Sutikite, beribė žodžio laisvė, paradoksalu, yra silpniausia demokratijų vieta, netgi kelias į savęs sunaikinimą. Pavyzdys: Škotija priėmė įstatymą, kuriame naudojamas terminas „nesmurtinis neapykantos nusikaltimas“. Juo grasinama tiems, kurie nesutinka pripažinti, kad vyras, apsiskelbęs moterimi, yra moteris.
Negana to, vyras, tapęs moterimi, tuojau gauna tai įrodantį dokumentą. Todėl vyrai, nuteisti už pedofiliją bei seksualinę prievartą, žaibiškai pasiskelbė esantys moterimis ir todėl turį teisę bausmę atlikti moterų kalėjimuose. Įstatymo vėzdu prieš biologiją?
Sutinku, vyras, nusprendęs tapti moterimi ir atlikęs visišką fizinį savęs pakeitimą (tarp to ir vyriškų genitalijų pašalinimą), demonstruoja absoliučią faktinę transformaciją. Bet nesutinku, kad toks dalyvautų moterų sporte, nes, atleiskite už banalumą, vyrais ir moterimis gimstama. Noriu pabrėžti, kad tikrai nesu prieš asmeninę laisvę: jauskis, žmogau, nors ir medžiu, renkis kaip nori, kol nesigriebiama įstatymo vėzdo bausti už priešingą nuomonę. Kodėl turėčiau paklusti įstatymui, verčiančiam spjauti į biologiją? Visgi Škotijoje dėl to būčiau ne tik apkaltintas neapykantos skleidimu, bet dar ir įtrauktas į nusikaltėlių registrą. (Šioje vietoje mano pagarba buvusiam olimpinių žaidynių čempionui, tapusiu moterimi, Caitlyn Jenner, kuri kategoriškai pasisako prieš transvyrų dalyvavimą moterų sporte).
Dalyvavau visuose Lietuvos „Pride“ maršuose nuo pirmos dienos, gyniau ir toliau ginsiu homoseksualių žmonių teises, bet šioje vietoje mano tolerancija baigiasi. Ar idiotizmui būtina pastoti kelią? Taip, esu įsitikinęs, ypač tais atvejais, kai dedamas apynasris kitokiai, netgi moksliniais faktais paremtai, nuomonei. Antraip teks pripažinti ir „žemė plokščia“ šalininkų nuomonę, nes negi skaudinsi jų jausmus? O tada – ant laužo tą, kuris pašokęs sušuks „O visgi ji sukasi!“
Nenuostabu, kad diktatūros išnaudoja mūsų pačių siekį sudoroti žodžio laisvę. Jau keliasdešimt metų jos investuoja milijardus į neapykantos propagandą demokratijoms. Galingiausias jų įrankis Vakaruose – humanizmo parodija, pseudoreligijos ir radikalių kairiųjų siekis naikinti biologiją kaip mokslą. Prie to prisideda socialinė žiniasklaida ir vis labiau įsigalintis dirbtinis intelektas. Šiandien matome diktatūrų gebėjimą efektyviai naudotis naujausiais komunikacijos technologijų pasiekimais. Taigi, mato norintys matyti, o nenorintys, jeigu atsipeikės, jau bus tapę diktatūrų vergais.
Vakarų demokratijose žodžio laisvė aktyviai ir efektyviai naudojama antidemokratiniams naratyvams skleisti. Juos platina galingi priešai, keliantys egzistencinę grėsmę demokratijoms. Tai islamizmas ir ruskij mir naratyvai. (Apie Kiniją kitą kartą, o apie vidinį priešą – politinį idiotizmą – jau kalbėjau.) Jie kryptingai infiltruojami į elitinius Vakarų universitetus. Tikslas – išauginti jaunąją kartą, persunktą neapykanta demokratijoms, sukeisti demokratines vertybes su tų vertybių parodijomis, priversti garbinti tironiją pasitelkus neva žmogaus teises. Kad priešams puikiai sekasi, rodo į „Hamas“ / Izraelio ir Rusijos / Ukrainos karus reaguojančių protestuotojų šūkiai: pirmu atveju naudojami užkeikimai, kaip antai „kolonializmas“, „apartheidas“, „genocidas“, „Palestina mūsų žemė“. Antru atveju „Už taiką – smurtas gimdo smurtą“, „nacizmas“, „NATO – blogis“, „korumpuota Ukraina“, „diktatūra ir demokratija – vienas ir tas pats“.
Kodėl turėčiau paklusti įstatymui, verčiančiam spjauti į biologiją? Visgi Škotijoje dėl to būčiau ne tik apkaltintas neapykantos skleidimu, bet dar ir įtrauktas į nusikaltėlių registrą.
Siekis – falsifikuojant istoriją paveikti jaunimo protus, naudojantis jaunų žmonių nepatirtimi bei negebėjimu atskirti tiesos nuo melo. Taip vertybės paverčiamos parodijomis. Štai Londono gatvėse propalestiniečiai neša svastikas, bet britų policininkas į Izraelio vėliava apsigaubusio žmogaus pastabą atsako: „Neprovokuokite protestuotojų.“ Tas pats ne kartą nutiko ir Vilniuje per maršiečių demonstracijas, kai taikiai stovintys LGBT atstovai buvo apkaltinti provokavimu.
Dekonstruojant islamizmą ir ruskij mir propagandą būtina turėti galvoje 80 metų trukusį Sovietų Sąjungos vykdytą smegenų plovimą, skirtą Vakarų, Vidurio Rytų bei Afrikos visuomenėms. Jo pasekmės niekur nedingo. Vidurio Rytams ir Afrikai įkaltas naratyvas, esą visi baltieji yra kolonialistai, rasistai ir išnaudotojai. Juos būtina kaltinti dėl neva žydų įvykdytos Palestinos okupacijos ir dėl visų Afrikos šalių nesėkmių: ekonomikos žlugimo, korupcijos, žiaurių tarpusavio karų ir pan. Šį naratyvą sovietai įskiepijo jų finansuotiems Vakarų kairiesiems bei buvusiems komunistams ir net Vokietijos krikščionims demokratams. Efektyviu naratyvo palaikymu toliau užsiima kriminalinė Rusija. Ypač islamistai ir rašistai džiaugiasi Europos ir JAV atvirų durų politika, per kurią Europą ir JAV užplūdo milijonai musulmonų, išaugintų neapykantos žydams ir Vakarams dvasioje.
Žinoma, būdamas politkorektiškas neteigiu, kad „ne visi musulmonai teroristai, bet visi teroristai musulmonai“. Svarbus patikslinimas: kalbu apie islamo parodiją Musulmonų broliją ir „Islamo valstybę“. Tai islamistai, išpažįstantys radikalią islamo versiją, kurią netrukdomai demokratijose platina ir finansuoja Iranas. Šios grupuotės kelia grėsmę ir nuosaikiems musulmonams. Pažiūrėkite į antivakarietiškus, antisemitinius šūkius propalestiniečių maršuose, Masačusetse net šaukiama „mirtis JAV!“ Bet jų neužkardo nė viena Vakarų metropolija – juk žodžio laisvė. Ši indoktrinacija, jos pasekmės gatvei ir politikams, priverstiems taikstytis su milijoniniu musulmonų elektoratu, kelia iššūkį demokratijos pagrindams.
Pakritikavus islamizmą, piliečiui gresia kaltinimas neapykantos kurstymu, islamofobija, rasizmu, baltųjų kolonializmo mentalitetu. Naudojamas kolonializmo aukos naratyvas, dėl kurio Vakarų demokratijos, aiškinama, turėtų ne tik užsičiaupti, bet dar ir sumokėti milijardus eurų kompensacijų už prieš šimtus metų juodaodžiams ar musulmonams padarytus nusikaltimus. Nors patys musulmonai šimtmečiais aktyviai dalyvavo žiauriame vergų iš Afrikos versle.
Turime aibes pavyzdžių, kaip žodžio laisvė naudojama žodžio laisvei suvaržyti, kai pagrįsta kritika įvardijama neapykantos kalba. Nuolaidžiavimas antidemokratinių naratyvų platinimui Vakarų civilizaciją paverčia pelke, kuri ją pačią ir įtraukia.
Turime aibes pavyzdžių, kaip žodžio laisvė naudojama žodžio laisvei suvaržyti, kai pagrįsta kritika įvardijama neapykantos kalba.
Rusija savo ruožtu taip efektyviai naudoja neva kovos su nacizmu neva korumpuotoje Ukrainoje naratyvą, kad jį lyg papūgos atkartoja JAV respublikonai, blokuojantys paramą Ukrainai. Blokuoja, nepaisydami ukrainiečių mirčių ir pavojaus dėl karinės paramos trūkumo prarasti ne tik pozicijas fronte, bet ir demokratiją bei pačią valstybę. Pralaimėjimo pasekmės Ukrainos tautai būtų tragiškos, jau nekalbant apie galimą Rusijos karą prieš Rytų Europą. Manau, kalbant apie žodžio laisvę, kritinė dalis kritiškai mąstančios visuomenės jau pastebi, kad XXI amžius iškėlė du naujus aktualius klausimus: kada kritika tampa neapykantos kalba ir ar turime kontroliuoti socialinius tinklus, tapusius įrankiu karo prieš demokratiją ir pažangą, mokslą bei intelektualumą, skleidžiančius sąmokslo teorijas, dezinformaciją ir esančius puikia dirva įvairioms pseudofilosofijoms rastis?
Mūsų amžiuje įsigijome rimtą problemą – socialinius tinklus be jokios arba tik su minimalia kontrole. Su šia grėsme tikrai nebuvo susidūręs žodžio laisvės ideologas liberalas Johnas Stuartas Millis. Jam žodžio laisvė yra būtina prielaida intelektualiniam žmogaus vystymuisi. Tačiau socialiniai tinklai diktatūrų ir šiaip politinių aferistų rankose tapo vienu galingiausių ginklų, nukreiptų prieš intelektualumą ir galiausiai prieš demokratiją.
Sprendžiant iš kultūrinių karų, vykstančių pačiose Vakarų demokratijose tarp demokratijos gynėjų ir jos priešininkų, regis, demokratijos gynėjai linksta į pralaimėjimą. Naivūs beribės laisvės šalininkai vis dar neįžvelgia, su kuo susidūrė. O susidūrė su vilku avies kailyje, pasitelkusiu ne tik modernias technologijas, bet ir modifikuotas vertybes, demokratinių principų parodijas, įgalinančias paversti žodžio laisvę butaforija. Kiek ilgai teks su beribe žodžio laisve taikstytis ir kaip žodžio laisvei nepadaryti žalos paliekant ją tik išrinktųjų rankose? Šie klausimai reikalauja atsakymų jau šiandien.
