„Tradicinių vertybių“ propaguotojai dažniausiai ir greičiausiai formuoja autoritarinius politinius režimus su uždara šeimine, klanine valdymo sistema. Šeimų klanai turi tikslą kurti, saugoti ir tęsti dinastijas, o ne valstybes, kurias „tradicijų“ šeimos atstovai supranta tik kaip įrankį savo gerovei didinti, bet ne kaip viešą reikalą, ne kaip bendros gerovės organizaciją.
Dinastijų kūrimas nėra savaiminis blogis, jei tik jis netampa represinis ir nesiekia šalies valdymo. Nepotizmu yra vadinamas reiškinys, kai valstybės valdžia skiriama pirmiausiai savo šeimos nariams, po to artimiausiems draugams, draugų draugams ir tik galiausiai – specialistams. Nepotizmas susilieja su oligarchine valdžia ir naujų dinastijų kūrimu. Šie procesai galutinai sunaikina demokratijos daigus, o bet kokie rinkimai paverčiami ištikimybės šeimai demonstravimo būdu. Prisidengusios „tradicinių vertybių“ šūkiais šios šeimos, jų klanai, jų dinastijos uzurpuoja valstybes ir tampa savo piliečių išnaudotojais, tam naudodamiesi galios institucijomis ir represijų mašina.
Tokia yra bendra „tradicinių vertybių“ oligarchinių valstybių santvarka, kuri yra paplitusi daugelyje Azijos valstybių, nuo Tadžikistano, Uzbekistano iki Maskvos ir net Minsko. Valdymo ir vertybių požiūriu Lukašenkos Baltarusija tampa azijine valstybe. Dinastinėms oligarchų šeimoms yra naudinga pataikauti su valstybe susiliejusioms bažnyčioms, kurios už pinigus ir valdžią demonstruoja dinastijos šeimų moralumą, dievišką pašaukimą ir išrinktumą.
Rusija ir Baltarusija pasuko šeimų dinastijų kūrimo ir tvirtinimo keliu, šia „tradicinio“ racionalumo logika, ignoruodami ar neigdami klasikines politikos mokslų žinias, valdžių pasidalijimo principus, Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, kovą su monopolijomis, neigdami piliečių teises. Piliečių arba tarptautiškai pripažįstamas žmogaus teises pakeičia „tradicinės vertybės“, kas reiškia oligarchinių klanų ir dinastijų garbinimą, kurių menamą moralumą skelbia Bažnyčia. Štai kodėl tradiciniai politikos mokslų metodai sunkiai tinka šioms santvarkoms aiškinti ir geriau pasiremti politine antropologija, kurios centre yra šeimų santykių analizė. Mums Lietuvoje ši tema yra ypač aktuali, nes valstybę griaunančių „tradicinių vertybių“ virusas gana plačiai paplito.
Baltarusiją valdo viena šeima: senelis prezidentas A. Lukašenka ir trys jo sūnūs: Viktoras (gimė 1975), Dmitrijus (1980) ir Nikolajus (2004). Ši šeima-klanas bando formuoti dinastiją ir pabrėžia konservatyvias tradicines vertybes ir griežta ranka vaizduoja kurianti gerovės valstybę. Pats Lukašenka sakosi tiksliai nežinąs, kas buvo jo tėvas, jį užaugino mama. Todėl neturėjo ypatingų giminystės prisirišimų. Bet štai užaugo sūnūs šeimoje, kur diktatorius laiko savo žmoną Galiną Radionovną plytų tvora aptvertame auksiniame dvare-kalėjime. Laiko ją ten dešimtmečius, be teismo ir be nuosprendžio. Rūpinasi.
Du vyresnieji jos sūnūs užaugo giliai paveikti Edipo komplekso: nekenčia tėvo ir visur jį kopijuoja, juo seka. Trečio vaiko Nikolajaus motinos vardas kaip ir ji pati yra slepiami. Taigi ir čia – mizoginija (nepakanta moterims, jų niekinimas), gilus Edipo kompleksas ir valdžios troškimas. Vyriausias Viktoras patarinėja tėvui nacionalinio saugumo klausimais, yra Saugumo tarybos narys, manoma, kad netiesiogiai vadovauja Baltarusijos KGB. Jis yra vedęs, turi du sūnus ir dvi dukras. Vyriausiam jo sūnui Aleksandrui tiek pat metų kaip ir Nikolajui (2004 metų gimimo). Antras diktatoriaus Lukašenkos sūnus Dmitrijus yra vedęs, turi tris dukras, yra tėvo „piniginė“, vadovauja su didžiąja šeima susijusiems verslams, pirmiausiai trąšos ir nafta, kuruoja pasienio verslo reikalus, manoma, kad yra susijęs su kontrabanda ir pabėgėlių diversijomis.
Du vyresnieji jos sūnūs užaugo giliai paveikti Edipo komplekso: nekenčia tėvo ir visur jį kopijuoja, juo seka. Trečio vaiko Nikolajaus motinos vardas kaip ir ji pati yra slepiami.
O Nikolajus yra ugdomas, mokomas būti aukštu tarptautiniu valdininku. Diktatoriui užauginus tris sūnus ir priėmus jų šeimas, jis pradėjo rūpintis savo paties valdžios dinastija, kuri negali paleisti iš savo rankų turtų, valdžios ir saugumo. Viktoras ir Dmitrijus yra patikimi ir įtakingi valstybės asmenys, o kiti – premjerai, generolai ar įmonių vadovai: mirga ir keičiasi. Nors abu užsiima slaptais tėvo reikalais, veikiausiai purvinais, kažin ar jie nori karo su NATO šalimis: šeimos reikalai jiems svarbesni. Tačiau jie mielai palaikys kokią nors banditišką provokaciją. Klausimas: kai Kremlius lieps pulti jų Ukrainą ar Baltijos šalis, ar šie sūnūs sugebės sustabdyti savo generolus ir apginti akyse blankstančio diktatoriaus kūną?
Panaši, tik gerokai painesnė šeimų dinastijų ir klanų istorija yra Rusijoje. Kam tie turtai, jei negali palikti savo vaikams? Tai yra pagrindinis klausimas, kuris kankina Rusijos turčius, kooperatyvo „Ežeras“ atstovus. 2024 metų Peterburgo „tarptautinis“ ekonomikos forumas buvo skirtas demonstruoti Putino dukroms. Jos, Katerina Tichonova ir Marija Voroncova, pabandė tapti antromis po tėvelio ir joms buvo skirtas geriausias laikas ir centrinės tribūnos. Tiesa, gyvenime jos nusipelnė daug mažiau tėvo dėmesio nei Lukašenkos sūnūs. Putinas jas vadina „tos moteriškės“. O buvusiai Putino žmonai Liudmilai pasisekė labiau nei Lukašenkos žmonai Galinai. Putinas su ja išsiskyrė ir, sąlyginai, paleido (palikdamas ją FSB kontrolei).
Šiandien Putino dukros (nekalbu apie kitus Putino vaikus, kol jų tėvystė yra slepiama, pavyzdžiui, su Alina Kabajeva) Katerina ir Marija jau pradeda įsakinėti panašiai kaip ir Lukašenkos sūnūs. Rusija joms yra tėvo dvaras. Visiems jiems, kaip ir kitų oligarchų turtingiems palikuoniams, šis karas su Ukraina ir juo labiau su Vakarais yra nereikalingas, tačiau ir sustabdyti šios mašinos jie negali, kol tėvelis Putinas tiki savo dievišku išrinktumu.
Peterburgo forume buvo ir daugiau kooperatyvo „Ežeras“ bei kitų oligarchų vaikų, pavyzdžiui, jaunasis Romanas Rotenbergas, Putino administracijos direktoriaus A. Vaino sūnūs Aleksandras, S. Šoigu duktė Ksenija, jaunoji Putino dukterėčia Ana (energetikos ministro žmona). Kažkur netoli sukinėjasi brolių Kovalčiukų, S. Čemizovo, N. Patruševo, S. Kirijenkos suaugę ir didelius verslus valdantys jų vaikai, jų šeimos. Jie kuria dinastijas, dalijasi Rusijos turtus, žemes, kovoja už „tradicines vertybes“ ir tikrai norės sublizgėti pasaulyje, ne tik Dubajuje.
Šiandien Putino dukros (nekalbu apie kitus Putino vaikus, kol jų tėvystė yra slepiama, pavyzdžiui, su Alina Kabajeva) Katerina ir Marija jau pradeda įsakinėti panašiai kaip ir Lukašenkos sūnūs.
Kitas dalykas purvina ir nuo kraujo apakusi Rusijos armija. Jos karius, buvusius artojus ir statybininkus, valytojus ir kalinius, bandoma papirkti pinigais – o žuvusieji jau niekam neberūpi. Karas fronte virto loterija ir baudžiamąja akcija viename. Kas pasirašė kontraktą, tas ir žaidžia šitą mirtiną žaidimą. O turčių šeimų, dinastijų atstovams visa tai mažai rūpi: kol kas karas nekelia jiems jokios grėsmės, todėl oligarchų jaunimas sieks taikos, arba bent jau, kad nešaudytų į Maskvą ir Sankt Peterburgą. Ir JAV prezidentas J. Bidenas šį draudimą Ukrainai viešai suformulavo: draudžiama JAV ginklais ten šaudyti. Reikia ginti tradicines minėtų šeimų vertybes. Tai raudona linija!
Pasikartosiu, šeimų dinastijų atsiradimas ir raida nėra blogis. Tai viena iš bendruomeniškumo formų ir jos negalima drausti. Tačiau dinastijų ir šeimų klanų negalima įsileisti į valstybės kūną, arba jie turi būti specialiai kontroliuojami, pavyzdžiui, kaip šalyse, kur yra išlikusi karališkoji tradicija. Dinastinės oligarchinės valstybės funkcionuoja pagal kitokius politinius principus ir tiesiog korumpuoja, suėda demokratiją. Šią tiesą atrado ir suformulavo dar senovės Atėnai, o jau Apšvietos amžius šią atskirtį pavertė įstatymais, konstitucija ir morale.
