Karas Ukrainoje yra mūsų kartos įvykis. Įvykis, kuris gali ne tik apibrėžti mūsų gyvenimus, bet ir nulemti likusią šio šimtmečio istoriją. Turėtume žvelgti į jį ne kaip į mistišką istorijos pasikartojimą ar banaliai nemalonų faktą, kurį galime nustumti į šalį, bet kaip į galimybę sukontroliuoti ir pakeisti didžiųjų įvykių eigą.
Šiame komentare pasidalinsiu dešimt teiginių, kurie neapleidžia manęs, mąstant apie prasidėjusius trečiuosius karo metus. Karo, kuris neturi aiškios pabaigos, aiškių ribų ir kuris verčia permąstyti 20 amžiaus įsivyravusios pasaulio tvarkos tęstinumą.
1) Taika turi būti laimėta. Amerikiečių istorikas Stephenas Kotkinas, kalbėdamas apie istorines moderniųjų ir pomodernybės karų patirtis, pastebi, kad taika nėra savaiminis karo rezultatas. Taiką galima laimėti, įtvirtinus savo pozicijas ir priverčiant agresorių atsitraukti, perskaičiuoti savo galimybes. Agresorius turi suvokti, kad tam tikrame taške jo situacija ims prastėti ir galima ne tik prarasti užimtas teritorijas, bet ir atsivesti karinius veiksmus į savo teritoriją. Priversti jaustis silpniau ir įtikinti jį jo silpnumu. Būtent tuomet susidaro sąlygos paliauboms ir taikos procesui.
Taika laimima perimant iniciatyvą ir įtvirtinant savo pranašumą ne tik karo lauke, bet ir ekonomikoje, visuomenėje ar kitose srityse, veikiančiose politinius sprendimus ir galios supratimą.
Taiką galima laimėti, įtvirtinus savo pozicijas ir priverčiant agresorių atsitraukti, perskaičiuoti savo galimybes.
2) Ukrainai padedama gintis, bet ne laimėti. Iki šio laiko, skaičiuojant trečiuosius Rusijos agresijos metus, Ukrainai teikiama ginkluotė ir jos kiekiai užtikrina gynybines galimybes. Vis dėl to, lyderiaujančios Vakarų valstybės nuo pat karo pradžios laikėsi balansavimo ir atgrasymo strategijos, kurios tikslas – priversti Rusiją atsitraukti ar sustoti, bet ne dėl aktyvių ir agresyvių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų galimybių. Rusijos gąsdinimai galimu branduoliniu smūgiu ar tolesne karo eskalacija į kitas valstybes veikė ir vis dar veikia.
Didžiausia bėda ta, kad, Ukrainai prarandant vis daugiau žmonių ir resursų, net ir palengva didinamas ginklavimas, tankų, naikintuvų, artilerijos sistemų tiekimas gali nekompensuoti to, kas prarandama. Ukrainą apginti gali tik pergalė, tačiau tai reikštų Putino pralaimėjimą ir nenusakomus to padarinius. Vakarai bėga nuo šios pralaimėjimo idėjos, kaip kažkada bėgo nuo minties apie Sovietų Sąjungos griūtį ir to padarinių nenuspėjamumą.
Ukrainą apginti gali tik pergalė, tačiau tai reikštų Putino pralaimėjimą ir nenusakomus to padarinius.
3) Rusija jau persijungė į karo ekonomiką ir karinę visuomenę. Viena didžiųjų sankcijų politikos vilčių buvo vidiniai politiniai ir socialiniai pokyčiai pačioje Rusijoje, kurie, kaip ir Pirmojo pasaulinio karo metu, turėjo atvesti prie suirutės bei negebėjimo tęsti karinių veiksmų. Deja, sankcijų politika nepasiekė trumpalaikių rezultatų, o ilgalaikis jos poveikis nerūpi valstybėje, kurioje, pasak istoriko Timothy Snyderio, vyrauja į amžinybę ir amžinąsias idėjas orientuota ideologija.
Prie laisvos rinkos žaidimų įpratusi ir globaliame pasaulyje įsitinklinusi Rusijos ekonomika pasirodė lankstesnė ir turinti daugiau partnerių, nei manė Vakarai. Kinija ir Indija naudojasi sudėtinga Rusijos padėtimi, tačiau jų ir kitų antivakarietiško impulso vedamų valstybių dėka rusai apeina sankcijas, palaiko pakankamą tiek naftos ir dujų, tiek kitų prekių eksporto ir importo lygį. Rusijos visuomenėje tik saujelė žmonių sukilo prieš režimo vykdomą karą, buvo sumesti į kalėjimus ar sulaukė griežtų bausmių ir palengva nuraminti net ir jie. Šiuo metu Putino Rusijoje ne tik įjungtas greitos transformacijos į karo ekonomiką režimas, bet ir sukurta nauja socialinio „lifto“ sistema, kuri padeda užtikrinti režimui palankių, karą palaikančių, jame jau dalyvavusių ar dalyvausiančių žmonių apdovanojimo ir privilegijų sistemą. Šis persijungimas į karo režimą bus ilgalaikis ir net pasibaigus ar sustojus karui Ukrainoje reikalaus naujų karų tam, kad būtų užtikrintas augimas ir privilegijų tęstinumas.
4) Putino mirtis nepakeis Rusijos. Vladimiro Putino mirties daugelis opozicijos atstovų laukia kaip vadinamojo galimybių lango, kuris suteiktų progą pabandyti įvesti bent jau dalinius pokyčius dabartinėje galios sistemoje. Deja, aukščiau minėti karo ekonomikos ir karinės visuomenės režimai ir yra tikroji Putino įpėdinystės politika.
Galbūt pats Vladimiras Vladimirovičius nepaliks konkretaus asmens valdymui, tačiau toje vietoje atsiradęs žmogus valdys pagal jo sukurtą modelį ir privalės tęsti panašią politiką. Rusijos valdžią ir jos stabilumą šiuo metu gali išlaikyti tik išorės priešo pavojus, kariniai veiksmai ir karo pramonės plėtojimas. Net ir atsiradus naujajam Gorbačiovui, jam tektų susidurti su žymiai įtakingesnių ir suinteresuotų grupių spaudimu tęsti tai, kas pradėta kaip amžinojo karo prieš Vakarus idėjos materializavimas.
Rusijos valdžią ir jos stabilumą šiuo metu gali išlaikyti tik išorės priešo pavojus, kariniai veiksmai ir karo pramonės plėtojimas.
5) Vakarų visuomenės nėra pasirengusios karo tikrovei. Vienas iš Putino blefų, kuris išties vis dar veikia ir kuriuo įnirtingai naudojamasi drąsinant rusus eiti ilgalaikės pražūties keliu – vakariečių bailumas ir silpnumas. Įvairių Rusijos nacionalistų ir mistikų idėjų pagrindas buvo ne tik Rusijos dvasinio išskirtinumo, bet ir jos, kaip atsvaro, vakarietiškai kultūrai ir vertybėms idėja. Rusijos kultūroje įsitvirtinęs naratyvas apie jau kelis šimtus metų trunkančią ir Vakarus sugriauti turinčią moralinę ir kultūrinę degradaciją yra tik ilgametis savojo silpnumo kompensacijos kliedesys, bet jis turi naudos politiniuose žaidimuose. Dalis rusų išties tiki, kad karą gali sustabdyti Vakarų gąsdinimas ar vakariečių nenoras kariauti, atpratimas nuo karo tikrovės. Ši idėja neatspindi politikų ir visuomenės valios tokiose valstybėse kaip Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ar Suomija, tačiau tolstant nuo Rusijos kaimynystės ja galima patikėti vis labiau.
Net ir karo Ukrainoje tikrumas nepakeitė dalies Europos Sąjungos (ES) valstybių nuostatos, kad baisiausias dalykas, kuris gali nutikti Europai, yra kariniai veiksmai. Defetizmas net ir Rusijos karo nusikaltimų, grasinimo branduoliniais smūgiais ar karinėmis invazijomis akivaizdoje vis dar yra laikomas kažkokios vertės turinčia derybine pozicija ar vertybine laikysena. Prie to prisideda ir sėkminga Rusijos propaganda, pakurstanti ir paremianti radikalias kairės ir dešinės politines jėgas Europoje.
Įvairių Rusijos nacionalistų ir mistikų idėjų pagrindas buvo ne tik Rusijos dvasinio išskirtinumo, bet ir jos, kaip atsvaro, vakarietiškai kultūrai ir vertybėms idėja.
6) Ne visos ES ir NATO narės palaiko Ukrainą. Naratyvas, kad karas Ukrainoje suvienijo Vakarų valstybes ir privertė jas suprasti Rusijos grėsmę skambėtų išties smagiai, jei nematytume ryškių išimčių. ES gretose tokios valstybės kaip Viktoro Orbano Vengrija, Roberto Fico Slovakija ar net Jaroslawo Kaczynskio „Teisės ir teisingumo“ valdyta ir vis dar veikiama Lenkija ne tik ne visada paremia Ukrainą, bet ir leidžiasi į pragmatiškas derybas. Dėl savo išlikimo kovojanti Ukraina priversta veltis į vidinius šių valstybių politinius žaidimus, kad galėtų išgabenti savo grūdus, gautų ginkluotės ar finansinės paramos.
NATO platformoje viena didesnių ir įtakingesnių valstybių Turkija atvirai žaidžia dviveidiškus žaidimus, balansuodama savo interesus tarp buvimo Vakarų saugumo architektūros dalimi ir ekonominių bei energetinių saitų su Rusija stiprinimo, pagalbos apeinant prekybos ribojimus.
Dėl savo išlikimo kovojanti Ukraina priversta veltis į vidinius šių valstybių politinius žaidimus, kad galėtų išgabenti savo grūdus, gautų ginkluotės ar finansinės paramos.
7) JAV neturi bendros užsienio politikos strategijos. Nepaisant to, kad Joe Bideno administracija yra ryškiausias Ukrainos gynybos bastionas karo akivaizdoje, pačioje amerikietiškoje politikoje vis labiau ryškėja Europai ir visoms pasaulio demokratijoms grėsminga takoskyra. Kažkada demokratijos šaukliais ir gynėjais buvę Ronaldo „pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną“ Reagano respublikonai per pastarąjį dešimtmetį tapo proputiniško Donaldo Trumpo vasalais. D. Trumpas ne tik atvirai simpatizuoja Putinui kaip diktatoriui, bet ir jau prisideda prie to, kad būtų vilkinamas, stabdomas, o gal ir atšaukiamas gyvybiškai reikalingos paramos Ukrainai patvirtinimas Kongrese. Trumpo laimėjimas šiuose prezidento rinkimuose reikštų, kad ne tik Ukraina, bet ir Europa prarado reikšmingiausią sąjungininką gynybos ir demokratijos klausimais.
Be to, tai nustumtų JAV į vidines politines ir socialines kovas, kurių akivaizdoje visas valstybinis aparatas turėtų skirti laiką ne reikšmingiems darbams ar bendrai vertybinei politikai įtvirtinti, o prezidentui suvaldyti, patikroms ir balansų sistemai išsaugoti ir apskritai chaosui bei vidiniams susipriešinimams kontroliuoti.
D. Trumpas ne tik atvirai simpatizuoja Putinui kaip diktatoriui, bet ir jau prisideda prie to, kad būtų vilkinamas, stabdomas, o gal ir atšaukiamas gyvybiškai reikalingos paramos Ukrainai patvirtinimas Kongrese.
8) Mums trūksta politinės lyderystės. Viena didžiųjų pokario Europos pergalių yra sukurta ir išvystyta demokratinių institucijų sistema. Turime platformas bendriems sprendimams, bendrai kontrolei, bendram veikimui.
Kita vertus, tokia horizontali ir plati politinė sistema suteikia mažai galimybių politinei lyderystei. Prie to prisideda ir ryški politinės valios stoka Vakarų Europoje, kuri paremiama savų visuomenių baimės įsivelti į realius karinius veiksmus, bandymas nustumti karo tikrovės ir žiaurumų faktą. Po „Brexit“ iš ES gretų pasitraukus britams, šis politinės lyderystės vakuumas dar labiau atsivėrė, atidengdamas visą Prancūzijos prezidento ar Vokietijos kanclerių nuogybę ir politinį naivumą. Tai, kad ryškiausią vaidmenį Europos retorikoje gynybos klausimais užima Emmanuelis Macronas, yra ne paguoda, o greičiau simptomas, demonstruojantis, kad esame sudėtingoje situacijoje.
9) Laikas pasirengti karui su Rusija už Ukrainos ribų tiksi. Jei pažvelgsime į tai, kokios išvados padarytos per šiuos dvejus karo metus, galėsime pasidžiaugti nebent teoriniu suvokimu apie Rusijos interesus. Praktiniu požiūriu Europos karo pramonė dar tik pradeda rimčiau veikti, kompensuodama prarastus dešimtmečius. Įvairių valstybių karinės pajėgos pradeda atkurti stambesnes struktūras, modernizuoja savo požiūrį į gynybą ir perorientuoja savo strategijas Rusijos atžvilgiu.
Lietuvoje reaguojama krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemų viduje, motyvuota visuomenės dalis taip pat rengiasi įvairioms situacijoms, tačiau tiek politiniame, tiek socialiniame paviršiuje noras negalvoti apie karą geriausiai iliustruojamas diskusijomis apie grandiozines laiko ir finansų požiūriu nacionalinio stadiono statybas mieste, kuris praktiškai neturi išvystyto slėptuvių tinklo.
10) Baimę ir nerimą dėl galimo karo turime paversti konkrečiais planais ir struktūra. Šią savaitę teko girdėti ir skaityti bent kelis garbių žmonių priekaištus ar pasipiktinimu, kad kalbėdami apie karą tik gąsdinamės, keliame paniką ir dar, žiūrėk, imsime ir prisišauksime.
Suprantu, kad neigimas yra puikus būdas išvengti nerimo objektyvizacijos ar dorojimosi su baime problemų, bet Lietuva šiuo metu yra tame istoriniame ir geopolitiniame taške, kuriame šis klausimas reikalauja atviro ir kritiško žvilgsnio. Viena pirmųjų pasirengimo tokioms kritinėms akimirkoms pamokų – racionalizavimas, planavimas ir įgūdžių ugdymas. Šių pamokų mūsų visuomenei trūksta, ir nusisukti bei nematyti to niekaip nepadės. Turime atsigręžti į tikrovę ir stengtis daryti tai, ką galime.
Mūsų liberali demokratija nėra neišvengiamai įsigalėjusi. Jų kraugeriška amžinybės politika nėra tokia nenuspėjama ir baisi. Viskas priklausys nuo mūsų, vakariečių, gebėjimo pasinaudoti tuo, kas iki šiol padėdavo atlaikyti karus ir kitas krizes, – kritiniu mąstymu, gebėjimu įvertinti tikrąją dalykų padėtį ir tobulėti.
