Gintaras Varnas – vienas svarbiausių Lietuvos teatro kūrėjų, kurio talentas skleidžiasi skirtingose teatro formose: nuo lėlių iki dramos pastatymų ir operos. Neseniai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovai pamatė jo pastatytą Benjamino Britteno „Vasarvidžio nakties sapną“, dramos teatro mylėtojai atsimena legendinius spektaklius „Heda Gabler“, „Tolima šalis“, o operos gerbėjai – vizualųjį „Rigoletą“.
LRT PLIUS laidoje „Pasivaikščiojimai“ atsiskleidžia ir kita menininko pusė. Jis stebi ne tik salės žiūrovus, bet ir paukščius, apie juos ketina parašyti knygą. Be to, stebi ir lietuviško teatro tendencijas, kurios, anot jo, nedžiugina.
Viso pokalbio su režisieriumi G. Varnu klausykite čia:
– Apie Lietuvos teatrą yra du pasakojimai, kurie, mano nuomone, vienas kitam prieštarauja. Vienas pasakojimas – tai legendinis teatras su legendinėmis figūromis. Kitas pasakojimas – legenda baigėsi ir teatras išgyvena krizę. Kuris pasakojimas tau priimtinesnis?
– Linkstu link antrojo. Buvo garsus, metaforinis lietuvių teatras. Dabar metaforinio teatro liko mažai, ateina jaunoji karta. Gal ne visa, tačiau dalis jos mėgina sekti europietiškas tendencijas, kitaip tariant, sekti madą. Garsiausi mūsų kūrėjai buvo autentiški. Nesvarbu, patiko kitiems ar ne, jie buvo tokie, kokie yra, ir tuo garsėjo. Turiu galvoje Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Joną Vaitkų – Kauno etape.
– Kodėl taip atsitiko?
– Gyvenimas gerėja, režisierių daugėja, jie laisvai keliauja po pasaulį, kiekvieną savaitę gali Berlyne pamatyti po premjerą ir tada sugrįžę čia padaryti tą patį.
– Nori pasakyti, kad gyvenimas gerėja, o teatras prastėja?
– Išeina, kad taip.
– Visai neseniai esi sakęs, kad Williamas Shakespeare’as šiems laikams yra per ilgas. Ką turėjai omenyje?
– Jis yra per ilgas, tai tiesa, ir ne tik šiems laikams – jį visada trumpino. „Makbetas“ yra trumpiausia iš tragedijų, perpus trumpesnė už „Hamletą“. Jei reikėtų vaidinti visą „Hamleto“ tekstą, apskaičiuota, kad tai užtruktų devynias valandas. Tai ne ilgio, o teksto gausos klausimas. Informacijos, žodžių, reikšmių labai daug, tačiau kartais dėl spektaklio reikia ką nors išmesti.
– Ar tiesa, kad priklausai režisieriams, kurie laikosi tradicinio teatro principų?
– Taip, gal galėtume sakyti, kad esu klasikinio teatro žmogus.
– Koks režisierius esi – bendradarbis ar diktatorius?
– Manau, kad nesu diktatoriškas. Man atrodo, kad režisūra yra arti architektūros. Architektas turi sugalvoti bendras proporcijas, langų išdėstymą, spalvas, ornamentus, stilių. Aktorius yra langas, durys tame pastate, palangė, lietvamzdis – elementas. Tie elementai, mano nuomone, turi sueiti į harmoningą visumą.
– Ką, tavo nuomone, scenoje gali padaryti lėlė, ko negali aktorius?
– Lėlės mano spektakliuose pasirodo, bet ne visada. Jei kalbame apie „Šėpos“ teatrą, mums prireikė politinės satyros. Kas ją suvaidintų? Niekas. Viskas čia paprasta <...>. Lėlė yra universalus žmogaus atitikmuo. Viduramžiais labai dažnai religines misterijas vaidindavo būtent su lėlėmis – taip būdavo ne tik pigiau, nemanau, kad tai dėl pinigų. Manau, kad žmogus negali suvaidinti Kristaus. Prakartėlė taip pat yra nejudantis lėlių teatras.
– Didelę dalį tavo darbų sudaro operos. Esi sakęs, kad tai – fantazijų pasaulis. Ar dėl to opera yra tokia patraukli?
– Manau, visgi ji tokia dėl muzikos. Muzika sukuria visai kitą pasaulį. Labai anksti pradėjau vaikščioti į operą, nuo 13 ar 14 metų. Eidavau ten dėl to, kad pasijausčiau lyg patekęs į kitą pasaulį.
Myliu operą. Kiti režisieriai dirba operoje dėl kažko kito ir jos nekenčia – tai labai matosi <...>. Esu atsisakęs nemažai operų, kartais dėl to, kad nežinau, ką su jomis padaryti. Tris kartus siūlė „Traviatą“ [Giuseppe Verdi opera – LRT.lt]. Paskutinį kartą atsakiau, kad jos nestatysiu niekada gyvenime. Man neįdomu – mačiau vieną gerą, o geresnės nesukursiu, ir baikime šią temą. Pagal Antoną Čechovą taip pat nestatysiu. Ne todėl, kad rusai apsišiko, o todėl, kad nesuprantu, ką naujo jame galima atrasti.
– Ką gauni iš dėstymo?
– Visada turi būti formoje, turi būti veiklus, protas visada turi veikti. Dirbdamas su studentais, savotiškai giliniesi į viską iš naujo, turi prisiminti daug medžiagos. Tai man duoda labai daug, negaliu atsipalaiduoti.
Myliu operą. Kiti režisieriai dirba operoje dėl kažko kito ir jos nekenčia – tai labai matosi.
– Ar darbe esi prietaringas žmogus? Ar tau svarbūs magiški momentai?
– Labai. Magija tikiu, visi tai žino ir kikena, tik ne studentai. Rimti žmonės man sako – atleistina <...>. Spektakliai, kurie neturi teatro magijos, man neįdomūs.
– Kur šiandien, tavo nuomone, yra teatro vieta?
– Turbūt giluminėse žmogaus transformacijose. Kinas savotiškai konkuruoja su teatru, bet kinas yra užfiksuotas – kaip yra, taip yra, o teatre gali matyti vyksmą. Nė viena kita meno rūšis to neturi, tai yra magiškas čia ir dabar momentas. Kine dekoracija niekada nenukris, o teatre gali nukristi. To žmonės ten ir eina.
Parengė Emilija Balcerytė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
