Šie metai Lietuvos politinei istorijai išskirtiniai. Sukanka net dvigubas Antano Smetonos jubiliejus: 150 m. nuo jo gimimo (1874 08 10–2024 08 10) ir 80 m. nuo jo mirties (1944 01 09–2024 01 09). Antanas Smetona iki šiandien, regis, išlieka ryškiausia, svarbiausia, kertine, greičiausiai atpažįstama ir XX amžiaus pirmos pusės Lietuvos politine figūra, apie kurią visuomenė bene labiausiai diskutuoja.
Iš esmės galima konstatuoti, kad greta pirmojo lietuvių masinio judėjimo (blaivybės) ir knygnešystės organizatoriaus Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus, lietuviškojo politinio nacionalizmo pionieriaus daktaro Jono Basanavičiaus, Lietuvos himno Tautiškos giesmės autoriaus, „Varpo“ redaktoriaus liberalo Vinco Kudirkos ir kalbininko – šiuolaikinės bendrinės Lietuvių kalbos kūrėjo Jono Jablonskio Antanas Smetona gali būti laikomas vienu iš penkių modernaus lietuviškojo nacionalizmo ir Lietuvos nacionalinės valstybės tėvų kūrėjų.
Į politinę veiklą Smetona įsitraukė dar paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kada mokydamasis Palangos progimnazijoje ir Mintaujos gimnazijoje atsisakė melstis rusiškai ir viešai pradėjo ginti savo lietuvišką tapatybę, o vėliau studijuodamas teisę Sankt Peterburgo universitete Rusijos carinei valdžiai pradėjo kelti ir kultūrinius-politinius reikalavimus. Už šią veiklą buvo šalinamas iš gimnazijos ir universiteto.
Nepaisant to, mokslus Rusijos imperijos sostinėje sugebėjo sėkmingai baigti ir grįžęs į Lietuvą, apsigyvenęs Vilniuje kultūrinę-politinę veiklą tęsė. 1903 m. įstojo į Lietuvos demokratų partiją. Ėmėsi lietuviškų laikraščių leidybos. Tapo jų redaktoriumi. Aktyviai rūpinosi lietuvių bendrinės literatūrinės kalbos formavimu. Įsitraukė į Lietuvių mokslo draugiją. 1905–1907 m. Rusijos imperijoje vykstant pirmai revoliucijai, 1905 m. gruodį kartu su kitais organizavo „Lietuvių Susivažiavimą Vilniuje“ (Didįjį Vilniaus Seimą). Buvo išrinktas į jo prezidiumą. Prisidėjo rengiant rezoliucijas dėl lietuvių kalbos, lietuviško švietimo, lietuviškos savivaldos ir administracijos vietose, lietuviškų karinių junginių formavimo imperinėje kariuomenėje, emigracijos suvaldymo etc.
Prasidėjus Didžiajam karui (1914–1918) iškart įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti darbą. Tapo Draugijos vicepirmininku. Rūpinosi lietuvių karo pabėgėlių reikalais. 1915 m. rugsėjį Vokietijos kariuomenei artėjant prie Vilniaus Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti iškilo dilema: su Rusijos kariuomene trauktis į imperijos gilumą ar likti Vilniuje ir laukti vokiečių karinės okupacijos? Kadangi Draugijos veikla 75–80% buvo finansuojama iš Sankt Peterburge veikusio caraitės Tatjanos labdaros fondo, dešinysis Draugijos sparnas su jos pirmininku, Rusijos dūmos deputatu Martynu Yču nusprendė trauktis į imperijos gilumą. Tuo tarpu liberalusis Draugijos sparnas su A. Smetona liko Vilniuje. Tokį sprendimą daugiausia lėmė Smetonos požiūris, kad politinis bendradarbiavimas su Vokietija Lietuvos politinei ateičiai gali duoti daugiau naudos nei ištikimybė Rusijai.
Likęs Vilniuje ir išrinktas Draugijos pirmininku A. Smetona iškart bandė megzti dialogą su vokiečių administracija dėl okupacinės valdžios politikos sušvelninimo Lietuvoje, ėmėsi politinės veiklos. Iš politiškai aktyvesnių draugijos narių (J. Basanavičius, Jurgis Šaulys, Jokūbas Šernas, Steponas Kairys, Stasys Šalkauskis, Petras Klimas, Donatas Malinauskas etc.) suorganizavo neformalų Politinį komitetą, kuris ne tik ėmėsi koordinuoti įvairių prolietuviškų politinių srovių darbą Lietuvoje, Rusijoje, Vakarų Europoje ir JAV, bet dėl Lietuvos politinės padėties ir ateities bandė tartis su vokiečių okupacine valdžia vietoje, ėmėsi megzti kontaktus su vokiečių liberalesnėmis partijomis Berlyne.
1917 m. pavasarį–vasarą, jau prasidėjus revoliucijai Rusijoje ir į karą Antantės pusėje įstojus JAV, karo sėkmei nuo Vokietijos nusigręžiant Vokietija pagaliau atliepė į Lietuvių komiteto iniciatyvą kalbėtis dėl Lietuvos politinės ateities. Tokiomis aplinkybėmis 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Vilniuje buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuri išrinko Lietuvos tarybą (Lietuvos Krašto Tarybą), kaip formalų lietuvių tautos suvereniteto atstovą nešėją ir iškėlė jai užduotį: atkurti valstybę. Iš esmės visų srovių Tarybos nariams (krikdemams, nacionalistams, liberalams ir iš dalies socialistams-socialdemokratams) pripažįstant Smetonos politinį autoritetą jis tapo išrinktas Tarybos pirmininku. Ir šias pareigas su vienos dienos pertrauka ėjo iki pat faktinio valstybės atkūrimo.
Trumpai tariant, nuo 1919 m. pavasario iki 1920 m. vasaros Smetonai prezidentaujant buvo ne tik apsiginta nuo išorės priešų, bet ir pakloti pamatai parlamentinei demokratijai.
Smetonos vadovaujama Taryba vesdama Lietuvą į politinę nepriklausomybę dirbo greitai ir energingai. Nuo Tarybos išrinkimo praėjus vos dešimt savaičių, jau 1917 12 11 Taryba paskelbė Pareiškimą (Deklaraciją), kad Lietuva remdamasi tautų apsisprendimo teise nutraukia visus ankstesnius politinius ryšius su užsienio valstybėmis (vadinasi, Lenkija ir Rusija) ir skelbia Lietuvos nepriklausomos valstybės su sostine Vilniuje atkūrimą. Antrame deklaracijos punkte, atsižvelgus į realią politinių daiktų / galių padėtį pareikšta, kad įgyvendinant nepriklausomybę Lietuva prašo Vokietijos globos ir sudaro su ją amžiną sąjungą. Tuo tikslu įsipareigota pasirašyti karinę, muitų, susisiekimo ir finansų konvencijas su Vokietija. Pagal to meto tarptautinę teisę tai buvo visavertis nepriklausomos valstybės įkūrimo Pareiškimas. Nė per plauką ne menkesnis nei 1251–1253 m. Mindaugo krikštas-karūnacija, 1569 m. LDK sprendimas sudaryti uniją su Lenkija ar 1776 m. JAV nepriklausomybės deklaracija.
Tokiu būdu iš visų carinės imperijos tautų XX a. pr. Lietuva antra nusimetė Rusijos suverenitetą. Penkiomis dienomis anksčiau – 1917 12 06 tą padarė Suomija, kuri, skirtingai nei Lietuva, per visą Rusijos imperijoje praleistą šimtmetį naudojosi plačia autonomija, turėjo savo parlamentą, vyriausybę, o nepriklausomybės skelbimo metu nebuvo jokios svetimos jėgos okupuota ar kitaip varžoma. Vertinant formaliai politiškai, Smetonos vedama Lietuvos taryba per dešimt savaičių padarė tai, kam autonominės Suomijos parlamentas ir vyriausybė ilgus metus kantriai rengėsi ir atsakingai planavo.
Tačiau 1917 m. gruodžio 11 d. de facto netapo Lietuvos Nepriklausomybės diena, nes kaizerinės Vokietijos vyriausybė ir imperatorius Vilhelmas II, spaudžiami savų generolų, neskubėjo Lietuvos valstybės pripažinti. Troškimas okupuotas teritorijas tiesiog praryti (aneksuoti) Berlyne pasirodė didesnis nei politinė išmintis. Taip pakrypus reikalams, Tarybos kairysis sparnas su socialdemokratu Steponu Kairiu priešakyje parengė radikalesnį dokumentą – Nutarimą (dėl Vokietijos kultūrinės įtakos jam prigijo Akto vardas), kuris po A. Smetonos redakcijos, Tarybos buvo pasirašytas ir prieš Vokietijos valią paskelbtas 1918 m. vasario 16 d. Jo naujovės buvo dvi: a) kad Lietuva atkuria ne bet kokią, o demokratinę valstybę; b) kad g a l u t i n i u s Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis nustatys kaip galima greičiau, demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas. Politiškai ir juridiškai tai reiškė, ne gruodžio 11-osios Pareiškimo anuliavimą, bet tik jo papildymą, kad galutinį žodį dėl santykių su Vokietija tars nacionalinis parlamentas.
Kai kurie Maskvos archyvuose aptikti archyviniai duomenys leidžia teigti, kad 1940 m. birželio gale–liepos pradžioje sovietai galvojo apie emigracijoje gyvenančio Smetonos pagrobimą arba nužudymą vietoje.
Toks dviejų dokumentų juridinis suderinimas, kuris leido išvengti radikalios priešpriešos su padėtį visiškai kontroliuojančia Vokietija, buvo Smetonos išradimas daugiausia realizuotas dėl jo, Šerno ir dr. Šaulio teisinių-diplomatinių gabumų. Ne atsitiktinai ir šių dviejų Tarybos priimtų dokumentų pavadinimai skiriasi: pirmasis – Pareiškimas, kas Vakarų kalbomis reiškia iš esmės deklaraciją, o antrasis – jau tik Nutarimas papildantis-patikslinantis pirmąjį. Tačiau dėl politinių oponentų tokia Smetonos veikla jam pelnė „provokiško“ veikėjo aureolę, kurios jis jau nebeatsikratė per visą Lietuvos pirmosios Respublikos egzistenciją.
1918 m. lapkritį fiksuotas Vokietijos pralaimėjimas kare Smetonos vedamai Tarybai leido pradėti faktinį Lietuvos valstybės atkūrimo darbą: buvo priimta pirma Lietuvos laikinoji konstitucija, paskirta Vyriausybė vadovaujama Smetonos bičiulio – premjero, istorijos prof. Augustino Voldemaro, pradėtas valstybės aparato, vietos savivaldos, švietimo sistemos ir kariuomenės kūrimas, Vilniaus universiteto atkūrimas. Puolant išorės priešams ir valstybės kūrimo darbui stringant, Lietuvos Taryba 1919 m. balandžio 4 d. Smetoną išrinko „valstybės prezidentu“.
Jis pirmas ištarė lemtingą frazę, kad sovietų ultimatumas Lietuvai de facto reiškia ir sovietinę Lietuvos okupaciją.
Tai buvo europinio masto ir beveik revoliucinis įvykis. Lietuva buvo tik ketvirtoji valstybė visoje Europoje ir pirmoji Rytų Europoje, kuri po Prancūzijos (1848), Portugalijos (1910) ir Čekoslovakijos (1918) išsirinko prezidentą ir išbandė šį valstybės valdymo modelį. Taigi, iš esmės tik nuo Smetonos talento-asmenybės ir 1919–1920 m. jo veiklos priklausė ar šis politinis institutas naujovė pasiteisins ar prigis Lietuvoje? Ar besiformuojanti lietuviška politinė sistema ją priims? Kita vertus, Smetonos išrinkimas pirmuoju valstybės prezidentu rodė, kad tarp visų Lietuvoje tuomet dominavusių politinių jėgų – krikdemai, tautininkai (Pažanga) socialistai, socialdemokratai, Santara (liberalai) Smetonos autoritetas buvo didžiausias. Kad atkuriamoje valstybėje eitų aukščiausias pareigas Smetona 1919 m. balandį turėjo grįžti iš Skandinavijos, kur tuo metu rūpinosi tarptautinėmis paskolomis ir amunicija bei ginkluote kuriamai lietuviškai kariuomenei.
Valstybės vadovu jis išrinktas tuo metu, kada Lietuvos valstybės de facto dar nebuvo. Iš esmės tuo pat metu, kai Kaune Taryba Smetoną rinko prezidentu, Vilniuje teisininkas socialistas Mykolas Romeris savo dienoraštyje užrašė: „Dabar yra dvi Lietuvos: viena – buržuazinė ir nacionalistinė Lietuva, besiremianti ryšiu su Vokietija, remiama vokiečių ginklų ir pinigų, beviltiškai prisirišusi prie bankrutuojančios Vokietijos. Nes, deja, yra remiama tik Vokietijos politikos, o savo jėgų ir išteklių neturi.
Tiesa, ji žvelgia į Antantę, norėtų jos pagalbos. Todėl per savo emisarus Šveicarijoje ir Vakaruose bando ieškoti kontaktų ir sąjungininkų pripažinimo. Tačiau kol kas be rezultatų. [...] Jai iš Rytų priešinasi komunistinė Lietuva, valdoma bolševikinės Rusijos. O pietuose ji turi kaimynę Lenkiją, kuri trokšta viršenybės prieš Lietuvą ir jos žemių, kurias Lietuva mato kaip savo. [...] Antroji Lietuva yra bolševikinė Lietuva – sovietų Lietuvos Respublika, susijungusi su sovietų bolševikine Rusija, paremta Rusijos bolševikų ranka. Abi šios Lietuvos nėra nepriklausomos; abi skolinasi sau galią iš svetimų rankų, abi įvelia Lietuvą į užsienio politines intrigas“. Todėl tokioje situacijoje Romerio galva gal geriausia išeitis būtų – „Lenkijai pavaldi Lietuva“. Smetonai toks modelis netiko. Jam reikėjo nepriklausomos.
Valstybės prezidento pareigose Smetona išbuvo iki 1920 m. birželio 19 d. – momento, kol lietuviška valstybė atsistojo ant savo kojų. Per tą laiką su Vokietijos karine pagalba – pasisamdžius 16–20 tūkst. saksų savanorių – Lietuva apsigynė nuo bolševikų invazijos. Nuslopino vietinį bolševizmą. Likvidavo prolenkišką maištą laikinojoje sostinėje. Sutriuškino ir išstūmė iš šalies teritorijos britų-prancūzų apginkluotas bermontininkų karines formuotes. Trumpam stabilizavo santykius su Lenkija. Paryžiaus Taikos konferencijoje pasiekė, kad iš Vokietijos suvereniteto būtų ištraukta Mažosios Lietuvos šiaurrytinė dalis (Klaipėdos kraštas). Sušaukė Steigiamąjį Seimą ir paskelbė Lietuvą Respublika.
Trumpai tariant, nuo 1919 m. pavasario iki 1920 m. vasaros Smetonai prezidentaujant buvo ne tik apsiginta nuo išorės priešų, bet ir pakloti pamatai parlamentinei demokratijai. Bet dar svarbiau tai, kad joks politinis oponentas per šį laiką prezidentui neprikišo, kad jis administracinį resursą naudoja savo politiniams tikslams ir toleruoja korupciją. Literatūrologas Vytautas Kavolis yra sakęs, kad šiuo laiku Smetona veikia beveik kaip „klasikinis Vakarų liberalas“.
Pasitraukęs iš prezidento posto Smetona keletą metų užsiėmė žurnalistika ir publicistika. Leido ir redagavo politinio pobūdžio žurnalus. Dėstė teisę Lietuvos universitete. 1923 m. vasarį–kovą sprendžiantis Klaipėdos krašto likimui buvo ypatingasis Lietuvos vyriausybės atstovas Klaipėdos krašte. Čia prisidėjo užkertant kelią Antantės valstybių karinei invazijai prieš Lietuvą į Klaipėdos kraštą ir legalizuojant Klaipėdos „sukilimo“ sukeltas tarptautines pasekmes. Aktyviai politikavo ir oponavo krikščioniškosios demokratijos režimui. Ypač jo užmojams Lietuvoje kurti „krikščionišką demokratiją“ politinėmis galvomis suaugusią su katalikų bažnyčia. Itin rūpinosi Vilniaus sugrąžinimo byla.
Už aktyvią krikdemų valdžios kritiką 1923 m. rudenį pirmasis valstybės prezidentas kelioms dienoms buvo atsidūręs net Kauno kalėjime. Tai buvo antroji Smetonos pažintis su kalėjimu. Pirmoji įvyko dar 1899 m. carinės imperijos sostinėje studijuojant teisę. 1926 m. gegužę tautininkams sudarius trumpalaikę koaliciją su socialistais liaudininkais, Smetona su dar dviem tautininkais prof. A. Voldemaru ir kunigu Vladu Mironu buvo išrinktas Trečiojo Seimo deputatu. Seime parėmė eilę Kazio Griniaus-Mykolo Sleževičiaus vyriausybės inicijuotų demokratijos atkūrimo, išplėtimo įstatymų Lietuvoje.
Antrą kartą Lietuvos prezidentu Antanas Smetona tapo po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo, kurį ideologiškai parengė krikščionių-demokratų blokas ir tautininkai. Finansavo – tie patys krikščionys demokratai. O įvykdė – savo politiniame kailyje netvėrusi jaunesnioji karininkija formaliai vadovaujama vyresniųjų karininkų. 1926 m. gruodžio 19 d. posėdyje Trečiasis Seimas, daugiausia krikščionių demokratų balsais – 43 už iš 85, kaip ir reikalavo 1922 m. Konstitucija, t.y. „absoliutine balsų dauguma“, Smetoną išrinko Respublikos prezidentu. Opozicija – socialistai liaudininkai ir socialdemokratai – šiuos prezidento rinkimus boikotavo. Vėliau jie pripažino, kad pasirinkta taktika buvo klaidinga.
Dar kartą tapęs prezidentu Lietuvos valstybės vairą Smetona, Portugalijos, Lenkijos ir kai kurių kitų Europos šalių pavyzdžiu pasuko link autoritarizmo. Reformavo konstituciją. Lenkijos aneksuotą Vilnių naujojoje konstitucijoje paskelbė Lietuvos valstybės sostine. Taip Lietuvos sostinės problema buvo konstitucionalizuota ir internacionalizuota. Pakloti juridiniai pamatai Vilniaus susigrąžinimui ir integracijai į Lietuvos valstybę. 1927 m. likvidavo karo padėtį su Lenkija ir sudarė konkordatą su Vatikanu. 1928 m. ratifikavo Lietuvos–Vokietijos sienos sutartį. 1927–1936 m. suspendavo parlamento ir apribojo politinių partijų veiklą. Posūkį į autoritarizmą daugiausia lėmė keli veiksniai: 1926 m. gegužę Lenkijoje įvykęs karinis pučas, pietinės kaimynės posūkis į autoritarizmą ir nesibaigiantis teritorinis konfliktas su ja; kitose Europos valstybėse įsitvirtinantys nedemokratiniai režimai; menka lietuviškos visuomenės demokratinė patirtis ir tradicija; perdėtas kariuomenės ir bažnyčios vaidmuo valstybės sociopolitiniame gyvenime; politinio elito lyderių autoritarinės-diktatūrinės ambicijos; Smetonos įsitikinimas savo „pašaukimu“ valdyti Lietuvą.
Nors jo valdymo metais šalies politinis gyvenimas tarpais stagnavo, tačiau kultūriškai ir ekonomiškai visuomenė ir valstybė augo. Būtent Smetonos valdymo metais didžiąja dalimi susiformavo „politinis lietuvis“, mąstantis, kalbantis ir veikiantis lietuviškai. Suvokiantis ir ginantis Lietuvos nacionalinius interesus. Ištikimas Lietuvos kultūrinei ir pilietinei-politinei tapatybei. Galima sakyti, kad šiuo laiku iš nacionalinio-kultūrinio-politinio-diplomatinio elito atstovų susiformavo „gelminė“ Lietuva ir „gelminė“ lietuvybė, kas lietuvių tautai vėliau leido išgyventi net beveik pusę amžiaus trukusį sovietmetį.
Būtent Smetonos valdymo metais didžiąja dalimi susiformavo „politinis lietuvis“, mąstantis, kalbantis ir veikiantis lietuviškai. Suvokiantis ir ginantis Lietuvos nacionalinius interesus. Ištikimas Lietuvos kultūrinei ir pilietinei-politinei tapatybei.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvai iškilus sovietinės okupacijos grėsmei prezidentas Smetona pasirodė visa galva aukštesnis už savo politinius oponentus. Jis pirmas ištarė lemtingą frazę, kad sovietų ultimatumas Lietuvai de facto reiškia ir sovietinę Lietuvos okupaciją. Todėl paskutiniame vyriausybės posėdyje Kaune naktį iš 1940 m. birželio 14 į 15 d. ragino veikti Vakarų valstybių, kurias okupavo Hitleris, pavyzdžiu: prezidentas aiškiai pasisakė už TSRS ultimatumo atmetimą, griežtą protestą TSRS, Lietuvos vyriausybės ir kariuomenės (dalių, kurios dislokuotos pasienyje su Vokietija) traukimąsi į politinę emigraciją. Deja, antismetoninė opozicija, jai paklususi didžioji dalis ministrų tautininkų ir abu kariuomenės vadai divizijos generolai Stasys Raštikis ir Vincas Vitkauskas valstybei lemiamu metu pasirinko kapituliaciją. Tai lėmė prezidento Smetonos skubų išvykimą iš Lietuvos ir pasitraukimą į politinę emigraciją.
Smetonos pasitraukimas į politinę emigraciją apsunkino sovietams Lietuvos okupaciją ir aneksiją, bet kelio jai užkirsti negalėjo. Maskva buvo įsiutusi. Todėl 1940 m. vasarą ne kartą siuntė savo agentus į Rytprūsius, vėliau – į Šveicariją, kad ištyrinėtų Smetonos gyvenimo ir saugumo emigracijoje detales. Kai kurie Maskvos archyvuose aptikti archyviniai duomenys leidžia teigti, kad 1940 m. birželio gale–liepos pradžioje sovietai galvojo apie emigracijoje gyvenančio Smetonos pagrobimą arba nužudymą vietoje. Regis, būtent tai Smetoną paskatino išvykti iš Europos.
1941 m. pavasarį atvykęs į JAV Smetona labai greitai, jau balandžio pradžioje, buvo priimtas Valstybės departamente valstybės sekretoriaus, o už kelių dienų Baltuosiuose rūmuose įvyko neoficialus Smetonos susitikimas su pačiu JAV prezidentu Franklinu Delano Ruzveltu. Deja, šių susitikimų svarbiausi archyviniai dokumentai amerikiečių, regis, nepaskelbti iki šiol. Kaip ir dokumentai susiję su jo žūties aplinkybėmis... O tai reiškia, kad savo politinės ar net juridinės svarbos jie yra nepraradę iki šiandien.
Bene paskutinį reikšmingą politinį žingsnį Smetona padarė 1941 m. birželio 25–27 d., kada JAV Valstybės departamentui pasiuntė raštą, jog nacių okupacijos sąlygomis Kaune pradėjusi veikti „laikinoji vyriausybė“ Vašingtone negali būti traktuojama kaip suvereni politinė valdžia, reiškianti lietuvių tautos politinę valią ir interesus. Tai rodo, kad vienišas politikos vilkas nepasidavė iliuzijoms ir istoriškai neprašovė net tuo momentu, kai buvę jo oponentai svetimai jėgai siuntė žinutes, kad yra pasiryžę kurti „naująją Europą“. Smetona iki mirties liko „senosios Europos“ kultūros ir politikos adeptas.
Prezidentas Antanas Smetona eidamas septyniasdešimtuosius neaiškiomis ir keistomis aplinkybėmis, regis, inscenizuoto gaisro metu, žuvo savo namuose Klivlande. Antrajam pasauliniam karui jau einant į pabaigą, o antihitlerinei TSRS–JAV–britų imperijos koalicijai sparčiai ir energingai rengiantis Jaltos konferencijai, kuri, kaip žinoma, tuomet ir nusprendė Lietuvos bei visos Europos likimą artimiausiems 50 metų.
