Lėtai gyventi yra brangu. Net važiuojant automobiliu sustoti yra prabanga, tarkim kad ir netoli Vilniaus centro, ar neduok die ligų ir bėdų sostinėje Santariškėse, kuriose stovėjimo vietas uzurpavo ligas, bėdžius, kančią ir didelius pinigus unifikuojantis UNIPARKʼas. Ciniška ir šlykštu? Anaiptol, čia juk žmonės iš visos Lietuvos suvažiuoja pramogauti, kepti zefyrų ir dešrelių. Pasirodo – sirgti, o ir mirti yra prabanga. Turi susimokėti it mėlynojoje zonoje. Jei miršti – esi savaime pateptasis ir potencialus donoras. O jei „papramogauti“ nusprendei ilgiau – gali iškart imti paskolą.
Kaip civilizacija, visuomenė esame tiek įsisiūbavę, įsielektrinę, hiperaktyvūs, jog paskui žmonių kūnus nebespėja net jų šešėliai. Pavojinga. O šešėlio nemeta tik numirėliai. Jei taip bausimės atsikratyti savo šešėlių, tiesiog nebegalėsime nustatyti iš kur krenta šviesa, šviesos šaltinio. O visuomenė nežinanti savo šviesos šaltinio, deja, pasmerkta žaisti „aklą vištą“. Konkretaus šviesos šaltinio nėra tik pragare ir rojuje. Ten kaip operacinėje, kurioje vykdoma amžina kraujo perpylimo procedūra.
Kad tarkim Kaune stojusi tikrų tikriausia apšvietos epocha ir akinanti šviesa sklinda iš mero sosto, abejonių nebeturiu. Kaunas tuojau taps ideologijų, paminklų šrotu, o paskutinis, atsiprašau, „šlapias sapnas“ – prie istorinės prezidentūros pastatyti dar vieną paminklazauską, apskritai pranašauja šviesų rytojų. Stebina visuomenės, galų gale kauniečių tolerancija savivalei, beskonybei, šlykštybės legitimizavimui. Bet jei trinkelizuotas šaligatvis ar asfaltas šviečia labiau, ką jau čia padarysi. Lauksim obelisko ir krabų lazdelei.
Dabartinės žiniasklaidos veikimo principai neabejotinai prisideda prie tempo skatinimo, įtampos kūrimo, dirginimo. Dirbtinis naujienų gimdymas skatina tik triukšmą, kurio, deja, nefiksuoja jokios triukšmo skalės. Ataidi vėliau – kuomet emocinis fonas ima varyti iš proto ir vampyruoti. Nėra naujienų – padarysim. Sveikinčiau antraštę: „Šiandien naujienų nėra, nieko neįvyko“. Tik įtariu, kad tokia antraštė žmones gąsdintų, varytų paniką, nuskambėtų apokaliptiškai. Esu tuo tikras. Priklausomybė – šlykštus daiktas. Juolab nuo naujienų.
Aiškiai suprantu, jog atskalūniškai atsiriboti nuo greičio ir srauto yra didžioji iliuzija – įsilieji į eismą, judi bendru srautu autostrada Vilnius-Klaipėda, Geležinio vilko, Savanorių ar Baltijos prospektu ir esi nešamas kaip ledo lytis ar žiedadulkių debesis. Ir jei bandytum labai sąmoningai judėti lėtai – taptum trukdžiu, neapykantos objektu, o galiausiai atstumtuoju, šiukšle, kuri bus išmesta į krantą. Net kelių taisyklėse esama punkto, jog privalai įsilieti į eismą ir jo netrukdyti. Kad esi laisvas daryti, ką nori ir kaip tinkamas – dar viena iliuzija. Greičiausiai, esi laisvas tol, kol tą iliuziškumą suvoki.
Visgi, stovėti ant kranto ir žiūrėti į šį judėjimą kaip į filmą – įdomu. Atsiranda atstumas, o jis leidžia įvykius įvertinti blaiviau, leidžia užgimti ironijai, nepasiduoti kasdienybės diktatui, neapsiauti „ligonio“ šlepetėmis. Tokį jausmą dažnai išgyvenu miške šalia judraus kelio vedžiodamas šunį. Stovėdamas miške ir žiūrėdamas į tą automobilių srautą labai aiškiai suprantu, kad jis juda niekur, bent jau tai, kad man ne pakeliui, esu už borto. O jei kažkur ir juda – tai beprasmiškai. Mes visi darome daug bereikalingų dalykų ar bent juos pernelyg sureikšminame.
Pamenu ir sceną iš kino filmo „Apokalipto“ (rež. Melas Gibsonas), kurioje iš miško į jūros pakrantę išlenda čiabuvis, išvysta Kolumbo laivų flotilę, kuri, suprask, tą pirmąjį kartą ketina išsilaipinti atrastoje Amerikoje, ir be niekur nieko grįžta į savo lėtą laiką, savo džiungles. Tas čiabuvis juk ir yra Amerika ir jam nusišvilpti ta infekcijų ir sifilio sklidina „Viktoria“.
Kaunas tuojau taps ideologijų, paminklų šrotu, o paskutinis, atsiprašau, „šlapias sapnas“ – prie istorinės prezidentūros pastatyti dar vieną paminklazauską, apskritai pranašauja šviesų rytojų.
Gyvenimo tempas, greitis perša iliuzinę mintį, jog esi respektabilus, reikalingas, sėkmingas, turi reikalų, svarbus. Eidamas gatve irgi bandai naršyti telefone sudarydamas įspūdį (visų pirma sau), kad judi tuo pačiu ritmu kaip ir virtualus laikas, ne tik gatvė. Beje, gatvės laikas tampa nebe toks svarbus, virtualybė ima viršų ir asmeninis virtualus socialinis burbulas.
Tempas, greitis, kuris pelnytai audrino futuristų, dadaistų vaizduotę XX a. pradžioje, virsta atstumiančiu faktoriumi. Greitai gyventi be abejo nehigieniška, o dar ir (sic!) neekologiška. Net patys nebepastebime, jog tempas spiria net mūsų vaikus greičiau bręsti, daugiau ir bergždžiai mokytis, greičiau suktis gyvybės (o ir mirties) ratą. Jau dabar vaikai (mokiniai) dirba po 12 valandų per parą (būreliai, korepetitoriai, namų darbai etc.), kenčia nuo pervargimo, verčiami kentėti. Taip dauginame psichinių ligonių, nelaimėlių bei luošių gretas. Iš kur tokia neapykanta savo vaikams? Iš kur begalinis noras juos egzaminuoti, spausti, egzaminus paversti ne patikrinimu, o olimpiadiniais, literatūrologiniais labirintais, iš kur akivaizdus noras jauną žmogų dusinti, „sukirsti“, parklupdyti?
Psichologas nedvejodamas pasakytų, jog tai savidestrukcijos, nemeilės sau išraiška, tik jau modeliuojama į vaikus. Esame įstrigę. Mokyklose pasigendu disciplinos „Aš pralaimiu ir esu laimingas“, kuri būtų skirta išmušti liguisto konkuravimo, „laimėtojų“ psichologijos pagrindus. Žinote, niekur nemačiau tiek liguistai susireikšminusių ir per galvas lipančių „lyderių“, kiek kokiame projekte LRT „Tūkstantmečio vaikai“. Susirūpinę paauglių psichine sveikata net lenkai pagaliau suprato, kad mokiniams namų darbų verčiau nebeužduoti. Apie tai turėtume pagalvoti ir mes. Kitaip toliau sriūbausime, jog prastos mokinių matematikos etc. žinios, raštingumas, emocinė būsena, neempatiški.
Gyvenimo tempas, greitis perša iliuzinę mintį, jog esi respektabilus, reikalingas, sėkmingas, turi reikalų, svarbus
Reikia pagaliau suprasti, kad Bendžamino Franklino (1706–1790) ikoninė ištara prekijams, jog laikas yra pinigai (angl. time is money, 1748), nuodijusi ištisas kartas ir vertusi spurdėti, jau seniai išėjusi iš galiojimo ir nebeatlaiko jokios kritikos. Mokyklose įvesčiau ir fakultatyvą „Dykinėjimo menas“ – išties išmokyti nieko neveikti, kūrenti lauželį kokioj palaukėj. Galėčiau vesti praktinius seminarus.
Vasara turbūt pati savaime verčia įjungti lėtesnę pavarą, kūnas supranta, jog galės atsileisti, išlikimo instinktas kiek atsitrauks, nuožmumo lygis sumažės, nereikės lipti socialinėmis kopėčiomis ir privers spoksoti į niekur, į niekur judantį debesį ar lango stiklu lyg avytė bėgantį lietaus lašą. Nėra didesnės palaimos, nei viską daryti iš lėto, dykinėti. Nuobodulys – ne pats blogiausias dalykas, tik jis įgalina pajusti nuryjamos braškės skonį, atpažinti niuansus ar pastebėti tai, ko niekad nesi pastebėjęs.
P. S.
Prieš atsiduodant vasarai siūlyčiau dar įsibristi į kultūros vandenis, kurie irgi turi galią laiką stabdyti, kad ir į Maxo Ernsto ežerą gobelene (paroda „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Vilnius, veiks iki rugsėjo 30 d.) ar atsigulti po Marijos Teresės Rožanskaitės rentgeno aparatu (paroda „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“. Vytauto Kasiulio dailės muziejus (Vilnius, veiks iki rugsėjo 8 d.). Žinoma, vaizdą geriausia pasidaryti pačiam. Man asmeniškai labiau tinka ir patinka besiužečiai, eseistiniai, bartiški, kuriuose siužetas seniai nušautas.
