Ar nuobodulys ir abejingumas ženklina demokratijos tvarumą? Ar iš tiesų gyvename laikais, kai politika gali būti nutylėjimų, inertiško judėjimo ir neperžengiamų ribų žaidimas? Rinkimų tyla turėtų signalizuoti pavojų, kad kažką svarbaus praleidžiame, o gal ir sąmoningai nenorime pastebėti.
Prieš penkis mėnesius prasidėjęs politinės kampanijos dalyvių registravimas prezidento rinkimams baigėsi dvylikos parašus renkančių kandidatų sąrašu. Kol politologai ir apžvalgininkai klausinėjami, kas turi galimybes patekti į antrą turą, o kas ne, kontekste praslysta ideologiniai kandidatų panašumai ir skirtumai.
Nebereikalaujama ir nebevertinamos ne tik rinkimų programos. Atsainiai žiūrima ir į vienu sakiniu kandidatavimą turinčius apibendrinti šūkius. Rinkimų diskursas paklydęs kažkur tarp beformių tęstinumo ir kaitos pažadų.
Šiuo metu prezidento pareigas einantis Gitanas Nausėda ilgai mindžikavo prie rinkimų kampanijos slenksčio, kurdamas intrigą publikai, kuri beveik neturėjo abejonių dėl kandidatavimo antrajai kadencijai. Kai šios intrigos durys buvo uždarytos, turėjo atsiverti kažkas naujo, ką prezidentas galėtų pasiūlyti antrosios kadencijos metu.
Bet kol kas G. Nausėdos rinkimų kampanija sugebėjo sugeneruoti tik mažus, absurdiškus skandalėlius – kviesti pasirašančius konkurso būdu išgerti kavos ar paleisti šalies vadovą į naujas padykusių berniukų komunikacines pinkles.
Bet kol kas G. Nausėdos rinkimų kampanija sugebėjo sugeneruoti tik mažus, absurdiškus skandalėlius
Pats prezidentas laiką leidžia važinėdamas po regionus, kurie potencialiai turėtų palaikyti G. Nausėdą rinkimuose, ir atsverti nusivylusio Vilniaus elito ar naujų pasirinkimų ieškančių kitų didžiųjų miestų gyventojų balsus. Štai vasario 29-ąją, ketvirtadienį, prezidentas leido laiką Anykščiuose, kur Jono Biliūno gimnazijos aktų salėje dalyvavimo pilietiškumo pamokoje aptarinėdamas Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ siužetą.
Šiose kelionėse, atlikdamas reprezentacinę funkciją, prezidentas jaučiasi saugiausiai ir patogiausiai. Sveikinimai, rankų paspaudimai, patosiškos kalbos apie gerovės valstybę, instituciškai sukonstruoti pokalbiai su moksleiviais, senjorais ar vietos politikais.
Prezidentas per pirmąją kadenciją taip ir neatrado savo vietos politiniame lauke, ir, panašu, nesukonstravo net ir stipraus politinio naratyvo, tad bando atsargiai ir apdairiai atlikti tai, ką neblogai moka – užsiimti savo ir savo kaip valstybės emanacijos viešaisiais ryšiais.
Kitoje ringo pusėje – mėlynu kostiumėliu pasipuošusi ministrė pirmininkė. Nuo lengvai ironiškos ir žaismingos Ingridos prieš penkerius metus šioje kampanijoje pereita prie stiprios ir nepalaužiamos Ingridos įvaizdžio. Nuo taškučių prie Dalios Grybauskaitės laikus dešiniųjų rinkėjui turinčio priminti solidaus mėlynojo kostiumo ir pažado turėti stiprią prezidentę.
Akivaizdus bandymas žaisti dalies rinkėjų nostalgijos buvusiai prezidentei (kuri vis dar sulaukia palaikymo ir gerų vertinimų apklausose) korta, bandomas sukergti su relatable (liet. atpažįstamos, artimos) Ingridos įvaizdžiu. Ne veltui kampanijos atidarymo renginio vedėju ir kandidatės pokalbio partneriu tapo ekrano veidas Rolandas Mackevičius, neturintis nieko bendra su politika, bet galbūt atpažįstamas tokiam pačiam nieko bendra su politika neturinčiam potencialiam rinkėjui.
Didžiausias ministrės pirmininkės kampanijos į prezidentus minusas – dabartinės jos pareigos. Kad ir ką bedarytų pati I. Šimonytė ar jos kampanijos konsultantai, jų laukia tokios pačios bėdos, kurios laukė praėjusiuose rinkimuose pirmojo turo barjero taip ir neperšokusio Sauliaus Skvernelio.
Didžiausias ministrės pirmininkės kampanijos į prezidentus minusas – dabartinės jos pareigos
Ministras pirmininkas prezidento rinkimuose atrodo įbėgęs pažaisti į svetimą aikštelę. Paskui jį velkasi dabartinių pareigų, klaidų ir nusivylimų šleifas, o naujų planų ar strategijų siūlymai atrodo keistai, turint galvoje, kad jau dabar esi pozicijoje, kurioje žymiai veikliau gali juos įgyvendinti. Kad ir ką bekalbėtum užsidėjęs kandidato kepurę, vis tiek būsi ir liksi premjeru.
Šalia dviejų oficialias pareigas einančių valstybės lyderių kandidatuoja ir savo garbę ginti turintis Advokatų garbės teismo narys, buvęs Advokatų tarybos pirmininkas, kaip pats ir jo gerbėjai mėgsta pabrėžti prof. dr. Ignas Vėgėlė.
Skambiai pandeminiu periodu į politikos lauką įšokęs liaudies advokatas siekė tapti vadinamuoju antisisteminiu, antipartiniu ar tiesiog antipolitiniu kandidatu. Kol kas dideli lūkesčiai vis dar turi potencialo būti išpildyti, tačiau ir I. Vėgėlės kampanija neatrodo įgaunantį protestinį pagreitį.
Likimui ir aplinkybėms atėmus pandeminę žmogaus teisės susirgti ir numirti temą, I. Vėgėlei nelabai pavyksta sukurti naują, nepasitenkinimo balsus vienijantį naratyvą. Teoriškai toks galėtų būti Lietuvos paramos Ukrainai, gynybos finansavimo ar užsienio politikos temos, bet čia advokatui vis dar trūksta drąsos žengti galutinį žingsnį ir suformuluoti prorusišką tezę.
Kol kas dideli lūkesčiai vis dar turi potencialo būti išpildyti, tačiau ir I. Vėgėlės kampanija neatrodo įgaunantį protestinį pagreitį.
Edmundo Jakilaičio laidoje paklaustas apie Lietuvos politiką Baltarusijos atžvilgiu, I. Vėgėlė taip ir nuslydo paviršiumi, kritikuodamas iki tol buvusią politiką, tačiau neišdrįso tarti, ar pats ieškotų draugystės ir ryšių atnaujinimo galimybės su didžiojo diktatoriaus mažojo draugo, žudiko, prievartautojo, vagies ir melagio Aliaksandro Lukašenkos režimu Minske.
Kol Ignas Vėgėlė nedrįsta, jo užnugaryje stovintys Valdas Tutkus ir Eduardas Vaitkus neša taikos ir draugystės su Rusija žinią. Buvęs kariuomenės vadas save įvardina kaip Taikos prezidentą ir žada kažkokiu būdu rasti susitarimą su žudančiais ir prievartaujančiais, Ukrainą siaubiančiais Putino pulkais.
Tuo metu buvęs Darbo partijos sveikatos apsaugos ministro Žilvino Padaigos patarėjas, buvęs Kauno klinikų medicinos profesorius ir buvęs „Drąsos kelio“ judėjimo kandidatas į Seimą, o dabar savarankiškai save keliantis į prezidentus Eduardas Vaitkus žada dar daugiau – išvesti Lietuvą iš Europos Sąjungos ir NATO.
Šalia šių trijų politinės apokalipsės raitelių stovi ir ketvirtasis – Remigijus Žemaitaitis. Generalinę prokuratūrą savo antisemitizmo žiniomis dominantis Seimo narys papildo anksčiau minėtuosius prieš tautines mažumas ar paramą Ukrainai nukreiptomis agresyviomis kalbomis.
Visa tai galima būtų nurašyti demokratinei visuomenei įprastoms radikalioms paraštėms, tačiau būtent šios radikaliosios paraštės vysto aktyviausias kampanijas ir nenuilsdami siūlo savo politinę alternatyvą, snaudžiančios ar abejingos politinės viršūnės šešėlyje.
Kol Laisvės partijos iškeltas buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas neišsirenka, ką tą dieną sukritikuoti – tiesioginę konkurentę premjerę, netiesioginį taikinį – dabartinį prezidentą, ar kažką iš lengvų taikinių politiniame užribyje. Kol Giedrimas Jeglinskas ir jo kandidatavimas nerūpi net jį iškėlusiai partijai. Kol Aurelijus Veryga velka iš paskos nesustabdomą pergalių seką žadėjusią, bet net ištikimiausius rėmėjus atstūmusią Ramūno Karbauskio maršką. Kol Andrius Mazuronis nesurenka net savo partijos narių parašų skaičiaus. Kol rinkimuose niekas nevyksta ir jie kai kam primena sraigių lenktynes ar nuobodulio fiestą, demokratija pamažu eižėja.
Visa tai galima būtų nurašyti demokratinei visuomenei įprastoms radikalioms paraštėms, tačiau būtent šios radikaliosios paraštės vysto aktyviausias kampanijas ir nenuilsdami siūlo savo politinę alternatyvą, snaudžiančios ar abejingos politinės viršūnės šešėlyje
Nuobodulys ir abejingumas, dažnai painiojamas su rinkimų ramybe, signalizuoja apie susidomėjimo politiniu procesu, politika nykimą. Kai didžioji visuomenės dalis mano, kad politikoje nėra lyderių, kurie atspindėtų jų viltis ir lūkesčius, kurių planai ar vizijos būtų verti susidomėjimo, o rinkimų dieną – ir balso, tuo pradeda naudotis politikos radikalai, primetantys savąjį naratyvą.
Ši prezidento rinkimų tyla yra praleidžiama galimybė kalbėti apie rimtas valstybės problemas tuo metu, kai kalbėjimas apie jas dar nėra pralenktas būtinybės veikti čia ir dabar. Visuomenės baimė, nerimas, nežinojimas, nepasitikėjimas gali būti įveikiami būtent šiuo periodu, susitariant dėl to, dėl ko negalima ginčytis arba užbrėžiant liniją tam, kas pavojinga pačiai valstybės idėjai.
Būtent dabar turi būti patvirtintos politinės draugystės, ištikimybė pagrindinėms idėjoms ir išsakomi skirtingi veikimo būdai, skirtingos perspektyvos, kuriomis bus siekiama bendrų tikslų.
Vietoje to, vyksta tuščios kelionės po Lietuvą, bylojimas savo burbulo ribose ir kitoje pusėje – nuosekliai brandinama destruktyvi neapykanta.
