Lietuvių kelias į Vasario 16-ąją truko daugiau nei šimtmetį ir užėmė beveik visą ilgąjį XIX amžių, kuris Europoje truko nuo Prancūzijos didžiosios revoliucijos iki Pirmojo pasaulinio karo (t. y. 1789–1914 m.). XIX a. buvo išskirtinai itin laimingas Europai ir daugeliu aspektų niūrus nesėkmių ir nelaimių istorinis ruožas lietuviams ir Lietuvai.
Būtent XIX a. yra Europos suklestėjimo ir netgi sakyčiau Europos aukso amžius. Tokia laiminga ir saugi, įtakinga ir nepriklausoma, turtinga ir klestinti kaip XIX a. Europa nebuvo niekados. Gražiausia ir geriausia, ką mes matome nuvykę į Paryžių, Londoną, Vieną ar Berlyną, yra XIX amžius: pramoninių perversmų rezultatai ir ekonominė pažanga, įstabi architektūra, miestų demografinis bumas, opera ir kanalizacija, fotografija ir kinas, sufražisčių judėjimai, normuota darbo diena, vaikų darbo reglamentavimas, darbininkų socialinės teisės ir dar daug kas daugiau tampa pasiekiama nemažai daliai europiečių. Amžiaus pabaigoje europocentrizmas, kaip ideologija, klesti. Europietiška kultūra, gyvenimo būdas smelkiasi į Aziją, Artimuosius ir Tolimuosius rytus.
Tačiau svarbiausia yra tai, jog per visą ilgąjį XIX a., ypač nuo Vienos taikos kongreso iki lemtingojo šūvio Sarajeve 1914-ųjų birželį, Europos nekamuoja joks ilgametis, globalus žudantis karas. Europos imperijos per kolonijų sistemą valdo didžiąją dalį pasaulio. O visame plačiajame pasaulyje nėra galios, kuri grasintų Europai. Europos valstybių saugumas yra Europos valstybių rankose ir tik jos pačios vidaus reikalas. Geopolitiškai Europa yra pati sau pakankama ir tuo patenkinta. Šia prasme XIX a. Europai yra išimtis. Nes dar XVII a. Europai rimtai grasino galingoji Osmanų imperija, o štai nuo XXa. vidurio iki XXI a. pr. pati Europa jau iš viso nebepajėgi garantuoti savo saugumo. Europos saugumo garantai yra už geopolitinių Europos ribų: Amerikoje ir Eurazijoje.
Tačiau esant lietuviu ir kalbant apie XIX a. Europą yra viena mažytė problemėlė: toje laimingoje, turtingoje ir savim patenkintoje XIX a. Europoje nebuvo Lietuvos. Iš esmės nei valstybės, nei lietuvių kaip politinės tautos. Nerasite jokio Europos politinio žemėlapio, kuriame būtų pažymėta Lietuvos valstybė ar bent jau paminėtas Lietuvos vardas.
Bet ir tai buvo dar ne pati didžiausia problema. Dar blogiau buvo tai, jog XIX a. Europa praktiškai nežinojo jokio „litvinų klausimo“. O dėl kultūrinės polonizacijos sėkmingos ekspansijos viešajame gyvenime ir literatūroje apie „lietuvius“ išvis net nebuvo girdėjusi. Nors Europos politiniuose žemėlapiuose nebuvo pažymėti ir Žečpospolitos Polskos kontūrai, tačiau „lenkų ir Lenkijos klausimą“ Europa žinojo mintinai. O va „lietuvių klausimo“ – ne.
Nors Europos politiniuose žemėlapiuose nebuvo pažymėti ir Žečpospolitos Polskos kontūrai, tačiau „lenkų ir Lenkijos klausimą“ Europa žinojo mintinai. O va „lietuvių klausimo“ – ne.
Per visą ilgąjį XIX a. „Lenkų klausimas“ Europoje išliko beveik nuolatinis ir kertinis. Kartais – ir erzinantis. Tarsi sugedusio danties sopulys, kurio per visą šimtmetį nepajėgta nei išgydyti, nei išrauti. „Lenkų klausimas“ skambėjo Paryžiaus salonuose ir Londono klubuose. Lenkų intelektualai kolegoms europiečiams jį linksniavo kiekviena proga. Ir net be progos. Dėka lenkų intelektualų – rašytojų, kompozitorių, muzikų – ir emigrantų su „lenkų klausimu“ gerai buvo susipažindinti ir amerikiečiai. XIX a. apie Europoje apie „lenkų klausimą“ sklandė ne vienas anekdotas. Vienas jų skambėjo maždaug taip: „Vaikinukas merginai prisipažįsta, kad myli. Ši dūsaudama klausia: „O kada tuoktuvės bažnyčioje? “ Na, čia vaikinas ir pradeda: „Žinai, mieloji, kai atkursim Lenkiją – atšoksim ir vestuves... “
Paskutinis litvinas, kuris oficialiai kėlė LDK atkūrimo politiniu keliu klausimą, buvo LDK didikas ir kompozitorius garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autorius, vėliau – politinis emigrantas Mykolas Kleopas Oginskis. Iš pradžių dėl to reikalo jis bandė derėtis ir gauti Prancūzijos imperatoriaus Napoleono pagalbą. Tačiau, nesėkmingai. Nusivylęs Napoleonu, 1802 m. paprašė Rusijos caro Aleksandro I atleidimo, atgavo dvarus ir grįžo į tėvynę. Netrukus buvo paskirtas caro slaptosios kanceliarijos patarėju ir Lietuvos senatoriumi.
Priartėjęs prie imperatoriaus laiko dykai neleido. Jau 1810 m. parengė LDK politinės autonomijos Rusijos imperijoje projektą. Nors konservatyvi caro aplinka ir priešinosi, jaunas, liberaliai mąstęs imperatorius projektą svarstė. Tiesa, tuo pat metu ant caro stalo nugulė ir kitas panašus projektas: turtingiausias Lenkijos didikas ir Rusijos užsienio reikalų ministras kunigaikštis Jurgis Adomas Czartoryskis pateikė carui Lenkijos karalystės politinės autonomijos projektą carinėje imperijoje. Pagal Czartoryskio ir už jo stovėjusių lenkų politinių jėgų projektą, Lietuva turėjo likti Lenkijos dalimi.
Tačiau 1812 m. birželį prasidėjęs Napoleono žygis į Maskvą ir beviltiškas jo pralaimėjimas Rusijoje visus M. K. Oginskio ir J. A. Czartoryskio planus sujaukė. Po triuškinamos pergalės prieš Napoleoną rusų konservatoriams jokie sąjungininkai jau nebuvo reikalingi ir jie kategoriškai pasipriešino „imperijos draskymui“. Karas su Napoleonu ir Aleksandrą I iš liberalo pavertė konservatoriumi.
Tačiau esant lietuviu ir kalbant apie XIX a. Europą yra viena mažytė problemėlė: toje laimingoje, turtingoje ir savim patenkintoje XIX a. Europoje nebuvo Lietuvos.
Be kunigaikščio M. K. Oginskio politinio bandymo atkurti LDK, XIX a. buvo dar du ryškūs bandymai jėga – karinėmis priemonėmis reanimuoti Žečpospolitą. Tai 1831 m., 1863 m. ir 1864 m. sukilimai. Jie žiauriai beviltiškai pralaimėjo[1]. Tai iš esmės tarp daugumos etninių lietuvių galutinai palaidojo Žečpospolitos (bendro valstybingumo su Lenkija) atgaivinimo idėją. Netrukus po antrojo sukilimo nesėkmės tarp lietuvių pradėjo reikštis distancijavimasis nuo Lenkijos / Žečpospolitos ir LDK valstybingumo tradicijos. Žemesnieji visuomenės sluoksniai, kurie sudarė per 90% tautos, sukilimus pradėjo laikyti „blūdu“ ir „lenkų reikalu“. Ir netgi traktuoti, jog juos pralaimėjo ne Lietuva ir lietuviai, bet Lenkija ir lenkai. Tai jau buvo reikšmingas žingsnelis į šoną nuo ilgaamžės unijinės tradicijos bei 1791-ųjų Gegužės 3-osios konstitucijos užmojo politiškai ir kultūriškai kurti unitarinę valstybę Lenkija – Žečpospolitą Polską.
Šis skilimas – etnopolitinis atsiribojimas nuo Lenkijos ir etnokultūrinis savęs apsibrėžimas iš naujo – tarp lietuvių neįvyko per dieną. Stiprų impulsą lietuvybės atgimimo procesui XIX a. viduryje davė žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus lietuviškai-žemaitiška veikla. 1845–1850 m. Varniuose dirbdamas Žemaičių dvasinės akademijos rektoriumi, o vėliau – 25 m. užimdamas žemaičių vyskupo sostą Valančius žemaitišką lietuvybę iš esmės pažadino ir prikėlė naujam gyvenimui. Dėka Valančiaus konfesinės-kultūrinės veiklos trisdešimtmečio XIX a. viduryje Varniai, kur iki 1864-ųjų rezidavo žemaičių vyskupas, lietuvybei ir Lietuvos politinio savarankiškumo idėjai reiškė daugiau, nei Vilnius ir Kaunas kartu sudėjus. Nes čia tuo metu jokių moderniai lietuvybei reikšmingų istorinių-kultūrinių poslinkių nevyko.
Vyskupas Valančius pradėjo procesą, kurį jo bendramintis intelektualas Mikalojus Akelaitis tuomet išreiškė skambiu šūkiu: „Lietuva – lietuviams“. Šūkiu, kuris tuomet reiškė ne kokią nors tautinę segregaciją atgimstančioje Lietuvoje, o tik moderniųjų lietuvių tautinę emancipaciją, grįžimą į politiką ir istorinę areną.
Per katalikų bažnyčiios lietuvinimą, beveik trečdalį vyskupystės gyventojų sujungusį Blaivybės sąjūdį bei knygnešystę Valančius pradėjo Lietuvos sociokultūrinį lituanizavimą. Skamba paradoksaliai, tačiau faktas tas, kad XIX a. viduryje – po pusę tūkstančio metų trukusio jungtinio valstybingumo su Lenkija ir pusšimčio metų „prigulmybės rusų ciesoriui“ – Lietuva sociokultūriškai ir politiškai lietuviška nebuvo: krašto administracija rusiška, vietinis elitas – rašė, kalbėjo ir net sapnavo lenkiškai. Į lenkišką sociopolitinę tapatybę linko netgi iš valstiečių gimstantys inteligentai. Abu modernios tautinės lietuvybės tėvai – dr. Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka savo politinį-pilietinį kelią ankstyvoje jaunystėje pradėjo nuo „atsivertimo į lietuvybę“. Ir tokių saulių, virtusių pauliais, XIX šimtmečio pabaigos lietuvių nacionaliniame atgimime buvo šimtai ir tūkstančiai. Tik daugumos jų vardai mums nežinomi, nes dauguma niekuomet nebūna labai drąsi.
Vyskupo Valančiaus išpurenta dirva ir užkurtas žemaitiškas lituanistinis sąjūdis jau po kelių dešimtmečių davė pirmuosius rezultatus: pagimdė modernųjį lietuvį – lietuviškai kalbantį bei mąstantį ir etnokultūriškai, etnopolitiškai aiškiai save nuo kaimynų slavų skiriantį subjektą. Šis sąjūdis į kultūrinę, o vėliau ir politinę areną išvedė Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Joną Jablonskį bei šimtus kitų aušrininkų, varpininkų, viltininkų, pažangininkų...Iš jų didžiausia ir reikšmingiausia gydytojo dr. J. Basanavičiaus figūra.
Dėka Valančiaus konfesinės-kultūrinės veiklos trisdešimtmečio XIX a. viduryje Varniai, kur iki 1864-ųjų rezidavo žemaičių vyskupas, lietuvybei ir Lietuvos politinio savarankiškumo idėjai reiškė daugiau, nei Vilnius ir Kaunas kartu sudėjus.
Daktaras Jonas Basanavičius yra neginčytinas modernaus nacionalinio lietuviško valstybingumo idėjos tėvas. Politinę mintį, kad Lietuva pajėgi – gali ir turi – atsikurti kaip visiškai nepriklausoma, suvereni nacionalinė valstybė, pirmas suformulavo ir paviešino būtent jis dar XIX a. pabaigoje gyvendamas emigracijoje Balgarijoje ir Čekijoje (Prahoje). Turint galvoje, kad dar nuo XIV a. pabaigos lietuviškas valstybingumas kelis šimtus metų glaudžiai buvo susietas, o po 1569-ųjų Liublino unijos netgi neatrišamai supintas su Lenkija, ši Basanavičiaus mintis išties buvo nauja ir revoliucinė. Savo reikšme lietuvių istorijai ji lygintina su Prancūzijos didžiąja revoliucija ir jos suformuluota Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija prancūzams ir pomonarchinės Prancūzijos istorijai.
Toks lietuviams duotas J. Basanavičiaus postūmis sukėlė lenkų ir jau sulenkėjusio vietinio politinio elito nepasitenkinimą. Todėl lenkų akyse jaunalietuviai greitai virto Lenkiją plėšančiais „litvomanais“. Radikaliai ši mintis skambėjo dar ir dėl to, jog kai Basanavičius ją sumodeliavo, lietuviai jau keliasdešimt metų gyveno „balanos gadynėje“ be savo rašto bei literatūros, o pati Lietuva jau daugiau nei šimtmetį priklausė carinei imperijai, kuri atrodė amžina ir nepajudinama.
Kiek leidžia matyti išlikę Basanavičiaus veiklos Bulgarijoje ir Čekijoje duomenys, būsimasis lietuviško valstybingumo atkūrimo patriarchas ir Nepriklausomybės deklaracijos pagrindinis architektas modernaus tautinio valstybingumo idėją adaptavo iš Balkanų ir Centrinės Europos tautų – serbų, bulgarų, juodkalniečių, čekų, slovakų, slovėnų – politinės minties. Esmė ta, kad XIX a. gale–XX a. pr. tautinės valstybės idėja penkių imperijų (Britanijos, Rusijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Osmanų) ir vienos respublikos (Prancūzijos) valdomoje Europoje buvo visiškai nauja, moderni ir politiškai įtartina. Šią idėją tuomet iš esmės rėmė vos viena valstybė – Rusijos imperija, kuri ja pasiremdama plėšė gabalais Osmanų imperiją[2], judino Austrijos-Vengrijos imperijos slaviškus pakraščius ir kūrė savąjį „panslavistinį pasaulį“ pietų Europoje.
Taigi dr. J. Basanavičiaus politinė didybė dviguba. Viena vertus, jis suformulavo ir iškėlė Lietuvos tautinės valstybės idėją. Kita vertus, tautinės valstybės principą carinės imperijos taikytą ardyti Osmanų ir Austrijos-Vengrijos imperijoms, atgręžė prieš pačią Rusijos imperija. Taigi 1882 m. gale Prahoje parengdamas pirmąjį „Auszros“ numerį J. Basanavičius lietuviško valstybingumo klausimą iš esmės sinchronizavo su Balkanų ir Centrinės Europos pavergtų tautų išsilaisvinimu iš svetimų jungo.
1905 m. gruodžio 4–5 d. susirinkęs taip vadinamas Didysis Vilniaus Seimas vadovaujamas J. Basanavičiaus iš esmės jau parengė tautinės Lietuvos valstybės atkūrimo programą, kuri pirmajame etape numatė Lietuvos teritorinį apsibrėžimą ir politinę autonomiją carinėje imperijoje. O vėliau – Mažosios Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, nacionalinę švietimo sistemą, lietuvišką demokratinę savivaldą, lietuviškus karinius junginius, emigracijos suvaldymą ir t. t.
Daktaras Jonas Basanavičius yra neginčytinas modernaus nacionalinio lietuviško valstybingumo idėjos tėvas.
Po dešimtmečio Europoje kilęs Pirmasis pasaulinis karas Lietuvą žiauriai nusiaubė[3], bet kartu Lietuvos valstybės idėjai atvėrė naujus horizontus. Jau 1915 m. rugsėjį beveik visa Lietuvos teritorija buvo okupuota vokiečių. Rusiškasis suverenitetas Lietuvoje liko suspenduotas ir lietuvių politinis elitas netrukus su vokiečiais pradėjo sudėtingą, vingiuotą politinį-diplomatinį žaidimą dėl nacionalinio valstybingumo atkūrimo. Maždaug iki 1916 m. pab. tai daugiau buvo žaidimas į vienus vartus: naujieji okupantai kraštą engė, o Draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti su jos pirmininku Antanu Smetona priešakyje nuo nesibaigiančių rekvizicijų, mokesčių ir kitokio Lietuvos alinimo iš esmės gynėsi tik skundais, memorandumais ir peticijomis okupacinei valdžiai, kuri į tuos raštus mažai kreipė dėmesio.
Tačiau 1917 m. pradžios įvykiai situaciją gerokai pakeitė. Lietuvių kelią į valstybingumą paspartino globalūs įvykiai: prasidėjusi revoliucija Rusijoje ir balandį įvykęs JAV įstojimas į karą Antantės pusėje. Taip pakrypus reikalams kaizerinė Vokietija pradėjo abejoti savo ginklo galia, būsima karine pergale kare ir laikinai okupuotų teritorijų išlaikymu savo valdžioje. Todėl okupuotoje Lietuvoje vokiečiai pradėjo ieškoti politinių partnerių, kurie jiems padėtų legitimizuoti Vokietijos pasilikimą Lietuvoje. Jų žvilgsnis nukrypo į jau minėtą Draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti draugiją, kuri savo skundais vokiečiams jau buvo spėjusi gerokai įkyrėti. Tokiomis aplinkybėmis 1917 m. rugsėjo 18–23 d. vokiečiai Vilniuje leido sušaukti Lietuvių konferenciją. Ji įvyko dabartiniame Senajame teatre (tuometiniame miesto Pohuliankos teatre) ir išrinko Dvidešimties asmenų Lietuvos krašto tarybą. Pirmą oficialų politinį institutą, reprezentuojantį modernios lietuvių tautos nacionalinius interesus ir politinę valią. Institutą, kuris intensyviai veikdamas vos per 4–5 mėnesius atvedė Lietuvą į formalų valstybingumą.
Trumpas Lietuvos krašto tarybos socialinis portretas atrodė maždaug taip. Visi vyrai. Visi, išskyrus du (Bizauską ir Malinauską), gimę Lietuvoje. Išskyrus vieną Žemaitijos lenką Stanisławą Narutowiczių – visi kiti lietuviai arba žemaičiai. Apie pusę – dar nevedę. Vyriausiam J. Basanavičiui – 66 m., jauniausiam K. Bizauskui vos 24 m. Statistinis amžiaus vidurkis apie 34, 35 m. Keturi skaisčiai mėlyno kraujo – bajorai, nežymūs dvarininkai. Trys jų iš Žemaitijos. Keturi kunigai. Jų turėjo būti daugiau. Tačiau kairiesiems užprotestavus – du rinkimuose demokratiškai išrinkti kunigai savo istorinio statuso geranoriškai atsisakė ir užleido jį rinkikų demokratiškai nuskriaustiems socialistams St. Narutowicziui ir J. Vileišiui.
Apskritai iš 20 Tarybos narių 6 buvo iš Žemaitijos. Antra tiek iš Aukštaitijos. Likę – suvalkiečiai ir dzūkai. Pagal politines pažiūras 4 socialistai socialdemokratai, 2 nepartiniai liberalai, likusieji pažangininkai tautininkai arba krikdemai. Pagal politines simpatijas ir būsimos valstybės valdymo formą – dauguma konstitucinės monarchijos šalininkai ir vos penktadalis – tvirti respublikonai. Išskyrus du aiškius bedievius (J. Basanavičių, S. Kairį) ir vieną protestantą Jokūbą Šerną, likusieji beveik visi didesni ar mažesni katalikai. Universitetus arba institutus visi baigę carinėje imperijoje. Doktoratus kai kurie apsigynę Vakarų Europos universitetuose. Žodžiu, publika pilnametė, rimta ir verta pagarbos. Beveik visi be gimtosios lietuvių kalbos dar kalbantys rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, kai kurie neblogai lotyniškai, angliškai, latviškai.
Pirmoji dalis Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos Vilniuje buvo priimta 1917 m. gruodžio 11 d. T. y. vos 5 dienomis vėliau, nei nepriklausomybę paskelbė Suomija – pirmoji formaliai pasitraukusi iš carinės imperijos suvereniteto. Gruodžio 11-osios dokumentas skelbė, kad pasiremiant Vilniaus lietuvių konferencijos sprendimais ir visuotinai pripažinta Tautų apsisprendimo teise, Lietuva nutraukia visus ligi tol turėtus valstybinius ryšius su kitomis tautomis ir skelbia nepriklausomos valstybės su sostine Vilniuje atkūrimą. Deklaracijos antroji pastraipa fiksavo, kad dėl sudėtingos tarptautinės situacijos atsikurianti Lietuvos valstybė prašo Vokietijos politinės pagalbos bei globos, sueina su ja į glaudžius amžinus ryšius ir tuo tikslu su Vokietija sudaro karo, muitų, finansų ir susisiekimo konvencijas.
Gruodžio 11-osios dokumento istorinė reikšmė ta, kad ji ištraukė Lietuvą iš rusiškojo imperinio suvereniteto erdvės ir kartu braukė pasilikimo atgimstančioje Lenkijoje ilgaamžę unijinę tradicinę. Tai iš esmės buvo revoliucinis įvykis ir to meto veikiančioje tarptautinėje teisėje, ir lietuvių politinėje mintyje. Pirmąkart nuo karaliaus Jogailos laikų lietuviai vėl patikėjo savimi. Patikėjo idėja, jog jie vieni, be lenkų pagalbos pajėgūs sukurti, turėti ir išlaikyti nacionalinį valstybingumą.
Tačiau vokiečių generolų spaudžiamas kaizeris Vilhelmas II ir kancleris grafas von Hertlingas neskubėjo vykdyti pažadų lietuviams ir oficialiai pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Vokiečių delsimas radikalizavo Lietuvos tarybos kairįjį socialistinį sparną su Steponu Kairiu priešakyje, kuris daugiausia ir inicijavo 1918 m. Vasario 16-osios nutarimo parengimą ir priėmimą.
Tarptautinės teisės ir valstybės subjektiškumo požiūriu, Vasario 16-osios nutarimas iš esmės nepasakė nieko naujo. Tačiau pabrėžė atkuriamos valstybės vidaus politinį pobūdį-turinį, kad valstybė atkuriama būtent „demokratiniais pamatais“. Kitaip tariant, pasakė, kad modernūs lietuviai trokšta ne bet kokios nacionalinės valstybės, bet tik demokratinės. Tuo metu, kada 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškime buvo prašoma „Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos“, pasisakoma „už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija“, 1918 m. Vasario 16-osios nutarimo antroje dalyje buvo sakoma, jog „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau išrinktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“.
Esminis, fundamentalus, raktinis žodis šioje pastraipoje buvo „galutinai“, kuris labai aiškiai pabrėžė, jog Vasario 16-osios nutarimo formule ne suspenduojamas ar juo labiau ne panaikinamas gruodžio 11 d. pareiškimo antros pastraipos (ryšių su Vokietija) veikimas, o tik apibrėžiamas laike – ligi Steigiamojo Seimo sušaukimo ir jo galutinės valios išreiškimo. Griežtai ir grynai juridiškai žiūrint, Vasario 16 d. nutarimas ne panaikino gruodžio 11 d. pareiškimą, o tik politiškai reikšmingai išplėtė jo turinį. Tiksliau, tą dalį, kuri kalbėjo apie būsimos Lietuvos valstybės politinę formą ir santykius su Vokietija.
Trumpai tariant, tai, ką Lietuvos Taryba, NEATSIKLAUSI TAUTOS AVANSU BUVO DAVUSI VOKIETIJAI pagal gruodžio 11 d. pareiškimą, pagal Vasario 16-osios nutarimo formulę dar turėjo patvirtinti arba atmesti demokratiškai išrinktas visos šalies parlamentas. Tai yra, jau galutinai išspręsti būsimos valstybės politinės formos ir santykių su Vokietija dilemą.
Tarptautinės teisės ir Lietuvos subjektiškumo požiūriu čia nebuvo jokios revoliucijos. Nes tokiais „demokratiniais pamatais“ įvertinant tuometinę praktiką galėjo būti tvarkoma ne tik respublika, bet, tarkime, ir kokia nors lietuviška konstitucinė monarchija (britų imperijos atvejis) ar netgi didžioji kunigaikštystė (Liuksemburgo pavyzdys). Tokia 1917 m. gruodį–1918 m. vasarį Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos korekcija keitė ne Lietuvos kaip atkuriamos valstybės tarptautinį subjektiškumą, bet tik rodė Rusijos revoliucijos poveikį lietuvių politinėms pažiūroms.
Revoliucija Rusijoje, Vokietijos pralaimėjimas Didžiajame kare (1914–1918), jos imperijos žlugimas bei apskritai visos ikikarinės imperinės politinės sistemos Europoje subyrėjimas bei dėl to kilęs tautų politinis socialinis išsivadavimas lėmė, jog 1918-ųjų lapkritį politinė sąjunga su Vokietija Lietuvai tapo nebeaktuali. Jos politinės globos nebereikėjo. Dargi priešingai, po Vokietijos pralaimėjimo kare eventuali Vokietijos politinė globa Lietuvą būtų tiesiog kompromitavusi ir kenkusi jos interesams. Todėl nuo 1918 m. lapkričio 2 d. lietuviai savo nacionalinį valstybingumą išimtinai ėmėsi kurti remdamiesi tik 1918-ųjų Vasario 16-osios nutarimu.
Kaip šis dokumentas ir reglamentavo, galutinį žodį dėl Lietuvos nacionalinio valstybingumo tarė 1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinkęs Steigiamasis Seimas, kuris jau pirmame savo posėdyje patvirtino demokratinį Lietuvos valstybės pobūdį ir Lietuvą paskelbė Respublika: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo Demokratinę Respubliką. Etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.“
Taip prasidėjusi 1917 m. gruodžio 11 d. Vilniuje, 1920 m. gegužės 15 d. Kaune baigėsi Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos turinio genezė. Taip dėl susiklosčiusių aplinkybių būtent 1918 m. Vasario 16-osios nutarimas lietuvių istorinėje-kultūrinėje atmintyje tapo kulminaciniu politinės kovos momentu ir įsirėžė kaip svarbiausias moderniosios Lietuvos istorinis dokumentas. O 1918 m. Vasario 16-oji – kaip svarbiausia ir pagrindinė visų lietuvių ir Lietuvos politinė šventė.
[1] 1831-ųjų sukilimo metu vienam žuvusiam caro kareiviui teko net šeši žuvę sukilėliai, o 1863 / 1864 sukilimo pasekmės dar liūdnesnės: vienam žuvusiam caro kareiviui statistiškai tenka daugiau nei 15 žuvusių sukilėlių. Neparengtų, nesavalaikių sukilimų pralaimėjimai žiauriai veikė ir Lietuvos socialinį-kultūrinį gyvenimą: 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas; 1840 m. likviduotas Trečiojo Statuto veikimas Lietuvoje; 1864 m. uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis ir pradėta brukti kirilica; tuo pačiu metu carinė imperija imasi Lietuvoje naikinti lenkų kultūrą ir pradeda „rusų pradų“ atkūrimo Lietuvoje politiką iš esmės trukusią ligi pat XIX a. pab.
[2] 1878 m. Berlyno taikos konferencija, pasibaigusi liepos 13 d. Taikos sutartimi tarp Rusijos, Prancūzijos, Britų imperijos, Austrijos-Vengrijos, Italijos ir Osmanų imperijos legalizavo Bulgarijos, Serbijos, Juodkalnijos tautinių valstybių atsiradimą Europos politiniame žemėlapyje.
[3] Maždaug trečdaliu sumažėjo dirbamos žemės ir pasėlių plotai; apie 40 proc. arklų; keliasdešimt miestų ir miestelių liko sugriauti ar sudeginti; didieji miestai, pirmiausia Vilnius, jau nuo 1916 m. žiemos ir pavasario pavasario mėnesiais badavo. 1917–1918 m. žiemą pavasarį iš bado Vilniuje mirdavo kas mėnesį po 200–400 žmonių. Ir mieste, kuris tuomet turėjo vos apie 150 000 gyventojų.
