Apie Lietuvos literatūrines premijas parašyti ketinau seniai, bet matyt čia tas atvejis, kai reiškinys bei su juo susijusios bėdos visiems tokios akivaizdžios, kad apie tai kalbėti nebėra lyg ir prasmės. Prasmės poreikį be abejo mažina ir savisaugos instinktai, cechinis ir necechinis korektiškumas, konjunktūra.
Antano Baranausko premija, Liudo Dovydėno, Maironio, Salomėjos Nėries, Martyno Vainilaičio, Žemaitės, Vaižganto, Reginos Biržinytės, Dionizo Poškos, Vlado Šlaito... Sąrašą galima tęsti ilgai ir nuobodžiai, bet jau norėtųsi Kastyčio Kerbedžio: „Sustok, traukiny! / Ar mano fleitos garso tu nebegirdi?“, užtraukti stopkraną ir nuleisti visus šlagbaumus.
Nuo šlaito ritantis literatūros ir kalbos šabakštynais vienokio ar kitokio rango bei skaitlingumo literatūrinių premijų priskaičiuotume gerokai virš pusšimčio (dalį jų galima rasti čia). Sunku patikėti, bet matematika tokia. Nesibaigiantis viduriavimas premijomis – sąlygos antisanitarinės. Premijų, deja, yra daugiau, nei per metus išleidžiama dėmesio vertų lietuvių autorių knygų. Tarkim, vieno iš internetinio dienraščio antraštė irgi iškalbinga: „Ieškoma kandidatų Martyno Liudviko Rėzos premijai.“ Paieškos ir suras. Sėkmės.
Neturime premijų, apdovanojimų kultūros. Iš jų eliminuotas žaidybiškumo elementas, (ne)įvertinimai priimami pernelyg asmeniškai. Kaip, beje, ir kritika. Intrigos ir sveikas ažiotažas premijuojant turėtų būti įprasti reiškiniai, visgi reikia pripažinti – jas lydi elementarus abejingumas. O kodėl visi laukia literatūros Nobelio laureato?..
Jau prieš kurį laiką justi ažiotažas, socialiniuose tinkluose diskutuojama, juokaujama ir nemanau, kad tai lemia premijos suma. Visiems reikia dramos, teatro, filmo: „Murakamis negaus“, „Norėčiau, kad gautų Laszlo Kra[sznahorkai], kad išverstų daugiau kūrinių, bet abejoju...“, „Literatūros DiCaprio“, „Gaila, kad Vytautas Petkevičius jau numirė“ ir pan. Negavo ir šiemet Murakamis – jis jau galėtų tapti bendriniu žodžiu, reiškiančiu nesėkmę, blogą nuotaiką. „Tai kaip sekasi, bičiuli?“ „Visiškas murakamis...“ Tegyvuoja šiųmetis Jonas Fosse.
Premijų, deja, yra daugiau, nei per metus išleidžiama dėmesio vertų lietuvių autorių knygų. Tarkim, vieno iš internetinio dienraščio antraštė irgi iškalbinga: „Ieškoma kandidatų Martyno Liudviko Rėzos premijai.“ Paieškos ir suras. Sėkmės.
Kone kiekvienas rajonas, kuriame esama kokios klėtelės, iš kurios į gyvenimą išvairavo vienas ar kitas rašytojas, jaučia pareigą pademonstruoti savo susirūpinimą kultūra ir krašto atmintimi. Reikia pasakyti, kad daugelis premijų likusios dar nuo tarybinių kolūkių laikų, o premijų aprašai (už ką jos skiriamos) dažnai nuo tų laikų beveik ir nepasikeitusios. Juolab supratimas. Premijų aprašuose paprastai dominuoja siekis įvertinti knygas, kurios labai „atspindi“ kokią nors meilę, kaimą ir dvasias. Lyg iš kokio nors 20 a. pradžios spiritistų būrelio seanso protokolo:
„už reikšmingus poezijos, prozos, dramos, publicistikos ir kitokio žanro kūrinius, išreiškiančius meilę gimtajam kraštui.“
„už grožinės literatūros kūrinius – knygas, skiepijančias meilę Lietuvos gamtai ir atskleidžiančias žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, arba profesionalios literatūrologijos kūrinius, skirtus Antano Baranausko kūrybai.“
„už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius dvejus kalendorinius metus, kurioje atskleidžiama aukštaitiška dvasia, atspindinti Aukštaitijos regiono motyvus, tradicijas ir istorinę atmintį.“
„už grožinės literatūros prozos arba publicistikos kūrinį, meniškai ir įtaigiai atspindintį Lietuvos, ypač kaimo, gyvenimą, keliantį moralines, dvasines problemas, humanistines idėjas.“
„už naują per praėjusius dvejus kalendorinius metus išleistą meniškai vertingą literatūros (prozos ar dramos) kūrinį, atspindintį žymaus Dainavos krašto rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybos dvasią.“
Kodėl tiek premijyčių neturi dailininkai, muzikai, teatralai? Apsileidėliai. Greičiausiai sovietmečiu užgimusi tendencija parodo, kam ideologiškai buvo skiriama daugiausia dėmesio, teikiama svarbos. Jau tada visus literatus gausiai šėrė duona, degtine, cukrumi bei honorarais. Padėtį gerai iliustruoja kad ir ši lentelė.
Plačiajai visuomenei (nepatinka man šis terminas) greičiausiai dėl to nei šilta, nei šalta (o gaila), minėtų premijų nei girdėję, nei ką, bet jų steigėjai ir nesirūpina, kad apie jas sužinotų. Biurokratinis požiūris ir tiek. Be abejo, kad tai plačiajai visuomenei labiau rūpi tryliktieji atlyginimai, viršininko paglostymas laisvadieniu, priedu. Bet juk paprastai visada aišku – už ką gavo, tiesa? Kad vieną darbą ar funkciją atliko gerai ir įvertinimo yra vertas. O tu sumautas literate, poetieriau, ar vertas? Pagalvok priešais veidrodį apžiūrinėdamas spuogus, plikę, suknelę, kelnes, lūpdažio šliūžę ant išmintingo veido su nudrykusia seile. Kaip atrodys šiandieninė tavo asmenukė soctinklų hegzametre?
Reikia pasakyti, kad daugelis premijų likusios dar nuo tarybinių kolūkių laikų, o premijų aprašai (už ką jos skiriamos) dažnai nuo tų laikų beveik ir nepasikeitusios.
Be abejonės bus manančių, kad teksto autorius toks nepatenkintas todėl, jog greičiausiai vienos ar kitos premijos negavo, iš nuoskaudos, anot Marcelijaus Martinaičio Kukučio, nebuvo pagirtas kokiame nors visuotiniame narių susirinkime. Jūs visiškai teisūs, 100 procentų! O kaip kitaip? Pvz., manau, kad seniai turėjau gauti Nobelio premiją už mediciną. Jau kadais esu supratęs, jog, pvz., termometras gydo. Pasimatuoji temperatūrą ir jau sveikas. Tuo ir dabar neabejoju.
Dėl Taikos premijos irgi vertėtų pagalvoti – kadais esu išskyręs du besimušančius poetus, besimatuojančius savo metaforų svorį. Dar labai norėčiau gauti kad ir kokius „Poezijos pavasario“ laurus ir ąžuolo vainiką, kokius arkliams paprastai kabina Sartų žirgų lenktynėse. Ir tos premijos be abejo atsisakyčiau. Išeitų bent šioks toks teatras, o teatras ir mizanscenos patinka žiniasklaidai. Toks teatras šiems dar įdomus, nes šiaip į teatrą nėra ko eiti. Dar priprasi. Prie premijų juolab priprantama.
Kad ir ta pati „Poezijos pavasario“ premija, kaip ir daugelis kitų, tapusi beveide, eilėje atstovėjusiųjų šalpos fondu, jau seniai neturinti nieko bendra su kokybe. Ir pamirškit tokius žodžius kaip „prestižinė“ etc. Tą prestižą seniai suėdė principų, kriterijų nebuvimas, bestuburystė ir tylus oro gadinimas. Deja.
Prestižą lemia nebent piniginė premijos išraiška. Kaip tik šią savaitę paskelbta, kad įsteigta dar viena premija – Dausų šeimos lietuvių literatūros premija. Jau dabar galime ją pavadinti prestižiškiausia. Neregėtos sumos. Skiriamos 3 premijos: dvi premijos po 12 500 eurų už tiesiog grožinius kūrinius ir viena po 5000 eurų už debiutą: „Už aukštos meninės kokybės originalias knygas, parašytas sklandžia ir turtinga lietuvių kalba, arba išverstas į lietuvių kalbą“. Konkrečiau nebūna, tiesa?
Kad ir ta pati „Poezijos pavasario“ premija, kaip ir daugelis kitų, tapusi beveide, eilėje atstovėjusiųjų šalpos fondu, jau seniai neturinti nieko bendra su kokybe.
Svarbiausia, kad sklandžiai... Žinoma, kad mecenatystė gerai, sveikintina, visgi, kai ji turi aiškią kryptį, tikslą, energetiką, principus. Daugelis premijų identiteto, principų tiesiog neturi, konvejeriu barstomi pagardai ir kaulai ant literatūrinio proceso vieškelio šunims pasismaginti. Tokia pašalpinių literatūra ir jos aptarnaujantis personalas. Tai eilutėje jau atstovėjai? Jei stovėjai...
Kitaip tariant, užuot įvertinimai generavę energiją, kėlę kokybės kartelę, inspiravę sveiką konkurenciją ir kultūringą pasistumdymą, procesą, į kultūrinį gyvenimą pumpuoja stagnaciją, naftaliną, inerciją ir taip galutinai išplaunami bet kokie skaitančiųjų, o ir rašančiųjų skonio receptoriai. Visuomenei taip lyg ir pasakoma, kad vienaip ar kitaip apdovanotoji knyga yra gera, vertinga, nors išties švelniai tariant tokia nėra. Galutiniu atveju masės nesupranta tos „geros“ literatūros, kuri nėra gera. O kitiems ji ir yra labai gera, nes apdovanota, nors yra prasta. Kitaip tariant išplaunami vektoriai, vertikalė paverčiama širdininko kardiograma ir plačiai atveriami varteliai grafomanijai. Tik nereikia tų manipuliatyvių argumentų, kad visų skonis skiriasi etc. Tą jau girdėjom. Skonis čia niekuo dėtas. Kalbu visai ne apie tai.
Baisiausia, kad esama situacija daugelį (?) tenkina, juolab tuos, nuo kurių (meno kūrėjų sąjungos ir apskritai kultūrinė, literatūrinė bendruomenė) pozicijos, požiūrio labiausiai priklausytų pokyčiai, tonas, galėtų turėti įtakos literatūrinių premijų principams, vektoriams. Deja, esamą pašalpinių literatūrą tik palaiko, nesugebama matyti toliau savo gardo.
Premijos paprastai skiriamos už kažkokius praeities pasiekimus, trynimąsi literatūros begonijų darželyje bei šmėžavimą. Daugelis net nesugeba įvardyti – už ką. Juk reikia kažkam duoti, išnaudoti biudžeto eilutę. Pinigus, skiriamus stipriai abejotinoms premijoms, rajonų savivaldybėms siūlyčiau skirti menininkų rezidencijoms. Prasmės būtų kur kas daugiau.
Kitaip tariant, užuot įvertinimai generavę energiją, kėlę kokybės kartelę, inspiravę sveiką konkurenciją ir kultūringą pasistumdymą, procesą, į kultūrinį gyvenimą pumpuoja stagnaciją, naftaliną, inerciją ir taip galutinai išplaunami bet kokie skaitančiųjų, o ir rašančiųjų skonio receptoriai.
Rezidencijas, regis, yra įsteigę Molėtai, Klaipėda... Rezidencijų trūksta, o jos į provincijos gyvenimą įpūstų daugiau gyvybės.
Apskritai, premijų turėtų būti trigubai mažiau. Užuot imitavę literatūrėlės intensyvumą, autoriai už kūrinius turėtų gauti padoresnius honorarus, o ne viltis, kad šį gal paglostys kokia Salomėjos Nėries ar Ivanauskaitės pašalpa. Ir jas skirti reikia dabarčiai, už dabartį, tiems, kurie čia ir dabar mikliausiai šokinėja ant kultūros batuto, o ne praeičiai, nesikliauti bandymu liaudies artistui grąžinti menamas skolas. Nereikia prasiskolinti, tada nereikės ir grąžinti.
Reikia pasakyti, kad esama įvertinimų, kurie kartelę dar išlaiko ir prie jos autorius turi prisitraukti it prie skersinio, o ne atvirkščiai. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 12-ukas, Jotvingių premija?.. Ši, beje, kadais Sigito Gedos įsteigta kaip alternatyva oficiozinei „Poezijos pavasario“ premijai, įteikta praėjusį savaitgalį Druskininkuose. Nors ir čia vis labiau įsisuka mašinerija, inercija, kuri paprastai katapulta išsviedžia lauk gyvybe purslojantį kamuolį ir pasirenkami „saugūs“ laureatų variantai, neieškant alternatyvų ir nestandartinių sprendimų. Taip paprasčiau. Paprastai tai įvyksta, kai premijos suinstitucinamos ir pakišamos po biurokratiniu kilimu. Nacionalinių premijų skyrimo komisija, regis, pastaruosius metus žvelgia į tą dabartį ir tai teikia vilties, grožio, jaudulio, kuris paprastai ir yra to grožio ir teisingumo pasekmė.
Iš kitos pusės žiūrint, esame verti to, ko užsitarnavome, kaip pasiklojame, taip ir miegame. O ir valdžia tokia, kokios esame verti. „Auksinės varpos“ kolūkių gal jau ir nebėra, bet tos auksinės varpos dar vis siūbuoja ir vilnija smegenų vingiuose, kuriuose dar plieskia ir šizofreniškas rapsas.
Tai kaip su tokis premijomis, bičiuli? Visiškas murakamis...
