Olimpinės žaidynės – vis dar didžiausias ir dalyvių skaičiumi plačiausią geografiją apimantis sporto renginys pasaulyje. Olimpinėje chartijoje pabrėžiama, kad pagrindinis olimpizmo tikslas „sportu ugdyti harmoningą žmogų siekiant sukurti taikią visuomenę, besirūpinančią žmogaus orumo saugojimu“. Ar esame ištikimi šiems principams?
Olimpinių žaidynių tradicija tikriausiai viena seniausiai tęsiamų praktikų. Senovės Graikijoje, Olimpijos mieste, 776 metais prieš mūsų erą pradėta sportinių varžybų tradicija sujungė tų laikų graikiškąjį pasaulį, buvo sustabdomi tarpusavio konfliktai, bent jau kuriam laikui susivienijama aukštesniam tikslui.
Moderniųjų olimpinių žaidynių ciklą, simboliškai prasidėjusį Atėnuose 1896 metais, nutraukė tik du pasaulinio masto karai. Per Šaltąjį karą Vakarų ir Rytų blokų šalys apsikeitė keliais žaidynių boikotais, sukrėtimu tapo teroro išpuolis prieš Izraelio delegaciją 1972 metais Miunchene, bet iš principo olimpinės žaidynės buvo traktuojamos kaip platforma susidurti ne tik skirtingoms rasėms, kultūroms, tautoms ar valstybėms, bet ir geopolitiniams poliams.
Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio geopolitinį optimizmą geriausiai įkūnijo naują formą įgavusi olimpinės taikos tradicija. 1992 metais pasiūlyta idėja pratęsti senovės graikų praktiką sustabdyti tarpusavio karinius konfliktus ir susivienyti olimpinėje dvasioje buvo įtvirtinta netgi Jungtinių Tautų rezoliucija.
Simboliniais olimpinės taikos gestais tapo deglo su Olimpijoje uždegta liepsna nešimas per įvairius pasaulio žemynus ir valstybes, taip pat įkurtas Tarptautinis olimpinės taikos fondas. Reikia pripažinti, kad ši praktika visai sėkmingai veikė kelis dešimtmečius, sujungdama sportinėms varžyboms buvusias Jugoslavijos karo dalyves, Nagano žiemos žaidynių metu pristabdydama eskalaciją Persijos įlankoje, Sidnėjuje į vieną delegaciją sujungdama Pietų ir Šiaurės Korėjos sportininkus.
Bet galiausiai Jungtinių Tautų rezoliucija buvo pastumta į šoną, ir čia išskirtinį vaidmenį turi teroristinė Rusijos valstybė. Vladimiro Putino režimas tiek pats išnaudojo Rusijoje rengtas olimpines žaidynes politinei propagandai, tiek bent tris kartus pažeidė olimpinės taikos principus.
2008 metais Rusija likus savaitei iki Pekino olimpinių žaidynių pradėjo karinius veiksmus prieš Sakartvelą, atplėšdama nuo jo vadinamąsias Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijas. 2014 metais, nepraėjus nė mėnesiui po žiemos olimpinių žaidynių Sočyje uždarymo, Rusija įsiveržė į Ukrainos teritoriją ir aneksavo Krymo pusiasalį, vėliau okupuodama ir dalį Donecko bei Luhansko regionų. 2022 metais, tik pasibaigus žiemos olimpinėms žaidynėms Pekine, prieš prasidedant paralimpinėms žaidynėms, Rusija pradėjo tai, ką pavadino plataus masto karine operacija prieš Ukrainą. O realiai – Ukrainos valstybės naikinimą ir ukrainiečių genocidą.
Šių pažeidimų fone olimpinės žaidynės galiausiai atsikratė Rusijos ir jos sąjungininkės Baltarusijos vėliavų, himnų bei oficialių delegacijų, tačiau net ir šiose Paryžiaus olimpinėse žaidynėse dalyvaus neutraliais pavadinti teroristinių valstybių sportininkai.
Tarptautinis olimpinis komitetas iki šiol žengia tai vieną žingsnį į priekį, tai kelis žingsnius atgal, tai drausdamas olimpinės taikos principą laužančių valstybių dalyvavimą, tai suteikdamas galimybę pačioms atskirų sporto šakų federacijoms apsispręsti dėl šių valstybių sportininkų dalyvavimo atrankose.
Rusijos propaganda ilgą laiką mėgo ir dažnai kartojo naratyvą, kad „sporto nederėtų painioti su politika“. Suprask, nei valstybės, nei joms atstovaujantys sportininkai neturi nieko bendro su kolektyvine atsakomybe, su tam tikrų žmogiškumo principų laikymusi, su pareiga išsakyti savo poziciją, kai matai vykstančias žudynes.
Sportas nėra karas, bet sportas yra politika.
Aišku, ironiška, kad šį sporto nepolitiškumo naratyvą plėtojo ir įsteigė vakariečių galvose būtent ta valstybė, kuri tiek Sovietų Sąjungos pavidalu, tiek ir tolesnėje savo tąsoje jau kaip Rusijos Federacija pati labiausiai plėtojo sporto kaip politikos ir karo tąsos modelį. Sovietinių sportininkų pergalės buvo šlovinamos kaip pranašumo prieš Vakarų pasaulėžiūrą įrodymas. Tas pats modelis išlaikytas ir Putino Rusijos propagandoje.
Tokie sporto komentatoriai kaip šovinistiniais komentarais, keiksmažodžiais ir tiesiog bliovimu į mikrofoną pasižymėjęs biatlono bei kitų žiemos sporto šakų komentatorius Dmitrijus Gubernijevas dabar tapo ir karinių Putino režimo mitingų balsu.
Rusija niekada neslėpė, kad sportas jai yra politika, o konkurencija yra prasminga tik tada, kai įrodomas valstybės, tautos ar rasės pranašumas prieš kitus. Pageidautina – vakariečius ar dar geriau – tiesiog amerikiečius.
Tuo metu Vakaruose įsigalėjo mintis, kad taikos siekis yra tolygus apolitiškumui, atsiribojimui nuo politinių vertinimų, pasmerkimo ar griežto sankcijų taikymo. Ši bestuburė apolitiškumo laikysena, Rusijos pinigų ir poveikio kontekste, apėmė ir Tarptautinį olimpinį komitetą.
Rusija niekada neslėpė, kad sportas jai yra politika, o konkurencija yra prasminga tik tada, kai įrodomas valstybės, tautos ar rasės pranašumas prieš kitus.
Pamirštama, kad vienais ryškiausių olimpinės tradicijos epizodų buvo būtent politiškai aktualios akimirkos. Ar tai būtų juodaodžio Jesse Owenso triumfas nacių Vokietijos vadų akivaizdoje 1936-aisiais, ar Tommie Smitho ir Johno Carloso sugniaužti ir pakelti kumščiai Meksikoje 1968-aisiais, ar Lietuvos bei kitų naujų nepriklausomų valstybių delegacijų pergalės ir šventimas 1992-ųjų Barselonoje.
Žaidynės negali tapti vienos politinės ideologijos švente. Atstovauti ir reikšti tik vieną ar tik kelias pozicijas. Bet jos privalo išsakyti bendražmogišką poziciją. Atstovauti tam, kas pasakyta Olimpinėje chartijoje. Išlaikyti savo priesaiką vertybėms ir idealams.
Ukrainiečių sukurtas tinklalapis, simboliškai pavadintas „Kruvinosios žaidynės“, skaičiuoja, kad nuo Rusijos sukelto karo pradžios žuvo mažiausiai 397 ukrainiečiai sportininkai, kurie galėjo kandidatuoti į olimpines žaidynes. Šis skaičius kiekvieną dieną auga.
Žaidynių kontekste tęsis ir Izraelio kova su palestiniečių teroristinėmis organizacijomis bei jas palaikančiomis Palestinos politinėmis organizacijomis. Nei viena, nei kita pusė nesijaučia galinti sudėti ginklus bent jau šiam laikotarpiui ir pradėti aiškiais tikslais pagrįstas taikos derybas.
Dar prieš tris dešimtmečius solidarumą ir bendražmogiškumą turėjusi įprasminti olimpinė taika tapo tik deklaracija. Kodėl taip nutiko?
Žinoma, didžiausia kaltė čia tenka teroristiniam Rusijos režimui, net tris kartus sukėlusiam karus prisidengiant būtent olimpinių žaidynių šešėliu. Bet dalį kaltės turi prisiimti ir tie, kurie lengvabūdiškai priėmė idėją, kad sportas neturi nieko bendro su politika. Tie, kurie pamiršo, kad reikia griežtai ginti Olimpinėje chartijoje ir Jungtinių Tautų rezoliucijoje įtvirtintus principus.
Gyvename ne olimpinės taikos, o olimpinio karo sąlygomis.
Sportas nėra karas, bet sportas yra politika. Olimpinės žaidynės atstovauja bendriausiems žmogiškiems principams, kurie ir turėtų sudaryti globalios politikos pagrindą. Jos turėtų būti ne nebylus profesionalių sportininkų susidūrimas, o galimybė išsakyti globalias problemas, pabandyti iš naujo susitarti dėl bendrų principų su tais, kuriems nesvetima olimpinių žaidynių dvasia.
Didžiausias olimpinių žaidynių pralaimėjimas yra tai, kad bijoma griežtai pasmerkti ir pasakyti tiesą, kuri akivaizdi šimtams milijonų žiūrovų. Gyvename ne olimpinės taikos, o olimpinio karo sąlygomis. Kol dešimtys tūkstančių kausis dėl sportinės garbės, šimtai tūkstančių kausis dėl savo gyvybės, atakuojami agresyvių teroristinių režimų.
Vienintelė galimybė išgelbėti olimpinius principus, kuriuos perėmėme iš senovės graikų, nebijoti kalbėti ir nebijoti kovoti ne tik sporto aikštynuose, bet ir dvikovoje tarp melo ir tiesos.
