Rinkimai realios grėsmės valstybei laiku įgauna išskirtinę reikšmę. Ne dėl skirtingų požiūrių ar sprendimo būdų ginčo, o dėl pasitikrinimo, ar mes visi suprantame, kokioje situacijoje esame. Kol kas atrodo, kad šie rinkimai bus apie ambicijas, siekiančias ne valstybės, o atskirų asmenų ribas.
Socialdemokratams paskelbus, kad rinkimuose į prezidento postą jie palaikys dabartinį šalies vadovą Gitaną Nausėdą, kiek į šoną buvo nustumtas Seimo rinkimų klausimas. Daug kam pro akis praslydo praėjusį pirmadienį partijos lyderės Vilijos Blinkevičiūtės išsakyta griežta ir principinga pozicija.
Paklausta, kas galėtų būti galimi koalicijos partneriai, jei Lietuvos socialdemokratų partijai pavyktų laimėti Seimo rinkimus, V. Blinkevičiūtė griežtai nukirto: „Kas tikrai negalėtų būti mūsų koalicijos partneriais, tai konservatorių partija. O daugiau nebus jokių komentarų.“
Atsakymas, kuris skambėtų logiškai, jei šiuo metu gyventume ne skaičiuodami besibaigiančius antruosius karo Ukrainoje metus ir dėliodami galimos karinės agresijos mūsų atžvilgiu scenarijus. Paprastai sakant, taikos ir klestėjimo laikmečio atsakymas, kai skirtingos pažiūros turi sąlygas vystytis socialiniame ir ekonominiame gyvenime neatsižvelgiant į valstybės interesą. Laikais, kai pamatiniai klausimai yra ne valstybės likimas, o jos gėrybių pasidalijimas.
Glumina ir nerimą kelia ne tai, kad natūralūs oponentai iš politinės kairės ir dešinės nemato vieni kitų kaip galimos koalicijos partnerių, o tai, kad, panašu, nėra politinės valios ir kuklumo bent jau moraliniam susitarimui. Noras atsigriebti už politines nesėkmes ir įtvirtinti savo politinį autoritetą atrodo didesnis už susitarimo esant būtinybei galimybę.
Iki šių dienų sunkiai pralenkiamoje XVIII amžiaus pradžios politinėje satyroje „Guliverio kelionės“ airių rašytojas Jonathanas Swiftas aprašė tuometes valstybių ir visuomenių būkles, gramzdinusias jas į krizes, karus ir kitas negandas.
Dveji metai šalia karo ir per tą laiką turime prabangos gyventi situacijoje, kurioje net užsienio reikalų ministro ir prezidento susitikimai tampa švęstinu įvykiu.
Sudužus laivui Lemuelis Gulliveris atsiduria Liliputijoje, kurios gyventojai jau kurį laiką konfliktuoja su blefuskais. Slaptųjų reikalų departamento vyriausiasis sekretorius Guliveriui prasitaria, kad šalis turi dvi problemas – iš vidaus ją ėda politinės rietenos, o iš išorės – nuolatinis grėsmės jausmas.
Vaizduodamas šių vidinių politinių rietenų (kurios tuo laiku turėjo religinį kontekstą) absurdiškumą, J. Swiftas aprašo ginčą tarp vietinių žemakulnių ir aukštakulnių partijų, besiginčijančių, kuria puse geriau mušti kiaušinį – storuoju galu ar plonuoju. Ginčą, savaime suprantama, išnaudoja blefuskai, matydami, kad tai ne tik nukreipia dėmesį nuo galimos jų atakos, bet ir skaldo Liliputijos valstybę.
Ši analogija neišvengiamai ateina į galvą stebint, kaip jau vėluojantys ir būtini sprendimai stringa politinėse rietenose. Gynybos finansavimo klausimus stabdo negebėjimas ir nenoras susitarti dėl to, kas turėtų prisiimti didesnę mokestinės naštos dalį. Susitarimai dėl visuotinio šaukimo ar savos ginklų ir kitų karinės industrijos priemonių gamybos taip pat stringa kiaušinio mušimo lygmeniu.
Viešojoje erdvėje mėgstama pabrėžti gyventojų nekompetenciją ir nežinojimą, ką reikėtų daryti ekstremaliosios situacijos atveju. Bet ar ne per mažai kalbama apie politinio elito demonstruojamą abejingumą tikrovei? Ar ne per mažai kritikos sulaukia tie, kurie dėl savo politinių ambicijų yra pasirengę laužyti susitarimus ar tiesiog numarinti juos, nedėdami pastangų, kad šie virstų realiomis įstatymų pataisomis, papildymais ar naujais apibrėžimais?
Ši kritika galioja visoms politinėms institucijoms ir partijoms. Visiems, kurie žymiai dažniau linkę pastebėti ne tuo galu kiaušinį mušti ketinantį oponentą nei bendrąjį interesą.
Deja, bet šie rinkimai vis labiau atrodo kaip būsima plonagalių ir storagalių kova, kai apskritai lyg ir sutariama dėl pamatinių tiesų, tačiau tų tiesų realumas užgožiamas nepalaužiamos valios įtikinti, kad varžovas viską daro neteisingai.
Ne tie ir ne taip gina Lietuvą. Su šitais tai jau mes tikrai nedirbsime. Tie bus kviečiami, o aniems vietos neatsiras. Dveji metai šalia karo ir per tą laiką turime prabangos gyventi situacijoje, kurioje net užsienio reikalų ministro ir prezidento susitikimai tampa švęstinu įvykiu. Ką jau kalbėti apie tai, kad prie vieno stalo susėstų ir kažką sutartų ištikimybę Lietuvos idėjai skelbiančių partijų vadovai.
Praėjus pirmųjų savaičių karo šokui, sugrįžta prie natūralios politinės kovos. Žymiai maloniau ir jaukiau galvoti apie nuspėjamą vidaus politikos priešą, nei pažvelgti į scenarijus, užklausiančius valstybės likimą. Galime konstatuoti, kad lūžis neįvyko, o valstybinio požiūrio padaugėjo daugmaž vienu procentu. Tiek, kiek dar įmanoma skaitine išraiška pagalvoti apie dalį krašto apsaugai biudžete.
J. Swiftas savo politinę satyrą rašė ne tik galvodamas apie tų dienų Anglijos aktualijas. Jis apmąstė ir istorines valstybių, kultūrų sunykimo ar pralaimėjimų sąlygas. Grėsmė išorėje, ryžto ir resursų turintis priešas, o tuo metu – rietenos ir tikrovės neigimas savo valstybės viduje.
Šis scenarijus per daug tikroviškas, kad nesusimąstytume. Ar kiaušinio mušėjai išgirs, ką sako istorinė atmintis, įžvalgumo nepraradę dabarties kritikai ir platesnes perspektyvas matantys patarėjai? Vilčių mažai, bet kalbėti reikia bent jau tam, kad vėliau sau patvirtintume, jog racionalių perspėjimų būta.
