Po 2022 m. vasario 24 d. buvo laikas, kai sąjungininkai, įskaitant amerikiečius, pripažino, kad lietuvių perspėjimai dėl Rusijos grėsmės buvę teisingi ir viešai gailėjosi jų neklausę, tačiau tas laikas buvo trumpas ir Vilniaus susitikime staiga baigėsi, kai tie patys amerikiečiai perėjo prie griežto „Rusijos klausimus palikit mums“, ir yra daug požymių, jog tai buvo padaryta gana šiurkščiai.
Rezultatas – atrodo, kad Rusija Vilniuje laimėjo daugiau negu Ukraina, Kremlius gali džiaugtis, jog faktiškai jo veto teisė NATO plėtrai Vilniuje suveikė.
Dar ne taip seniai, šių metų sausį, Lietuvos prezidentas žadėjo važinėti po svarbių šalių sostines ir siekti palaikymo Ukrainos narystei NATO. Metiniame pranešime birželio 20-ąją G. Nausėda tikino, kad „Lietuva tvirtai pasisako už Ukrainos narystę NATO“.
Likus vos savaitei iki NATO vadovų susitikimo Gitanas Nausėda baudėsi „mojuoti” veto teise, jei susitikimo nutarimai neatitiks Lietuvos saugumo interesų. Girdi, jei bus rimtas pagrindas, reikėsią pažeisti ir etiketą. „Net ir tas faktas, kad esame renginio šeimininkai, neatima iš mūsų teisės kelti klausimą kur kas aštriau“, – liepos 5-ąją kalbėjo G. Nausėda.
Vieną dieną prieš susitikimą Vilniuje, liepos 10-ąją, jis dar ragino apibrėžti Ukrainos kelio į NATO laiką. Tuo narsios kalbos apie Ukrainos narystę NATO ūmiai baigėsi. Vilniaus NATO vadovų susitikime iš formulės „Lietuva tvirtai pasisako už Ukrainos narystę NATO“ neliko nei „tvirtai”, nei „pasisako”. Lietuvos ilgalaikė strategija būti Ukrainos draugų lydere pagalbos kare, sankcijų Rusijai ir, svarbiausia, jos narystės NATO klausimu Vilniaus susitikime patyrė skaudų, nepelnytą ir traumuojantį pralaimėjimą.
Taip, Joe Bidenas moka paguosti. Jo kalba Vilniaus universitete buvo senosios, ikitrampinės politinės retorikos mokyklos šedevriukas. Kalboje spindėjo liaudiška šventoji skumbrė, Amerikos Konstitucijos tėvų pamaldumas demokratijai ir ditirambais už ištikimybę laisvei užversta Lietuva. Holivude tai vadina tear jerker – kalba tikrai išspaudė ne vieną ašarą. Labai malonu, labai jaudina ir, deja, labai veidmainiška – veidmainiška, kai pagalvoji, kad praktiškai išgirtasis Lietuvos laisvės instinktas buvo ganėtinai ciniškai užspaustas.
Lietuvos ilgalaikė strategija būti Ukrainos draugų lydere pagalbos kare, sankcijų Rusijai ir, svarbiausia, jos narystės NATO klausimu Vilniaus susitikime patyrė skaudų, nepelnytą ir traumuojantį pralaimėjimą.
Sprendžiant iš Vilniaus susitikimo rezultatų, apie Ukrainos narystę NATO pasiūlyta net nesvajoti. Už laisvę didvyriškai kovojanti Ukraina nesulaukė jai priklausančios pagarbos, bet priešingai – turėjo praryti didelį pažeminimą.
Lygiai taip pat kaip ir Lietuva, Ukrainos narystės NATO klausimu Vilniuje buvo be ceremonijų nutildytos visos karščiausios Ukrainos draugės, įskaitant Latviją, Estiją ir Lenkiją. Tačiau Lietuva galėjo ir turėjo bent simboliškai pasipriešinti išnaudodama renginio šeimininko statusą ir savo ilgalaikę nepriklausomos ir kiek nevaldomos užsienio politikos – ką amerikiečiai vadina maverick – reputaciją. Kitados apie tokios reputacijos naudą visai pagrįstai filosofavo Albinas Januška: kiek prisimenu, jis yra sakęs kažką panašaus į tai, kad apsimetimas lengvu bepročiu užsienio politikoje padeda išsakyti tai, ką iš tikrųjų galvoji.
Neina priekaištauti, kad prezidentas neapgynė Lietuvos pozicijos – kieta ir neskrupulinga amerikiečių laikysena, regis, darė tai neįmanomu dalyku, ir Lietuvos parašas susitikimo dokumentuose greičiausiai buvo neišvengiamas. Tačiau nedovanotina tai, jog prezidentas pasirodė itin lengvai sukalbamas ir su viskuo sutiko nė necyptelėjęs: be menkiausio nepasitenkinimo, ginčo ir kovos – blogiausia ne kad neapgynė Lietuvos intereso, bet kad negynė.
Norint visada galima rasti būdų mandagiai, bet aiškiai pasakyti: gerai, vardan vienybės pasirašom, bet Lietuva lieka įsitikinusi, jog Vilniaus „susitarimai“ dėl Ukrainos neatitinka Lietuvos ir viso NATO saugumo interesų, ir lietuviai šiuo klausimu nenurims.
Užuot taip pasakius, viskas buvo nuleista tylomis ir tuo pripažinta, jog visa Lietuvos diplomatija nuo pat karo pradžios buvo tuščias garsas, o sutarimas, jog Ukrainos narystė NATO yra kertinis Lietuvos saugumo interesas, išmestas į šiukšlių dėžę, o tūkstančiai lietuvių iškeltų žydrai geltonų vėliavų plevėsavo bergždžiai.
Tačiau visa tai nepateisina nediplomatiškos amerikiečių diplomatijos Vilniuje, kur rankos atrodo buvo laužomos negailestingai ir beatodairiškai.
Negana to, po susitikimo G. Nausėda susitelkė į organizacinę-logistinę susitikimo pusę ir tai, kaip svečiai žavėjosi lietuviškais muzikiniais numeriais. Jis nepatingėjo žiniasklaidoje apsukti kelis ratus triumfališkai skelbdamas beprecedentę Lietuvos sėkmę Vilniaus susitikime, kurią girdi patys ne iki galo suprantam. Ir tikrai – suprasti sunku.
Kažkam G. Nausėdos išsivartymuose per Vilniaus susitikimą pavyko įžiūrėti jo kaip politiko brandą. Kitas konstatavo, esą prezidentas jau sukaupė pakankamai patirties užsienio politikoje. Trečias sapnuoja, esą G. Nausėda saugumo ir užsienio politikos klausimais tapo toks stiprus, kad net konservatoriai sukasią dantis ir balsuosią už jį, jei antrame prezidento rinkimų rate pasirinkimas bus tarp G. Nausėdos ir Igno Vėgėlės.
Nežinau, kokios spalvos ir raiškos akinius reikia užsidėti, kad regėtum tokius dalykus. Glėbesčiavimasis su valstybių lyderiais savaime nereiškia didesnės patirties, ypač jei iš anksto sutinki su viskuo, ką pasako paskutinis glėbesčiuotojas. Sunku laikyti branda plika akimi matomą amo praradimą prieš pasaulio galinguosius, kai fotografavimasis su žvaigždėmis yra svarbiau už politikos turinį. Jei apčiuopiamiausias susitikimų su lyderiais rezultatas yra vardų barstymas (name dropping) metinėje kalboje, tai yra ne patirtis, o blogos manieros.
Tačiau nedovanotina tai, jog prezidentas pasirodė itin lengvai sukalbamas ir su viskuo sutiko nė necyptelėjęs: be menkiausio nepasitenkinimo, ginčo ir kovos – blogiausia ne kad neapgynė Lietuvos intereso, bet kad negynė.
Vilniaus susitikime prezidentas buvo Lietuvos iškaba, kai kiti užsienio politikos žaidėjai liko antrame plane. Ir ta šalies iškaba nepasiuntė nė menkiausio signalo, kad Lietuva dėl NATO Ukrainos politikos turi atskirą nuomonę. Kieno iniciatyva tai buvo daroma, galima spėti iš to, kad URMʼe susigriebta, jog Lietuvos ambasadorius NATO Deividas Matulionis galimai nesilaikė mandato ir tuo susilpnino Lietuvos derybines pozicijas derinant NATO vadovų susitikimo dokumentus. Tuo tarpu prezidentas paskubėjo pareikšti, jog ambasadoriumi visiškai pasitiki.
Kodėl JAV pozicija Vilniuje buvo kokia buvo – atskiras klausimas. Atsakomybė dėl branduolinio karo, nežinomybė dėl Amerikos prezidento rinkimų, dėmesys Kinijai – priežasčių daug ir įvairių. Iš tikrųjų, baisu net pagalvoti, kad į Baltuosius rūmus vėl grįžtų Donaldas Trumpas.
Tačiau visa tai nepateisina nediplomatiškos amerikiečių diplomatijos Vilniuje, kur rankos atrodo buvo laužomos negailestingai ir beatodairiškai. Lietuva kartu su sąjungininkais bene pirmą kartą taip tiesiai susidūrė su faktu, jog Amerika – politinis ir karinis NATO lyderis, daug metų godotas strateginis partneris – paliko erdvės Rusijos interesams Ukrainoje, vadinasi, ir visame regione. Nujaučiamas amerikiečių spaudimo nuožmumas neleidžia puoselėti vilčių, kad artimiausiu metu, įskaitant kitų metų NATO vadovų susitikimą Vašingtone, kas nors keisis.
Strateginis sąjungininkas rastas veidmainiaujantis dėl Rusijos interesų – tai yra nauja realybė ir su ja reikia ką nors daryti. Politikams būtina suremti galvas ir ieškoti Ukrainos strategijos naujiems, kur kas sunkesniems laikams, kurie kelia beprecedentę egzistencinę grėsmę.
Manau, kad šiandieninis Lietuvos prezidentas neturi nei intelektinio, nei moralinio resurso įkvėpti šią gyvybiškai svarbią diskusiją. Intelekto galimybes dar kartą matėme Vilniaus susitikime, kai G. Nausėdai buvo sunku formuluoti, ginti ir išlaikyti savo nuomonę. Moralę, tiksliau jos paliktą tuštumą, apibrėžia prezidento gebėjimas krykštauti tuomet, kai Ukraina buvo pažeminta ir palikta vienui viena, bei nepadoriai sklandus persijungimas į prezidento rinkimų kampanijos džiaugsmus.
