Dar kartą prezidento rinkimai parodė, kad mažiausiai 400 tūkstančių Lietuvos gyventojų negeba atsiversti Lietuvos Konstitucijos. Todėl ši dalis visuomenės vis dar suteikia demokratinės, parlamentinės Lietuvos Respublikos prezidentui neegzistuojančias galias. Dar blogiau: tai rodo, kad šie rinkėjai serga nostalgija autoritarizmui.
Ir visai blogai, kad buvę kandidatai į prezidento postą Eduardas Vaitkus, Ignas Vėgėlė, Remigijus Žemaitaitis (pridėkime dar ir „tautininkų“ nacsusivienijimo 2 procentus) ir esamas prezidentas Gitanas Nausėda šia nostalgija ciniškai naudojasi. Kaip matome, nesunku, tereikia suplakti neapykantos Lietuvai, žydams, homoseksualams, demokratijai kokteilį ir, sušukus „Už Lietuvą, vyrai!“, tuojau tapsi bent jau Seimo nariu.
Na, kai Kremliaus ruporas E. Vaitkus kalba apie taiką, kurią jis, tapęs prezidentu, tuojau būtų paskelbęs, ir Rusija, apsikabinus Ukrainą, abidvi paverkusios, pasirašytų gražią taikos sutartį, yra viena. Visai kita, kai esamas prezidentas skalambija visiems apie savo du tikslus: pirmas, jeigu bus perrinktas, apversti aukštyn kojomis esamą vyriausybę ir atleisti „keliolika“ ministrų. Na, gal čia tik jo svarbiausio patarėjo Frederiko Jansono drėgnos svajonės, nežinome. Konstitucinis Teismas turėtų griebtis už galvos, bet visa valdančio prezidento įvaizdis pasitvirtintų, visų mūsų nelaimei.
Kaip matome, nesunku, tereikia suplakti neapykantos Lietuvai, žydams, homoseksualams, demokratijai kokteilį ir, sušukus „Už Lietuvą, vyrai!“, tuojau tapsi bent jau Seimo nariu.
Antras tikslas: G. Nausėda neatsisakė gerovės valstybės idėjos, todėl gal ir prezidento dekretu konservatorius pavertęs socialdemokratais, dabar jau tikrai šią idėją įgyvendins. Šalutinė mintis: šiaip įdomu, ar jis imsis bankų viršpelnių? Ar imsis įgyvendinti komunalinių būstų idėją? Ar reformuos švietimo sistemą? Ar pritars pagaliau Stambulo konvencijos ratifikavimui ir šeimos sampratai pagal Konstitucinio Teismo nutartį? Ar atsisakys idėjos statyti paminklą demokratijos ir valstybės duobkasiui Antanui Smetonai, o vietoje jo pasiūlys statyti paminklą prezidentui Kaziui Griniui, kuris ne tik pritarė bei puoselėjo socdemines idėjas, bet dar ir gelbėjo žydus nuo skerdynių?
Vienu žodžiu, gal jis pasiruošęs kurti nuosavą partiją pagal V. Putino analogą, joje draugaus kraštutinės dešinės praeities Lietuva ir socialistinės idėjos. Nes partijos turi teisę vykdyti savo politiką, bet prezidentas, nusprendęs kištis į išrinktų į Seimą partijų veiklą, pažeistų Konstitucijos nustatytą valdžių pasidalijimo imperatyvą. Buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė penkerius metus bandė dubliuoti tuometinį premjerą, bet atkando dantis, todėl buvo išrinkta ir antrą kadenciją.
Lietuvos politinėje padangėje sklinda kalbos, esą prezidentas gauna tiek galių, kiek jų gali pasiimti. Šiai savivalei pritaria visos partijos, išskyrus konservatorius. Panašias kalbas girdi ir rinkėjas, todėl neabejoju, kad neišprusęs rinkėjas taip skatinamas suteikti prezidentui nebūtų galių. Taip buvo R. Pakso laikais, taip buvo violetinio maro laikais, kai buvo reikalaujama prezidentės įsikišti, stoti virš Seimo ir teismo įgaliojimų. Suteikimas nebūtų galių prezidentui turi senoką priešistorę. E. Vaitkaus tikėjimas, jog jam tapus prezidentu bus galima tuojau pat išspręsti visas jų problemas, neatsirado iš niekur.
Taip, žinoma, kalbos apie pamirštus žmones ir regionus, Vilniaus burbulą yra tiesa, jau nekalbu apie niekaip neišjungiamas vemiančias neapykanta Lietuvai solovjovų TV laidas. Visos be išimties Lietuvos partijos kaltos dėl šios padėties, kaip ir dėl nebūtų prezidentų galių idėjos eskalavimo. Savo straipsniuose per pastaruosius dvylika metų esu ne kartą kalbėjęs apie šią situaciją, perspėjau apie pasekmes. Ypač apie dėl šios priežasties nuolat krintantį pasitikėjimą Seimu bei partijomis, bet lyg aklas kalbėtų su kurčiu.
Bet šiandien lyg žaibas iš giedro dangaus visi iki vieno E. Vaitkaus kritikai ėmė vaidinti spektaklį pavadinimu „Esu šokiruotas!“. Tikrai? Šokiruoti dėl padėties Visagine, Ignalinoje, Šalčininkuose? Iliustruosiu, kas vyksta Visagine ir Ignalinoje. Prieš kelias savaites abiejuose miesteliuose du kartus dalyvavau JAV ambasados projekte, skirtame informuoti miestelėnus apie padėtį Ukrainoje, paramos jai svarbą. Prieš tai kreipiausi į Ignalinos ir Visagino bibliotekas, prašiau pristatyti savo knygas. Buvo atsakyta teigiamai, net Ignalinos kultūros centro direktorė užsidegusi dievagojosi, kad taip, darome. Bet, praėjus keletui dienų po minėto projekto, Ignalinos, Visagino bibliotekų, Ignalinos kultūros centro direktorės dingo kaip į vandenį: į skambučius neatsakė, matyt, ir savo darbuotojų priminimo negirdėjo.
Tikrai? Šokiruoti dėl padėties Visagine, Ignalinoje, Šalčininkuose?
Esu aplankęs dešimtis Lietuvos bibliotekų, Šalčininkų rajono viešojoje bibliotekoje, beje, labai gražiai priėmė, nepaisant mano politinių pažiūrų, bet Ignalina ir Visaginas? Matyt, vien tik pavartojus šūkį „Slava Ukraini!“ pilnai salei žmonių, tampi persona non grata, na, išskyrus E. Vaitkų. Būčiau šaukęs „Mes už taiką“ ir „Su Rusija reikia draugauti“, vieno iš šių miestelių mero postas man būtų garantuotas. Gaila, nepagalvojau, susimoviau! Nenustebsiu, jeigu E. Vaitkus nuspręs siekti kurio nors šio regiono miestelio mero posto ir kurs proputinišką partiją. Turėsime dar vieną atskirą respubliką su sovietinės vėliavos analogu ir herbu „VDR“ – „Visagino demokratinė respublika“, valstybinė kalba – rusų.
Praėjus veik pustrečių metų nuo žiauraus karo Ukrainoje pradžios, manau, kad kiekvienas šiandienos ir būsimas politikas turėtų priimti sprendimus per nacionalinio saugumo prizmę. „Užmiršti“ regionai patenka nacionalinio saugumo kompetencijon, mat jeigu nebus imtasi rimtos socialinės bei švietimo politikos šiems regionams atgaivinti, užmarštis kainuos mums velniškai brangiai. Taip, tiesa, tenka konstatuoti, kad nostalgija autoritarizmui dings tik išnykus vergo mentalitetui kartu su dvasiškai sutraiškyta karta, tokia tikrovė. Tačiau norint įprasminti demokratiniais principais grįstą gyvenimo naratyvą, būtina ekonominė, socialinė, kultūros politika, vykdoma jau nuo vaikų darželio.
Šioje vietoje reikalinga atsakinga personalinė – auklėtojo, mokytojo įdarbinimo politika. Nulis tolerancijos prorusiškų mokytojų vaikų smegenų plovimui ruskij mir pagrindu. Tik tokiu atveju nereikės apsimesti, kad esame šokiruoti, lyg nukritę iš dangaus, kurio mūsų partijos taip ir nepasiekė, nes net nesiruošia siekti. Lengviau kudakuoti apie neva „paprastų žmonių nuomonės“ paisymą, ypač tų, kurie tik ir svajoja apie praeities Lietuvą. Su jais juk lengviau, nei teigti modernios, liberalios visuomenės idėjas. Mat, sakoma, kad tokia politika regionuose kelia grėsmę „atmušti“ rinkėją. Verčiau jį išlaikyti kvailą, neišprususį, stimuliuoti jo norą matyti „kietą prezidento ranką“, ar ne taip? O kai tos kietos rankos rėmėjai staiga kala tau antausį, apsimeti, kad esi šokiruotas dėl E. Vaitkaus sėkmės. Tikrai?
