Apie pavojingą žmogaus ir jo sukurtų technologijų veiklos įtaką Žemės planetai mokslo pasaulyje kalbama jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Bet viešojoje erdvėje mokslininkų konsensusas vis dar yra paverčiamas politiniu ar net asmeninio tikėjimo klausimu. Kodėl žmonės taip sunkiai suvokia klimato kaitos pavojų?
Kelias savaites nenuslūgstančios karščio bangos, po jų ištinkančios tvindančios liūtys, viesulai, raunantys gyvenamųjų namų stogus, kintantis augalų žydėjimo laikas, kintantys gyvūnijos pasaulio įpročiai – tik keli ryškesni ženklai, pademonstruojantys greitus klimato pokyčius.
Bet net ir nurautas kaimyno namo stogas ar viesulo nusineštas šiltnamis vis dar nesukūrė aiškaus sutarimo visuomenėje, kad klimato kaitos pasekmės yra rimtas pavojus ir dėl to reikia imtis kažko daugiau nei gūžčiojimo pečiais.
„Klimatas visada keitėsi.“ „Turėsime šiltesnes vasaras.“ „Gyvensime kaip pietiečiai ir auginsime vynuoges.“ „Mažiau už šilumą reiks mokėti žiemą.“ Tokie ir panašūs „Titaniko“ keleivių komentarai apie tai, kad susidūrus su ledkalniu jie gaus nemokamo ledo.
Mokslo pasaulyje apie klimato kaitos pavojų bendru balsu kalbama jau kelis dešimtmečius. Nebūtinai sutariama dėl visų grėsmių lygiavertiškumo, nebūtinai vienodai vertinami visi pokyčiai ir jų greitis, bet bendras sutarimas dėl precedento neturinčių (išskyrus atvejus prieš žmogaus istorijos laikus, kai Žemė susidurdavo su išorės poveikiu) pokyčių yra nekvestionuotinas.
Bet klimato kaitos klausimas iškart palietė nemažai verslo sričių, o per jas ir politinių atstovų, kurie sukūrė visą pasipriešinimo pokyčiams sistemą. Ši sistema sukūrė platų sąmokslo teorijų tinklą, užklausdama įvairias mokslininkų hipotezes, teorijas, išsitraukdama pavienius faktus ar iškraipydama jų kontekstą.
Tie, kurie kūrė viešųjų ryšių kampanijas, silpninančias mokslo pasaulio atstovų autoritetą ir patys kurpė bei platino įvairias sąmokslo teorijas, nesibodėjo apkaltinti mokslininkų konspiracijomis su verslo pasauliu ir kalbėti apie kitų verslo sričių naudą jų sąskaita.
Klimato kaitos klausimas tapo ir politinių žaidimų dalimi. Didžiųjų naftos ar įvairių iškastinių medžiagų gavybos įmonių gynyba politikoje pavirto bet kokios kritikos ar pokyčių reikalavimo diskreditacijos aparatu. Klimato kaita staiga pavirto leftistų pramanu, jos poveikis buvo viešai nuvertinamas, neigiamas arba skeptiškai vertinamas ir įvardinamas „žaliasis smegenų plovimas“.
Klimato kaita staiga pavirto leftistų pramanu, jos poveikis buvo viešai nuvertinamas, neigiamas arba skeptiškai vertinamas ir įvardinamas „žaliasis smegenų plovimas“.
Net ir šiuose Europos Parlamento rinkimuose bei jų debatuose stebinančiai daug politinių jėgų atstovų (kai kurios savo pavadinime net ir turinčios žaliųjų vardą) kalbėjo apie perdėtą susirūpinimą klimato kaita ir būtinybę palikti viską taip, kaip yra.
Bet ši suinteresuoto verslo ir jam atstovaujančių politikų pastanga nebūtų tokia sėkminga, jei ne pačių žmonių valingas nusiteikimas nematyti ar nesuprasti pokyčių.
Klimato kaitos klausimas nėra tiesiog mokslinis įtikinėjimo ar aiškinimo procesas. Tai ir filosofinis mąstymo pokytis, kuriam reikalingi loginio mąstymo, kritiškumo, sprendimų priėmimo, argumentacijos suvokimo ir taikymo gebėjimai.
Didžioji klimato kaitos kaip proceso problema yra ta, kad viskas vyksta globaliai, tačiau paliečia skirtingus žmones reliatyviomis pasekmėmis. Kol vieniems gyvenimas jų įprastoje klimato juostoje darosi nepakeliamas dėl sausrų, liūčių ir audrų nuolatinio spaudimo bei sparčiai kintančios ekosistemos, kiti stebi tik dalinius reiškinius ir kaip pirmos klasės „Titaniko“ keleiviai kol kas dar mėgaujasi malonia kelione kiek šiltesnėje aplinkoje.
Žmogaus intelektą galima įvertinti pagal jo gebėjimą suvokti kaip įmanoma platesnius, abstraktesnius procesus. Nuo pavienių reiškinių, faktų, teiginių, pereiti prie apibendrinimų, platesnio požiūrio ir didesnių procesų suvokimo.
Sąmokslo teorijos ar paprasti paaiškinimai padeda išvengti viso šio intelektinio darbo, tačiau pasijausti tokiu pačiu protingu kaip tie mokslininkai, kurie dešimtmečius dirba, kad įrodytų tam tikro teiginio, hipotezės pagrįstumą.
Stovėdamas prie nurauto savo namo stogo gali pabandyti suprasti, kaip per kelis dešimtmečius nutiko taip, kad iki tol Lietuvoje nebuvę reiškiniai, apie kuriuos skaitydavai tik geografijos vadovėlyje, tampa kassavaitine grėsme. Arba gali tiesiog gūžtelėti pečiais ir nuspręsti, kad „klimatas keitėsi visada: atšildavo ir atšaldavo“.
Lietuvoje šis klimato kaitos suvokimo ir veikimo procesas vis dar yra intelektualinių visuomenės pakraščių klausimas ir nepatenka net į rimtesnių politinių diskusijų centrą.
Lietuvoje šis klimato kaitos suvokimo ir veikimo procesas vis dar yra intelektualinių visuomenės pakraščių klausimas ir nepatenka net į rimtesnių politinių diskusijų centrą. Priimame mums tarptautinių organizacijų pasiūlomas priemones, planus, pamažu įsisaviname ekologinį žodyną ir tam tikras ekologinio gyvenimo būdo praktikas, bet iš principo laikomės pozicijos, kad čia ne mūsų reikalas.
Galima sutikti su skeptiškais teiginiais apie tai, kad Lietuva yra per maža, kad net ir imdamasi didžiausių pastangų mažinti taršą, didinti atsinaujinančių resursų vartojimą pakeistų situaciją globalioje erdvėje, kurioje veikia tokie teršėjai kaip Kinija, Rusija ar Indija. Bet tuo negalima pateisinti atsisakymo matyti ir suprasti pas mus vykstančių procesų kaip globalaus pokyčio dalies.
Net jei nenorite pastebėti klimato kaitos sukeliamų pokyčių jūsų aplinkai, ji vis tiek pasirodys per ekonomines krizes, per socialinius neramumus ir migracijos krizes valstybėse, kurios bus labiau paliestos procesų, kuriems suvaldyti neturime valios.
Atsisakymas suprasti, noras tikėti ar noras viską paaiškinti patogiomis iliuzijoms neatleis mūsų nuo atsakomybės priimti savus sprendimus ir keisti gyvenimo būdo krizių akivaizdoje.
Klimato kaitos klausimas nebėra diskusijų objektas. Jo neigimas yra puikus kvailumo indikatorius priimant politinius ar socialinius sprendimus. Ir šis neigimas, atsisakymas veikti ar savųjų kvailų teorijų gynimas jau kainuoja mums, o ateityje kainuos dar brangiau.
