Prieš 100 metų, 1923 m. sausio 15 d. vidurdienį, Lietuvos Vyriausybės organizuotas „sukilimas“ Klaipėdoje pasibaigė lietuvių pergale. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir jo lengvai ginkluoti „sukilėliai“, 1923 m. sausio 7 d. žygį į Klaipėdą pradėję Šilutėje, sausio 15 d. rytą apie 9–9.30 val. pradėjo atakuoti Klaipėdos prefektūrą, kurioje buvo įsitvirtinusi Ambasadorių konferencijos (Prancūzija, Anglija, Italija, Japonija) paskirta laikinoji Klaipėdos krašto administracija.
Faktiškai tai buvo prancūziška administracija su vyriausiuoju komisaru Gabrieliu Petisné ir jo pavaduotoju Jules Laroche priešakyje. Jėgos buvo nelygios: prancūzai turėjo apie 300 kareivių ir maždaug antra tiek policininkų, o iš Kauno atsiųsta Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto „revoliucinė armija“ (taip ją vadino tuometis Lietuvos vyriausybės oficialus atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius) apie 1 500 vyrų, kurių dauguma buvo klaipėdietiškais civilių drabužiais perrengti lietuvių kariai, karininkai ir šauliai.
Apie 300 vietinių, daugiausia vokiečių kilmės ar vokiečiais save laikančių, Klaipėdos policininkų, muitininkų, pašto darbuotojų laikėsi daugmaž neutraliai. Jų netenkino nei prancūzų biurokratinė administracija, nei žavesį kėlė ateinanti lietuviška valdžia.... Panašios nuotaikos tada tvyrojo ir tarp krašto vietinių gyventojų.
Premjeras ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas išleisdamas sukilėlius į Klaipėdą palydėjo juos maždaug tokiais žodžiais: „Priešų ten nėra, bet neapgalvotais veiksmais jūs juos galite susikurti.“ Iš esmės tai buvo įsakymas veikti atsargiai, o jėgą ir ginklus naudoti tik kraštutiniu atveju ir labai saikingai... Ir tokia taktika pasiteisino.
Sausio 12 d. „sukilėlių“ armija paėmė Tauralaukį ir Girulius, o sausio 15 d. ankstų rytą, apie 6 val., užėmė ir Sendvarį, kur buvo įsitvirtinęs prancūzų dalinys. Pagauti sėkmės lietuviai jau nebestabdė ir sausio 15 d. rytą, apie 10 val., jų pajėgos prasiveržė į miesto centrą ir pradėjo supti prefektūrą – iš esmės paskutinį ir svarbiausią prancūziškos valdžios lizdą Klaipėdoje. Kovos ir pirmi lietuvių bei prancūzų susišaudymai įvyko pačiame miesto centre, tuometėje Friedrich Wilhelmstraße (dabar – Tiltų g.). Prancūzai spaudžiami didesnių pajėgų čia neatsilaikė.
Taigi liberalas E. Galvanauskas šiandien beveik rimtai ir teisėtai gali būti laikomas Ernestu Didžiuoju, savotišku Lietuvos imperatoriumi Petru I., lietuviškos jūrinės valstybės faktiniu kūrėju
Prefektūroje prancūzai bandė gintis šautuvų ir dviejų kulkosvaidžių ugnimi, tačiau lietuviai parodė drąsą atakuodami kulkosvaidžius. Truputį po 11 val. apėję prefektūrą iš pietų pusės „revoliucionieriai sukilėliai“ ją iš esmės apsupo, prasiveržė pro kulkosvaidžių ugnį prie pastato sienų ir pro langus į prefektūrą įmetė kelias granatas... kulkosvaidžiai užtilo ir apie 11 val. 35 min. prancūzai pro prefektūros langą iškišo baltą vėliavą...
Iki vidurdienio buvo baigti ir likę „karo“ formalumai: „karas“ galutinai baigtas ir šalys pasirašė paliaubas, po kurių faktinė valdžia mieste ir krašte perėjo į „sukilėlių“ rankas. Tiksliau – į Šilutėje jų suburtos naujosios prefektūros su Erdmonu Simonaičiu priešakyje. Taip Klaipėdoje triumfavo „sukilę“ mažlietuviai ir mieste suplevėsavo žalios-baltos-raudonos spalvų Mažosios Lietuvos vėliavos. De facto tai buvo Didžiosios Lietuvos didžioji pergalė Klaipėdoje ir šiaurrytinėje Mažojoje Lietuvoje. Neapsieita be kraujo: per kovas žuvo 12 lietuvių ir du prancūzai.
Tačiau dalies „sukilimą“ rėmusių jėgų entuziazmas liejosi per kraštus. Kai kurie Amerikos lietuviai Gelbėjimo komitetui rašė laiškus, kad sustoti ties Klaipėda dabar negalima, ir nieko nelaukiant siūlė žygiuoti į Tilžę, Ragainę ar net Karaliaučių. Pagundai kurti lietuvišką imperiją tada pasidavė ir kai kurie pirmojo Seimo nariai.
Štai buvęs kairysis eseras, revoliucionierius, vėliau – socialdemokratas Mečys Markauskas, sukilimo dienomis atvykęs į Kretingą, vietos mitinge rėžė kalbą, kurioje „sukilėlius“ kvietė užimti kone visus Rytprūsius iki Rucavos miestelio apylinkių ir Gdansko įlankos... Žinia, vyriausybė taip toli negalvojo. Jai galvą jau skaudėjo ir nuo Klaipėdos: Vakarų sąjungininkai prancūzai Lietuvai grąsino karine intervencija ir realiu karu, o britai dar įspėjo, kad po tokio karo „iš viso jokios jūsų Lietuvos nebeliks <...>, leisime Lenkijai ir Latvijai pasidalyti tas žemes“.
Taip 1923 m. sausį, vos per trejetą metų nuo gimimo, Lietuvos Respublika padarė tai, ko per kelis šimtmečius nesugebėjo padaryti Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – užėmė uostą ir pramušė langą į Baltijos jūrą.
Kadangi pagal Kauno vyriausybės (premjero ir užsienio reikalų ministro liberalo Ernesto Galvanausko) legendą „sukilimą“ įvykdė patys mažlietuviai iš Klaipėdos krašto, geltonos, žalios ir raudonos spalvų vėliavų kol kas neskubėta kelti. Jos plačiau pasirodė tik po sausio 19 d., kai Šilutėje susirinkęs Klaipėdos krašto „Saimas“ iš 109 asmenų, kurių dauguma buvo niekieno nerinkti, paprašė Lietuvos Valstybės globos ir priėmė pareiškimą (deklaraciją) dėl susijungimo su Didžiąja Lietuva.
Tačiau ir po to dar laukė ilgos bei sunkios derybos su Vakarų sąjungininkais prancūzais, britais, italais ir japonais dėl Lietuvos suvereniteto pripažinimo Klaipėdoje. De facto sąjungininkai Klaipėdą Lietuvai perdavė tik 1923 m. vasario 16 d., o de jure tik po pusantrų metų – 1924 m. gegužės 8 d., kai Lietuva su Vakarų sąjungininkais pasirašė sutartį, kuri garantavo Klaipėdos kraštui plačią politinę, kultūrinę ir ekonominę autonomiją.
Taip 1923 m. sausį, vos per trejetą metų nuo gimimo, Lietuvos Respublika padarė tai, ko per kelis šimtmečius nesugebėjo padaryti Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – užėmė uostą ir pramušė langą į Baltijos jūrą. Lietuva pagaliau tapo jūrine valstybe. Premjeras ir ministras E. Galvanauskas padarė tai, ko neįstengė padaryti karaliumi troškęs tapti kunigaikštis Vytautas Didysis ir visi kiti po jo Lietuvos valdovai.
Taigi liberalas E. Galvanauskas šiandien beveik rimtai ir teisėtai gali būti laikomas Ernestu Didžiuoju, savotišku Lietuvos imperatoriumi Petru I., lietuviškos jūrinės valstybės faktiniu kūrėju. Klausimas tik tas, kaip Ernesto Didžiojo sukurta Lietuvos „jūrinė imperija“ gyvuoja šiandien, po 100 metų? Koks jos karo ir prekybos laivynas?
1923 Sausio 19 d. Mažosios Lietuvos Wisuotino Saimo Nutarimas
Mes viso Klaipėdos Krašto rinkti Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto Mažosios Lietuwos Skyrių Nariai ir Kraszto politinių ir ekonominių Organizacijų Atstovai, sziandien Januario 19-ta Dieną Metų 1923, suwažiavę Szilutėje į wisuotinąjį Saimą, Kraszto Gywentojų Daugumos Wardu su gilia pagarba lenkiame savo Galwas priesz Mažosios Lietuwos Iszwaduotojų Sawanorių Karžygius, kurie liejo Kraują ir žuvo už musų Karszto Walnybę. Taipjau sweikiname besiorganizuojanczią mūsų Kraszto Sawanorių Kareiwiją, pasiryžusią ir toliau ginti Kraszto Gywentojų Walią.
Twirtindami ligsziol padarytus Wyriausiojo Mažosios Lietuwos Gelbėjimo Komiteto Žingsnius, waduojant ir naujai twarkant Krasztą, reikszdami jam giliausios Padėkos ir Pasitikėjimo, wiso teisingojo Pasaulio Akywaizdoje iszkilmingai skelbiame:
1. Wienbalsiai nutariame prisijungti prie Lietuwos Respublikos autonominės Dalies Teisėmis, tuomi pasilaikydami pilną Sawiwaldybą szituose Reikaluose: tiesioginių Mokesczių ir Akcizės, Kulturos ir Tikybos, Teismo, Žemės Ukio ir Girių, socialinės Apsaugos ir visokių kitų Widaus Reikalų, kaip tai atsikartotinai yra pareikszta Mažosios Lietuwos Organizacijų ir patwirtinta Lietuvos St. Saimo Nutarimu isz 1921 Metų Lapkriczio 11 Dienoj.
2. Wyriausiajam Mažosios Lietuwos Gelbėjimo Komitėtui pawedame daryti wisa kas reikalinga, idant szitas Prisijungimas kuogreicziausiai įwyktų ir juridiniai Santarwės ir kitų Walstybių būtų pripažintas.
3. Mes kreipiamės į Lietuwos Respublikos Waldžią praszydami iszreiksztos mūsų Kraszto Walios Wykdymą wisais Būdais paremti, pirmoj Eilėj reikiant militarinės ir finansinės Pagalbos.
4. Wyr. Maž. Liet. Gelbėjimo Komitetą ir toliau įgaliuojame būti mūsų Krszto wyriausia Atstowybe.
5. Wyriausiam Maž. Liet. Gelbėjimo Komitetui pawedame trumpiausiame Laike sudaryti Klaipėdos Praszto Tarybą isz esamūjų szio Kraszto wyriausių Organizacijų ir Grupių Atstowų.
Szitą Nutarimą pasiraszo wisi M.L.G. Komitetų Pirmininkai ir sziaip dalyvaujantieji Saimo Atstowai.
Szilute, 1923 metų Januario 19 d.
