Tokį provokuojantį retorinį klausimą išgirdau vienos bičiuliškos diskusijos apie politiką metu. Ir jis nėra toks įžūlus ar beprasmiškas, kaip gali nuskambėti. Politika kaip visuomenės organizavimosi menas nuolat kinta ir yra priklausomas nuo laikmečio ypatybių. Kokia yra šiuolaikinio politiko tikrovė?
Kalbėdami apie politinius procesus ar teigiamai vertinamus politikus dažnai referuojame į istoriją. Demokratijos būklę mėgstame aptarti atsigręždami į senovės Graikiją ir Atėnų polį. Sėkmingus politinius sprendimus vertiname per praėjusių amžių politikų darbus, klausdami, kur mūsų naujieji čerčiliai ir reiganai.
Šiose diskusijose apie teisingą ir sėkmingą politinį veikimą dažnai pritrūksta dabarties konteksto. Kalbame taip, lyg politika vyktų virš mūsų ar kažkur dabarties tendencijų pašonėje, neveikiama to, kas veikia visų mūsų mąstymo, veikimo ir sprendimų sąlygas.
Sėkmingus politinius sprendimus vertiname per praėjusių amžių politikų darbus, klausdami, kur mūsų naujieji čerčiliai ir reiganai.
Nepaisant to, kad suprantu, kaip smagu yra kritikuoti politikus ir daugelio kompleksinių procesų atsakomybę užmesti ant jų pečių, bet pabandykime atlikti mintinį eksperimentą ir pažiūrėti, ar dalyvavimas politikoje ir politiko darbas išties yra tik galios ir privilegijų visuma.
Pradėkime nuo to, kad visi mes, rodos, nepastebimai atsidūrėme beribio viešumo laikmetyje. Internetas, socialiniai tinklai, socialinių, kultūrinių ir politinių procesų persikėlimas į virtualybę lemia, kad politikas beveik neturi privačios erdvės ar privatumo ir turi jausti nuolatinį viešumo spaudimą. Bet kuris viešas paslydimas, nusišnekėjimas, įžeidus, užgaulus ar tiesiog neapgalvotai suformuluotas įrašas, pasisakymas visada gali pasklisti ir sugriauti karjerą. Net ir uždari pokalbiai ar posėdžiai dažniausiai nuteka į viešumą ir atveda prie skandalų, kuriuose reikia bandyti užbėgti interpretacijoms ir galimiems kaltinimams už akių.
Viena vertus, didesnis viešumas užtikrina didesnį skaidrumą ar politinę atsakomybę. Bet tuo pat metu jis sukuria unikalias ir politiniame gyvenime niekada nematytas sąlygas, kai nebelieka pilkosios erdvės, kurioje galima aptarti sprendimus prieš jiems pasiekiant visuomenę ar bent jau išsaugoti savo privataus gyvenimo, privačių pokalbių ar politinio konteksto neturinčių draugysčių erdvę.
Bet kuris viešas paslydimas, nusišnekėjimas, įžeidus, užgaulus ar tiesiog neapgalvotai suformuluotas įrašas, pasisakymas visada gali pasklisti ir sugriauti karjerą.
Paprastai sakant, šiuolaikinis politikas savo politiko kaukę turi užsidėti 24 valandoms. Bet koks bandymas nuo jos atsitraukti gali užtraukti teisėtą, bet griežtą ir negailestingą visuomenės kritiką.
Dar vienas šiems laikams būdingas požymis – greitėjimas. Politiniai sprendimai turi būti priimami greitai, aiškiai ir jie tuojau pat sulaukia tokių pat greitų reakcijų. Ankstesniam laikraščių amžiaus politiniam gyvenimui būdingos diskusijos ar įvairias grupes įtraukiantys svarstymai vis dažniau nugalimi bėgimo paskui procesą. Gyvenimas greitėja, o jame greitėja ir neišvengiami politiniai sprendimai. Nenuostabu, kad tokiuose procesuose politikai dažnai pasmerkiami nuolatinėms klaidoms, problemoms ir nesibaigiančiam reformų, taisymų, tikrinimų, gerinimų, papildymų judėjimui.
Dar viena sunkinanti aplinkybė – tikrovės politizacija. Plečiantis socialiniam gyvenimui, vystantys kultūriniams procesams, į politinius klausimus įsitraukiant vis daugiau žmonių, atsirandant vis daugiau naujų politinių tapatybių ar interesų grupių, neišvengiamai kyla būtinybė reglamentuoti jų padėtį arba veiklą.
Mūsų kasdienybė tampa vis labiau politiška ir tai reiškia, kad mes keliame vis didesnius reikalavimus dėl tam tikrų klausimų politinio sprendimo. Paprastai sakant, politikams tenka vis daugiau užduočių išspręsti tam tikrą problemą politinio sprendimo būdu, politinėse institucijose, politinėmis priemonėmis.
Gyvenimas greitėja, o jame greitėja ir neišvengiami politiniai sprendimai.
Paradoksalu, bet kuo abejingesni ir kuo mažiau pasitikintys politikais esame viešose apklausose, tuo didesnė našta jiems tenka, nes mes vis tiek neatsisakome noro ir vilties, kad tikrovė pasikeis ar mūsų situacija pagerės perdavus savo galias politiniam veikėjui.
Šalia šių išorinių priežasčių, kodėl šiuolaikinio politiko gyvenimas nėra toks lengvas, yra ir vidinės priežastys. Politika vis labiau tolsta nuo savo objekto – viešojo gyvenimo. Viena vertus, mūsų viešieji gyvenimai vis labiau teisiškai ir politiškai ribojami, reglamentuojami tam tikrais nurodymais ar leidimais. Kita vertus, politikams vis sunkiau skirti laiko ar atrasti galimybę išties suprasti ir įsigilinti į realias miesto, rajono, valstybės ar pasaulio problemas.
Patekę į plačiais tinklais įtraukiantį politinį lauką jie nebejunta realaus gyvenimo tėkmės ir kasdienių įtampų. Daugelį jų sprendimų diktuoja tiesiog tam tikrų politinių ciklų pasikartojimai, inercija ar aptakios ir labai dažnai apgaulingos, emocijas, o ne racionalius argumentus atskleidžiančios nuomonės apklausos.
Politika vis labiau tolsta nuo savo objekto – viešojo gyvenimo.
Politikai stringa ir biurokratiniuose spąstuose. Daugelis sprendimų, reformų, strategijų turi sulaukti nemažos įvairių suinteresuotųjų grupių paramos. Dažnai bent vienai iš grupių netinkami sprendimai yra stabdomi, vilkinami arba tiesiog nenorima jų įgyvendinti, jie paliekami kyboti ore, svarstymų, pataisymų ar naujų teikimų stadijose.
Nemažai į politinius judėjimus ar partijas ateinančių jaunų žmonių tikisi, kad politika suteiks ir savo aplinkos keitimo, ir savo tapatybės išpildymo džiaugsmą. Jie nori atstovauti tam tikroms politinėms vertybėms, ideologijai, politinės filosofijos idėjoms.
Deja, jiems tenka atsimušti ne tik į tvirtą partijų struktūrų ir galios aparato sluoksnį, bet ir į biurokratijos, nerašytų taisyklių, nepasitikėjimo ar nenoro ką nors daryti realybę. Su šia realybe jau susitaikę vyresnieji greitai pradeda pratinti prie ciniškų išgyvenimo taisyklių. Susitaikyti su negalimybe, abejingumu, dviveidiškumu, būtinybe aukoti moralinius principus tam, kad įgautum kažkiek galios. Vėliau tą galią išmokstama kaupti ir panaudoti tam, kad sukauptum dar daugiau galios, kuri užtikrina bent jau minimalaus politinio judesio galimybę.
Deja, jiems tenka atsimušti ne tik į tvirtą partijų struktūrų ir galios aparato sluoksnį, bet ir į biurokratijos, nerašytų taisyklių, nepasitikėjimo ar nenoro ką nors daryti realybę.
Turbūt daugelis skaitytojų tyliai užduoda man klausimą: o kaip ten su ta galia, nemažu atlygiu ir privilegijomis? Tai yra sąlyginiai politiko veiklos privalumai. Tu išties įgauni didesnę galią, tačiau nuolat turi nepamiršti, kad demokratinėje visuomenėje ši galia yra deleguojama kaip pilietinių rinkėjų galių suma.
Atlygis ir privilegijos galėtų būti traktuojami kaip visas aukščiau išvardintas problemas atperkantys apdovanojimai, bet čia vertėtų iškelti ir dar vieną retorinį klausimą: jei mūsų politikoje visas nuolatinio viešumo, kritikos, užgauliojimo, neapykantos, nepavejamos skubos, negalimybių ir negebėjimų naštas atperka tik atlygis ir tam tikros privilegijos, ar tai išties tokia veikla, dėl kurios norėtųsi aukoti savo gyvenimą? Ir ką turėtume manyti apie tuos žmones, kurie į politiką eina būtent dėl šio kuklaus finansinių gėrybių ir galios paketo?
Vakarų politika susiduria su politinės lyderystės, politinio elito kaitos, atsinaujinimo problema. Politikos mūsų gyvenime vis daugiau, bet vis mažiau talentingų ir kritiškai mąstančių žmonių nori joje dalyvauti. O kas, jei tai susiję ne su atlygio ar siūlomos galios stoka, o su supratimu, kad pati politikos idėja pradeda vis labiau tolti nuo savo apibrėžimo ir tikslų? Ar įmanoma sustiprinti politikos ir politikų įvaizdį tik iš vidaus, tik imantis politinių priemonių?
O gal čia šiek tiek kalti ir mes, kaip visuomenė, deleguojantys savo galias, suteikiantys mandatą, bet tuo pat metu nematantys ar nenorintys pripažinti sudėtingos politinio gyvenimo tikrovės. Nenorintys kartais pažvelgti atlaidžiai, suteikti daugiau tikėjimo arba pripažinti, kad kai kurie dalykai mūsų gyvenime neturi politinio sprendimo.
Tebūnie tai ne abstrakčios politikos ar konkrečių politikų gynyba, bet perspėjimas, kad peržengdami racionalios kritikos ribas, nevalingai naikindami politinę erdvę, stumdami į kampą politikos dalyvius, reikalaudami iš jų atitikti mūsų pačių sunkiai pakeliamus viešumo, greičio, daugio standartus galime iš akių pamesti ir pačią politikos idėją.
