Mano tėvas – stiklapūtys ir toks jau 60 metų, o buvusių stiklapūčių nebūna. Nuo 1964-ųjų, kuomet jau it bažnyčių bokštai kalėsi Jonavos „Azoto“ (dabar „Achema“) kaminai. Tame pragaro prieangyje, salietros ir amoniako rojuje tėvas dirbo stiklapūčiu, ten toks buvo vienas. Be abejo stiklapūtystė nebuvo niekaip susijusi su menu.
Šis finikiečių atrastas ir romėnų išpuoselėtas amatas man visad atrodė mistinis, juolab tėvo pučiant stiklą niekad nemačiau. Tiesiog negalėjau, gamyklos teritorija buvo uždara ir ten patekti nebuvo jokios galimybės. Kaip į Franzo Kafkos pilį. Kai mokykloje reikėdavo parašyti tėvo specialybę, taip ir rašydavau – „stiklapūtys“, nors pats menkai tesupratau, kas tai. Apskritai, tėvas – iš nedūžtančio stiklo. Noriu rašyti apie tėvą, bet vis apie stiklą...
Stiklinis mano tėvas. Priimu jį besąlygiškai, su visomis ydomis ir privalumais. Norėčiau galvoti, kad turbūt kitaip ir neįmanoma, bet gerai žinau, kad esama visaip... Kad gamykloje tėvas pučia laboratorijai kolbas, vamzdelius, buvo aišku, bet kartais iš darbo jis grįždavo kitoks, it magas iš kišenių imdavo traukti į diagramų (ant jų buvo fiksuojami prietaisų duomenys) popierių suvyniotus dailius stikliukus – vazelės, ragas, taurelė dvigubu dugnu, kol galop iš kišenės pabėgdavo ištisas žvėrynas... Beje, mano visa vaikystė buvo suvystyta į tas cheminius procesus fiksavusias diagramas, sumuštinius irgi vyniojome į jas ir kartais svieste rasdavai atsispaudusį „kardiogramos“ fragmentą, ką jau kalbėti apie tai, kad jomis apmuturiuodavome net vaismedžius žiemai – nuo kiškių.
Visgi tas netikėtumo momentas, kai „pramušdavo“ iracionalumas, man turbūt įstabiausias – nepažinta tėvo pusė, besislepianti kažkur už gamyklos sienų, juolab kad tėvas pagal savo struktūrą racionalus, pragmatiškas. Momentas – kai supranti norįs padaryti kažką neordinaraus, nepragmatiško, mesti kelią dėl takelio, ir yra pasaulio judinimo akimirka, jei norite kūrybinis impulsas... Slaptas ir slėptinas, pragmatizmo persmelktoje visuomenėje gal net gėdingas?.. Tėvas yra indas ir jame įpilta tiek, kiek įpilta. O kai kartą tėvas į burną įsidėjo valgomąjį šaukštą šviežiai sutarkuotų krienų ir be niekur nieko nurijo, labai aiškiai supratau dar ir tai, kad tėvas yra pats didžiausias pasaulio poetas.
Nors iš esmės tėvo institutas dabar labai kinta, išplautas, marginalizuotas, gal net numenkintas (tą žodį rašau dvejodamas), menkinamas bandant pasinaudoti jau (?) praeities patriarchalinės visuomenės klišėmis. Nesileisdamas į feministines, maskulinistines diskusijas ir peripetijas, iš savo subjektyvios patirties galiu pasakyti, kad nemažai feministinio įkarščio atsiradę iš tėvo stokos, stygiaus, iš neapykantos tėvui, betėvystės traumos, komplekso ir bandant įveikti tėvo šmėklą. Iš čia ir radikalių feminisčių suprantamas pasišovimas išnaikinti tą prievartautojų, smurtautojų vyrų giminę. Ar ne taip, Valerie Solanos?
O ir apskritai vyro kaip tokio trynimas, neigimas smelkia visus sluoksnius. Pradedant mada (ji paprastai reaguoja greičiausiai ir yra tik išdava, atspindys), kuri kaip įmanydama neigia, bando paslėpti ir paneigti fiziologiją, kuri būdinga vyrams. Praplatinti kelnių klubai, trumpos kelnių klešnės, kaip įmanu paslėpti pečiai etc. Pagal visus dėsniu visa tai turėtų nukeliauti ir iki architektūros. Nors gal per menki judesiai, kad į tai reaguotų gelžbetonis, plytos ir... stiklas.
Tėvystė yra instinktas, kuris yra pradžia ir pabaiga – nieko daugiau. (...) Instinktas iš esmės gena daryti tai, kas reikalinga palikuonių išlikimui ir gerbūviui... Tik tiek ir nieko daugiau. Meilė atsiranda ir spinduliuojama verdant vaikams šaltieną, virtinius ar šluostant nosį.
Man tėvas niekad nesisiejo su galia ar patiniška valdžia. Šie atributai apskritai turbūt labiau ateina iš feodalinės, kapitalistinės santvarkų, visuomenių, kaip finansinės, materialinės, socialinės galios išraiška. Pasakysiu tiesmukai – lygias moterų, vyrų teises ir laisves gali garantuoti tik civilizacija, kultūra, dar kitaip sakant – elektra. Dingus elektrai, dingtų apskritai daugelio ideologijų, tarp jų ir feminizmo, egzistavimo pagrindas. Feminizmas varomas elektra, blogiausiu atveju – vidaus degimo varikliu. Pažangu, bet tikrai nėra tvaru. Deja. Elektra nebūtinai reiškia ekologiška, kaip dabar norima įpiršti. Bet kokia ideologija nėra ekologiška, ideologija, kaip bežiūrėsi, be aukos neegzistuoja.
Tėvystė yra instinktas, kuris yra pradžia ir pabaiga – nieko daugiau. Krikščioniška, humanistinė ir visos kitos beletristikos, ideologiniai pezalai čia neveikia, yra tik literatūrinis balastas, ideologinių pagalvių kamšalas. Instinktas iš esmės gena daryti tai, kas reikalinga palikuonių išlikimui ir gerbūviui... Tik tiek ir nieko daugiau. Meilė atsiranda ir spinduliuojama verdant vaikams šaltieną, virtinius ar šluostant nosį. Tokia tikriausia.
Sėdi tėvas priešais televizorių ir žiūri reportažą apie latvį, kuris gamina stiklines akis jų netekusiems... Sako tėvas: „Padaryčiau“. Ir aš juo tikiu, matau, jo net pirštai kruta. Žinau ir tai, kad ta akis gal būtų kiek ir žvaira, bet padarytų. Tėvas meninės stiklapūtystės srityje savamokslis, stiklo pasaulį čiuopia instinktyviai, vedamas nuojautos. Visad ketinau tėvą nuvežti į stiklo fakyro Remigijaus Kriuko parodas, pažado netesėjau iki šiol... Tiesa ir tai, kad tėvui R. Kriuko stiklo imperija būtų pernelyg įmantri, pernelyg „meniška“, gal net pretenzinga... Nors žinau, kad to žodžiais įvardinti negalėtų.
Apskritai mano tėvas tylenis, bet prie šventinio stalo paprašytas visad papasakos, kaip „Achemoje“ buvo skubiai iškviestas į aukštą administracijos pastatą, į tuomečio generalinio direktoriaus Bronislovo Lubio kabinetą. Be abejo jie buvo pažįstami nuo gamyklos įkūrimo laikų, tik laikui bėgant pernelyg juos atskyrė kaklaraiščiai, rangas ir statusas. Generalinis iš baro ištraukė taurę, iš kurios labiausiai mėgo gurkšnoti, su nuskilusia kojele: „Antanai, ar galėtum sutaisyti?“. Tėvas, kiek žinau, kaip stiklapūtys taurę pastatė ant kojų, bet turbūt ne tai svarbiausia.
Stiklinis mano tėvas. Priimu jį besąlygiškai, su visomis ydomis ir privalumais. Norėčiau galvoti, kad turbūt kitaip ir neįmanoma, bet gerai žinau, kad esama visaip...
Stiklas skaidrus, nepaiso statusų, užimamų pareigų, autoritetų ir kitų butaforijų, nors ir efemeriškas, stiklo karoliukų žaidimas... Pamenu, dar gariūnmečiu, verslų aušros ir chaoso eroje, namuose stovėjo keli maišai stiklinių kapsulių su oro burbuliukais... Nesupratau, kas tai. Tai buvę tėvo padarytos kapsulės gulsčiukams. Gal ir uždirbo kokį pinigą, kurie žinoma virto raibuliais stiklo paviršiuje. Gal tėvas ir yra tas gulsčiukas, matuojantis horizonto pusiausvyrą?.. Pernelyg monumentalu, pretenzinga? Pernelyg. Perlenkta.
Mano tėvas dar vairuoja (jam dabar 82-eji), nuvažiuoja į kolektyvinį sodą. Aišku, kad iš to sodo nauda menka, „išleidi daugiau, nei gauni“, bet tikiuos vis labiau pradedame suprasti, kad pasaulis dar egzistuoja ne iš išskaičiavimo, ne todėl, kad jis turi apsimokėti. Pasaulis turi būti nuostolingas. Aplankau tėvą, tik pernelyg retai, išgeriam ir degtinės, pakalbam apie žieminius česnakus („ai, nugelto“, „šūdas, šiemet tokie susitraukę“, „žinai, seniai taip nebuvo – stovi kaip dzvanai“, „anais laikais tai žinojau, kada sodinti, dabar tie orai...“ etc.). To man pakanka, tik nežinau, ar to pakanka tėvui? Norėčiau kalbėti apie ateitį, bet tai būtų melas, iliuzija, nors ir graži. Visad teisingiausia kalbėti apie šiandieną, na dar rytojų, ne daugiau. Tuos „anuos laikus“ suprantu kaip tėvo jaunystę, bet kaip juos supranta tėvas? Kai atidengėme Lenino paminklą Jonavos aikštėje ar kai jį nugriovėme? Galiu tik nujausti.
Žinau ir tai, kad tėvo rūpestis labai išlaikytas, nėra tiesmukas, nebandant kontroliuoti etc., kitaip tariant be pretenzijų. Minčiai, kad vaikai reikalingi tam, kad senatvėje atneštų stiklinę vandens, vietos nėra. Nepririšant ir neprisirišant. Tas man tinka – jau ir kaip tėvui, o ir kaip sūnui. Čia esama kažkokio instinktyvaus dzeno. Motinų rūpestis ir meilė kartais pernelyg intensyvi... Žinau, kad variantų yra daug, kiekvieno mūsų tėvų ir motinų indai pripildyti kitokio turinio, bet vis tiek tas tėvas stiklinėmis kojomis man nepajudinamas. Va, įeina kerziniais batais į praeitį, į kaimo trobos kambarį vilkintis vatine, iš kišenių traukia beržines ripkas, supjautas man, vaikui, ritina po kojomis, o kartu byra ir dar šiltos pjuvenos, nebylūs, kvepiantys ir lengvi praeities pelenai.
P. S. Kaip įprasta, rekomendacija: eikite į Vilniaus paveikslų galeriją pasižiūrėti Goyos graviūrų, į parodą „Ar ji prisikels?“ Goyos raižiniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus“. Goya yra Goya, ne kiekvieną dieną toks dėdė atvažiuoja... Beje, labai džiaugiuosi, kad provincijoje atsidarė dar viena gera erdvė – Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija Zarasuose. Visad buvau už provinciją, periferiją. Ten patys gražiausi pasaulio vabalai ir net stiklo karoliukai žiba kitaip.
