paprašyta ką nors padaryti, pvz., išsigąsti. Jei jis sako, kad išsigando, jam pasakoma, kad jis neteisingai išsigando, kad jis turėjo išsigąsti būdamas vaikas, bet išsigando būdamas suaugęs ir panašiai. Rozinas ironizuoja, kad klientas tikriausiai tikisi, jog „darbas“ artėja į pabaigą, bet terapeutas vėl susierzina ir ima šaukti: „Tu žiūrėk, kaip jis kentės dėl tavęs?!“ Tada griebia greta sėdinčio asmens ranką ir ima laužti jo pirštą. Vėliau nei iš šio, nei iš to ima pasakoti juokingą anekdotą, kuris kažkokiu būdu siejasi su visa šia situacija (autorius išreiškia susižavėjimą anekdotu). Tada staiga įterpiama autorinė psichoterapinė technika: klientas iškeliamas už grupės rato ribų ir vadinamas mirusiu.
Ir galiausiai – ironizuoja teksto autorius – seka nuostabiausias dalykas visoje psichoterapijoje: palaidotas žmogus staiga kažką, bet ką, pasako, ir jis pradedamas girti. „Mirusysis“ ima didžiuotis savo kančiomis, o kai jį vėl įsileidžia į ratą, žvelgia į terapeutą mylinčiomis, atsidavusiomis akimis.“
Terapeuto litanija pereina prie filosofinio pamokslo, kuriame sumaišo klientui reikšmingus žodžius su specifiniais žodžiais iš savo repertuaro, tokiais kaip „Dievo baimė“, „tiesos akimirka“, „meilė“ ir t. t.
Rozinas mano, kad Alekseičikas „panardina savo klientus į iliuzinę tikrovę, kuri nepaklūsta loginiam mąstymui, neįmanoma suprasti, kodėl tave bara ir už ką esi giriamas, kodėl tavo kaimynui laužiamas pirštas ir kokiu momentu tragiškas pamokslas virsta farsu“. Todėl belieka viena išeitis – nebesistengti suprasti ir aklai sekti terapeutu. Pasak Rozino, Alekseičiko sukurtame pasaulyje niekas, išskyrus jį patį, negali nei kalbėti (ta kalba, kuria jis pats kalba), nei mąstyti: „Vaizdžiai tariant, Alekseičiko delyro (kliedesio) srautas veržiasi per žmogų, nušluodamas neurotinę užtvanką savo kelyje.“ Rozinas Alekseičiko terapiją lygina su totalitarizmo sociopsichologiniais procesais, kurie vyko Sovietų Sąjungoje 1930–1940 metais. „Stalino persekiojimo manija buvo įkūnyta imperijos mastu, teisingiau būtų sakyti – Stalinas įkūnijo savo iliuziją, baudžiamojo aparato pagalba priversdamas visą šalį gyventi pagal jo įstatymus. Šiame palyginime Alekseičiko ginklas yra jo asmeninė galia, jo energija, pertvarkanti grupės gyvenimą.“
Rozinas taip pat pateikia daktaro Alekseičiko terapijos priemonių sąrašą:
1. Terapeuto šizoidinė kalba, kurioje kliento žodžiai patalpinami į itin pompastišką, aukštai pakeltą, patetiškai-anekdotišką kontekstą.
2. Klausimai, į kuriuos neįmanoma atsakyti (bent jau atsakymai nėra priimami, o jei priimami, neaišku kodėl).
3. Užduotys, kurių neįmanoma atlikti.
4. Pažeminimų ir apdovanojimų seka (didžiausi pažeminimai – pradžioje;
dideli apdovanojimai – pabaigoje).
5. Emocinis kliento prisirišimas prie psichoterapeuto, galima sakyti, atsidavimas ir garbinimas, suformuotas pažeminimo ir paskatinimo pagrindu.
6. Keisti psichoterapeuto veiksmai: pirštų laužymas, juokeliai, visiškai nenuspėjamu momentu pasirodanti kamera ir t. t.
Galiausiai Rozinas kelia klausimą apie viso to, kas vyksta, terapinį pobūdį. Jis pripažįsta, kad šiuo klausimu neturi vienareikšmiškos nuomonės. Jis pripažįsta, kad daktaro Alekseičiko grupinės terapijos patirtys gali sugriauti stabilias neurotines proto struktūras, tačiau neaišku, ar žmogaus asmenybė išliks nepažeista ir kas atsiras vietoje to, kas buvo sunaikinta. Taip pat autorius pabrėžia, kad pirmiau aprašytos manipuliacijos nėra veiksmingos visiems. Daugelis grupės narių išlieka tik susidomėję (arba nuobodžiaujantys) stebėtojai, „Alekseičiko įtakos sfera apsiriboja žmonėmis, turinčiais neurotinę, isterišką [histrioninę] asmenybę“.
Tikiuosi, ši daktaro Alekseičiko terapijos reprezentacija neatgrasys kreiptis į psichoterapeutą ar dalyvauti grupinėje terapijoje. Profesionalūs psichoterapeutai Lietuvoje dirba vadovaudamiesi šiuolaikiškais principais, terapijoje galioja tos pačios pagarbos kitam asmeniui taisyklės, kaip ir gyvenime, bet kokioje viešoje socialinėje erdvėje. Sovietinis pedagoginis požiūris nebenaudojamas, kliento ir paciento santykis horizontalus, o ne vertikalus. Tačiau vis dar kyla klausimų – kaip tai galėjo nutikti? Kokiu būdu tas pats žmogus gali būti ir gerbiamas kolegų psichoterapijos pradininkas, vis dar atstovaujantis valstybinę medicinos instituciją, ir kartu reprezentuoti idėjas bei praktikas, neturinčias nieko bendro su tarptautiniais standartais, privalomais sveikatos priežiūros specialistui?
Kokiu būdu tas pats žmogus gali būti ir gerbiamas kolegų psichoterapijos pradininkas, vis dar atstovaujantis valstybinę medicinos instituciją, ir kartu reprezentuoti idėjas bei praktikas, neturinčias nieko bendro su tarptautiniais standartais, privalomais sveikatos priežiūros specialistui?
Atsakymą gali padėti įžvelgti istorinis rakursas. Nors psichoterapijos atsiradimas stereotipiškai siejamas su Sigmundo Freudo psichoanalize, tačiau jos vystymosi istorija kur kas platesnė, pilna kontroversiškų asmenybių. XX a. viduryje kūrėsi įvairios psichoterapijos mokyklos, besiremiančios skirtingomis psichologinėmis teorijomis, nuo mokslinio požiūrio iki pseudomokslo, persipinančios su filosofine mintimi ir paprastai visada sekančios paskui mokyklos įkūrėją – vieną ar kitą asmenybę, praktiką ir eksperimentuotoją, kuris sukurdavo vis naują įsivaizdavimą apie tai, kas yra psichinės sveikatos sutrikimai, kaip juos reikia gydyti.
Sovietų sąjungoje šis procesas, kaip jau buvo minėta, pasižymėjo nuosekliai išlaikoma tradicine paternalistine vertikalia subordinacija tarp terapeuto ir kliento. Kai kurių psichoterapijos mokyklų įkūrėjai pasižymėjo ne tiek mokslo inovacijomis, kiek asmenine charizma, sugebančia įtikinti ne tik visą būrį sekėjų, bet ir įsitvirtinti instituciniu lygmeniu. Ir nors skirtingos mokyklos egzistuoja ir toliau, tačiau atsirado tam tikras bendras supratimas ne tiek apie tai, kokia psichoterapija gali būti, bet kokia ji tikrai negali.
Neuromokslas padarė milžinišką pažangą, leidžiančią kiek aiškiau suprasti, kaip veikia žmogaus smegenys, ir kad tikslingiau kalbėti apie neuroįvairovę, ieškoti būdų, kaip padėti gerai jaustis ir gyventi visuomenėje visiems skirtingiems žmonėms, o ne skirstyti asmenis į sveikus ir nesveikus, normalius ir nenormalius. Robertas Sapolsky, vienas iš žinomiausių šiuolaikinių neuromokslininkų nagrinėjo streso poveikį smegenims ir elgesiui. Jo darbai padėjo suprasti, kaip lėtinis stresas gali pakenkti smegenų funkcijoms ir trukdyti gyventi visavertį gyvenimą. Psichikos sveikatos specialistų bendram supratimui, kad svarbiausia nepakenkti ir kad drastiški, stresą keliantys gydymo metodai nėra priimtini, padarė įtaką ir socialinių mokslų subjektyvistinis, konstruktyvistinis požiūris.
Geriau suprantant žmonių įvairovę, vis svarbesnė psichoterapijoje tampa etika, įsisąmoninta, kiek psichikos sveikatos specialistai istorijos bėgyje, tenkindami savo smalsumą, siekdami pramogos, asmeninės galios, o kartais tarnaudami režimams, tapdavo ne gydytojais, o budeliais.
Laikas greitai bėga ne tik intensyvaus terapinio gyvenimo procese, bet ir realybėje. Ir jame taisykles kuria ne terapeutas, ne Dievas, o visuomenė. Kartais visiems prie jų tenka taikytis. Net tiems, kurie visą gyvenimą patys kūrė taisykles. Pabaigai paskutinė istorija iš Jeselsono straipsnio: „Kartą kasmetiniame balandžio mėnesio seminare vienas daktaro Alekseičiko mokinys pasiūlė mažos grupelės dalyviams susitapatinti su vienu iš Kristaus nukryžiavimo scenos personažų. Vienas iš susirinkusiųjų susitapatino su tuo, kuris ietimi perdūrė Kristaus kūną. Kai vėliau buvo aptariama tai, kas įvyko, ietininką pasirinkęs asmuo jausmingai pasakė, kad nesvarbu, kiek tūkstančių metų praeitų, jis vis tiek nukryžiuotų Kristų, vykdydamas savo vyresnybės įsakymą. Ir Alekseičikas supratingai linktelėjo galva. Kodėl? „Išmokite nusižeminti, – pasakė jis. – Nuolankumas yra didžiulė dovana.“
Tikiuosi, kad Lietuvos „vyresnybė“ – atsakingos institucijos priims geriausią sprendimą, o daktaras Alekseičikas, jei prireiks, pasinaudos savo paties išmintimi jį priimdamas.
