Tą patį klausimą keliu vyriausiam ginkluotųjų pajėgų vadui prezidentui Gitanui Nausėdai, Lietuvos kariuomenės vadui Valdemarui Rupšiui, premjerei Ingridai Šimonytei. Mat krašto apsaugos ministro keitimas likus pusei metų iki rinkimų rodo lyg ir tragišką Lietuvos teritorinės gynybos būklę, antraip kuriam galui keisti ministrą dabar, o ne prieš bent jau dvejus metus?
Kur jūs, ponios ir ponai, buvote visą tą laiką, o prezidentas visus penkerius metus, kad staiga kviečiate gelbėti padėtį Seimo Nacionalinio gynybos ir saugumo komiteto (NSGK) pirmininką Lauryną Kasčiūną, kuris savo ruožtu taip pat kaltas dėl tos, regis, tragiškos padėties? Juk antraip nei mes, mirtingieji, NSGK pirmininkas nekalbant apie tuos aukščiau minėtus, turėjo visą informaciją apie teritorinės gynybos būklę, bet tuos ištisus metus nieko nedarė, kad spaustų krašto apsaugos ministrą tuos darbus atlikti, ir kuo greičiau. O jeigu nežinojo, tai dar blogiau.
Darau išvadą, kad NSGK pirmininkas, o ir komiteto nariai be išimties, paprasčiausiai nėra jokie gynybos ir saugumo politikos profesionalai, todėl nesugebėjo vertinti esamos padėties. O gal komitetas, dėl politinių sumetimų tapęs draugelių būreliu, nors ir žinodamas apie galimai apgailėtiną mūsų teritorinės gynybos padėtį, tiesiog laikė bendrą frontą dėl komiteto teigiamo įvaizdžio.
Bet staiga nesprendžiamai problemai sprogus tiesiai į veidą, kviečiamas gelbėtoju žmogus, dėl kurio kaltės taip pat ši problema ir atsirado. Iššokęs lyg Pilypas iš kanapių L. Kasčiūnas sušunka: „Duokite man krašto apsaugos ministro postą ir aš išspręsiu komendantūrų nebuvimo problemą per mėnesį!“ Palauk, žmogau, ar prieš trejus su puse, trejus, dvejus su puse, dvejus, pusantrų, prieš pusę metų nežinojai, kad komendantūrų, tai yra karo atvejui skirtų organizacinių vienetų, kuriuose dirba ranka rankon civilinės ir karinės gynybos vadovai, nėra nė kvapo?
Ir vėl įkyriai, bet klausiu to paties prezidento ir kariuomenės vado. Jeigu komendantūrų nėra, tai gali reikšti, kad Lietuva nepadalyta į batalionų atsakomybės teritorijas. Tai gali reikšti, kad karo atveju niekas nežino, į ką kreiptis, kur rinktis, kur yra ekipuotė ir t. t. O tai savo ruožtu reiškia, kad priešas, pralaužęs pirmą gynybos liniją, pasišvilpaudamas nujos girdyti arklių į Baltijos jūrą. (Atleisk man, Viešpatie, už tokį siaubingą vaizdą!)
Matau, kad tokie skaudžiai pagrįsti klausimai nekyla L. Kasčiūno gynėjams. Tai 24 paramos Ukrainai organizacijos, kurios jau kažkaip puikiai žino, kad net Ukrainoje kariaujantys lietuviai remia L. Kasčiūno kandidatūrą. Lenkiu galvą prieš kiekvieną paramos Ukrainai organizaciją, daugelį pažįstu asmeniškai, bet taip trumparegiškai pasimauti ant užmesto politinio jauko reikia mokėti. Taip pat nemaloniai nuteikia ne tik dievinimas žmogaus, asmeniškai kalto dėl problemų su Lietuvos teritorine gynyba, kad leido buvusiam krašto apsaugos ministrui ko nors laiku nepadaryti, bet dar ir esančio tolokai nuo patikimo žmogaus standartų.
Žmogaus biografija nėra skaidri, kapitaliai susimauta keletą kartų priimant politinius sprendimus ne tik jaunystėje, žavėjimasis kraštutinėmis ideologijomis, korupcinis šešėlis – visa tai rodo polinkį į avantiūrą, neapgalvotus sprendimus, atsakomybės baimę.
Kaip buvęs karys (Izraelio ir Švedijos savanorių pajėgos), buvęs savanoris ir buvęs pirmasis Lietuvos karinis atašė 1990–1993 m., atsakingas už Jungtinę Karalystę ir Skandinaviją, sakau, kad tikrai neičiau paskui L. Kasčiūną į mūšį. Tuo pat pasisakau prieš besikreipiančiųjų kvietimą vengti platesnių diskusijų, nes, anot jų, „laiko politiniams žaidimams ar platesnei diskusijai nėra ir mes privalome dirbti dėl Ukrainos ir mūsų laisvės kartu“. Tai, pirma, Izraelyje, kuris šiuo metu kariauja su „Hamas“ skerdikais ir galimai teks kariauti su „Hezbollah“ teroristais, niekas nekviečia vengti platesnių diskusijų.
Žmogaus biografija nėra skaidri, kapitaliai susimauta keletą kartų priimant politinius sprendimus ne tik jaunystėje, žavėjimasis kraštutinėmis ideologijomis, korupcinis šešėlis – visa tai rodo polinkį į avantiūrą, neapgalvotus sprendimus, atsakomybės baimę.
Bet taip, tiesa, koalicinis karo kabinetas nereikalauja naujų rinkimų tol, kol nebus paskelbta pergalė. Tuo tarpu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vyriausybė paskutinę minutę keičia arklius, taip siųsdama signalą mūsų sąjungininkams apie vyriausybės pasimetimą, galimą paniką, siunčia žinią, kad mes patys nesame paruošę gynybos planų arba velniškai vėluojame juos įgyvendinti. (Apie tai rašiau savo straipsniuose, nesikartosiu. Džiugu tik, kad po pirmo kritiško mano straipsnio atsibudę atsargos karininkai pagaliau pareiškė viešą pareiškimą krašto apsaugos ministrui, nors nutylėjo dėl prezidento, kaip vyriausiojo vado ir ginkluotųjų pajėgų vado, atsakomybių dėl susidariusios nerimą keliančios padėties).
Ar ši mano kritika vyriausybei, prezidentui ir kariuomenės vadui nepageidaujama ir įvardijama kaip nesavalaikis politinis žaidimas? Tai, ponai, ne tuo adresu, o adresatus, žaidžiančius tuos politinius žaidimėlius dėl neaiškių priežasčių, jau nurodžiau. Tačiau buvusių neonacių, vėliau tapusių tautininkais ir nacionalistais, marškinių plėšimas pasitelkus „sunkiąją artileriją“ Algį Ramanauską-Greitai ir Audrių Bačiulį, kad prikaltų prie kryžiaus socdemus, patrolinusius tuos pačius radikalus, o ne tikruosius skandalo lygioje vietoje kaltininkus, – šis vaizdelis būtų juokingas, jeigu aplinkybės nebūtų liūdnos. Nenuostabu, kad jie remia savo dvasinį statytinį.
Beje, pakritikuosiu L. Kasčiūno kritikus, esą šis dar ir yra Stambulo konvencijos ir Partnerystės įstatymo priešininkas, todėl negali būti skiriamas krašto apsaugos ministru. Atmetu šią kritiką, nes negali reikalauti vienos ar kitos ideologijos šalininko vadovautis priešinga jam ar jai ideologija. Juolab kad Stambulo konvencijos ratifikavimo ir dėl Partnerystės įstatymo patys socdemai nelabai spaudžia. Gal elgsis kitaip stoję prie vyriausybės vairo. Todėl nebūtų šis asmuo nepatikimas, turėtų nepriekaištingą reputaciją, nekritikuočiau. Tačiau ir vėl, nors jau turime Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimą dėl Stambulo konvencijos, konservatoriai, tarp jų ir L. Kasčiūnas, šluostosi į jį kojas.
Tuo tarpu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vyriausybė paskutinę minutę keičia arklius, taip siųsdama signalą mūsų sąjungininkams apie vyriausybės pasimetimą, galimą paniką, siunčia žinią, kad mes patys nesame paruošę gynybos planų arba velniškai vėluojame juos įgyvendinti.
Ne tik konservatoriai – prezidentas G. Nausėda taip pat, o tai jau rimta, nes valomasi kojas ne tik į Konstituciją, KT, bet ir į teisės viršenybę, taip verčiant Lietuvą bananų respublika. Todėl tai dar viena vinis į L. Kasčiūno, kaip galimo kandidato į krašto apsaugos ministro, postą. Ir šioje vietoje mūsų sąjungininkai tikrai darys išvadas, kurias šalyje reziduojantys ambasadoriai praneš savo darbdaviams. Siūlau dešiniųjų radikalų šutvei nepulti kaltinti ambasadorių išdavystėmis, vadinti provokatoriais, nes toks jų darbas. Ypač kai žinai, kad atsakomybė krinta ant konservatorių vyriausybės, jos vadovaujamos NSGK.
Tad vietoje įprasto komentaro pabaigos moralo paklausiu dar kartą: L. Kasčiūnai, kur buvote prieš trejus su puse, prieš trejus, prieš dvejus, prieš pusantrų ir pusę metų?
