Prieš daugelį metų Prahoje eilinėje užstalės diskusijoje pasaulio gelbėjimo klausimais bičiulis britas išsakė nuogąstavimą, kad bene didžiausia Čekijos problema yra išmintingų teisėjų nebuvimas. Prisipažinsiu, kad tuomet – kai nuo SSRS žlugimo nebuvo praėję nė dešimties metų – nesupratau minties ir dar perklausiau: ką tuo nori pasakyti?
Pašnekovas, kuris turėjo politikos ir verslo patirties Jungtinėje Karalystėje ir Čekijoje, maloniai paaiškino nematąs Čekijoje teisėjų, kuriems pakaktų gyvenimiškos patirties ir išminties teisingai spręsti bent kiek sudėtingesnes bylas – pirmiausia politinės korupcijos – ir kad šioje pasaulio dalyje žmonės paprasčiausiai nėra matę gerų teisėjų, neįsivaizduoja, kokie geri jie gali būti ir nesupranta, kodėl tai svarbu.
Su paaiškinimu brito nuomonė liko gerokai mistiška, tad nebuvo sunku nurašyti ir pamiršti kaip dar vieną mandagų, bet menamai arogantišką vakariečio pamokslą, kaip reikia gyventi. Patys juk žinom geriau: tada sistema atrodė svarbiau už asmenybes. Tada tikėtasi, kad pakanka įtvirtinti sovietiniais laikais neegzistavusią teismų nepriklausomybę, o veikianti teisėjų armija be vargo įsuks teisinės valstybės apyvoką.
Vėliau, grįžus iš Prahos į Lietuvą, pradėjo aiškėti, kad ne taip paprasta ir kad čekų teisėjų išminties pasigedęs britas ko gero buvo teisus. Tėvynėje laipsniškai atsivėrė liūdnokos teisingumo įgyvendinimo realijos: dešimtmečius trunkančios didžiosios korupcijos bylos, neįmanomai užkelti kaltės įrodymo standartai, selektyvus įrodymų traktavimas teisme, skandalingai lengvi arba išteisinamieji nuosprendžiai, griozdiški ir sunkiai suprantamu teisiniu žargonu mechaniškai surašyti sprendimai.
Šis „nykoks vaizdzialis“ galėjo paskatinti „juodosios buhalterijos“ byloje įtariamuoju paskelbtą Viktorą Uspaskichą drąsiai grįžti iš Rusijos į Lietuvą – kažkas teisingai numatė, kad bausmė bus kur kas menkesnė už propagandinę naudą dar kartą pademonstruoti Lietuvos teisėsaugos bejėgiškumą kovoje su politine korupcija.
Nemaloniai stebina negebėjimas ar net principinis atsisakymas aiškinti teismų sprendimus sveikam protui suprantama kalba. Šis remiasi nebylia prielaida, kad teisėjai turi ezoterinio teisėtumo supratimo monopolį – teisėtumo, kuris neturi nieko bendro su populiariu teisingumo ar neteisingumo supratimu; teisėtumo, kurio eilinis pilietis niekada nesupras ir nereikia, kad suprastų.
Toks teisėtumo supratimo monopolis pastarąjį kartą buvo ginamas po išteisinamojo nuosprendžio 106 tūkst. eurų gėrimų dėžutės byloje, kai teisėjai ir advokatai vieningai bandė įteigti, kad žmonės piktinasi nuosprendžiu, nes nesupranta to, ką esą supranta tik teisėjai.
Vis tik teisingumas demokratinėse visuomenėse paprastai vykdomas žmonių vardu. Tarkim, Amerikoje tai paraidžiui atsispindi „People vs OJ Simpson“ tipo bylų pavadinimuose. Jei teisingumas žmonių vardu ir skirtas žmonėms, tai byloms svarstyti ir sprendimams reikia šiek tiek daugiau negu paprasto lietuviško „mes žinome geriau“.
Nemaloniai stebina negebėjimas ar net principinis atsisakymas aiškinti teismų sprendimus sveikam protui suprantama kalba.
Britų rašytojo Iano McEwano trumpame romane „Vaikų įstatymas“ („The Children Act“, „Vintage Books“, 2014) pagrindinė herojė yra aukšto rango teisėja Fiona Maye. Nesileisdami į diskusijas dėl knygos intrigos, pasižiūrėkime, kaip herojė apibūdinama kaip gera teisėja: „Tarp kolegų teisėjų Fiona Maye buvo aukštinama <…> dėl šiek tiek ironiškų, šiek tiek šiltų, bet labai aiškių tekstų ir dėl gebėjimo glaustai pristatyti ginčą“ (p. 13). Jos teismo vadovas buvęs nugirstas apie ją šnabždantis kažkam į ausį: „Dieviškas nešališkumas ir velniškas supratingumas...“ (p. 13).
Ginčo dėl vaikų globos bylos nuosprendyje teisėja Fiona Maye cituoja Adamą Smithą ir Johną Stuartą Millį – „nes kiekvienam geram nuosprendžiui reikia civilizacinio gylio“ (p. 16).
Ianas McEwanas viešai pripažino, kad romaną „Vaikų įstatymas“ išprovokavo atsitiktinė vakarienė su būreliu teisėjų, kurie per vaišes svarstė darbo reikalus. Jį pritrenkė, kad teisėjai tarpusavyje kalbėjosi kaip rašytojai su rašytojais; svarstydami silpnąsias ir stipriąsias savo tekstų – bylų sprendimų – puses.
Ieškodamas argumentų, vienas teisėjas pasiėmė nuo lentynos savo nuosprendžių tomą, kurį po vakarienės pavartė ir McEwanas. Rašytoją sužavėjo rašymo kokybė: „Pirmiausia pritrenkė švari, tiksli, skani proza. Žinoma, ji buvo rimta, kartu vietomis juntama užuojauta bei savotišku sąmoju žaižaruojantis protas, žeriamas iš dieviškų aukštumų, kas labai primena romanisto visažinystę. <…> sprendimai buvo tartum trumpi apsakymai: kokio nors ginčo ar problemos kontekstas apibendrintas aiškiai, keliais potėpiai parodyti veikėjai, pasakojimas balansuoja skirtingus požiūrius, o pabaigoje – šiek tiek užuojautos tiems, kuriems sprendimas galiausiai nepalankus.“
O ką galėtų įkvėpti Lietuvos teisėja, mechaniškai atbubenusi nepaskaitomą nuosprendį 106 tūkst. eurų byloje?
Pasak romanisto, teismai ir įstatymai toli gražu nėra tobuli, kartais nutinka baisios teisingumo klaidos. Realiame pasaulyje teisėtumas ir teisingumas sutampa ne visada, ir teisėjams tenka atsakomybė juos sutaikyti – tam reikia ir jautrumo, ir išminties, ir matyti problemą plačiame istoriniame, socialiniame, kultūriniame kontekste – demokratinės visuomenės civilizacinėje visumoje.
McEwanas neslepia – geri teisėjai yra ypatinga padermė, neeiliniai žmonės, kurių objektyvumo jausmui jis kelis kartus priskiria epitetą „dieviškas“. Romanisto euforiją galima suprasti vien žvilgtelėjus, kokį milžinišką autoritetą teisėjai turi tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Pastarosiose kandidato į Aukščiausiąjį Teismą svarstymas gali trukti mėnesių mėnesius tardymų Kongrese, kaulelių narstymo spaudoje ir visada karštos bei politizuotos viešosios diskusijos. Amerikiečiai nori gerai pažinti savo teisėjus ir juos pažįsta beveik asmeniškai: svarstomos jų pažiūros, šeimos, laisvalaikio pomėgiai – svarstoma viskas.
JAV AT teisėjai yra vos ne kulto objektas. Didieji teisėjai vertinami kaip mąstytojai, polemistai, įspūdingų tekstų autoriai. Apie juos gimsta legendos – viena yra apie asmeninę draugystę tarp liberalios teisėjos Ruth Bader Ginsburg, dar žinomos kaip RBG, ir konservatyvaus Antonino Scalia. Tos pačios legendos gali būti griaunamos, kai liberali teisėja Elena Kagan eina į viešumą su nuomone, jog draugiškos teisėjų kalbos apie beisbolą nieko nereiškia, nes svarstant bylas AT susiskaldęs ir nebegali dirbti.
JAV AT teisėjai gali įkvėpti kurti filmą – RBG biografiją „Nes ji yra moteris“ („On the Basis of Sex“, 2018); gali įkvėpti rašyti ir statyti pjesę – „Originalistas“ („The Originalist“, 2015) – apie Antoniną Scalia; gali įkvėpti rašyti ir statyti komišką operą „Scalia/Ginsburg“ (2015) – apie Scalios ir RBG santykius. O ką galėtų įkvėpti Lietuvos teisėja, mechaniškai atbubenusi nepaskaitomą nuosprendį 106 tūkst. eurų byloje?
Teisėjo profesijos ypatingumas neatleidžia nuo pareigos būti suprantamiems visuomenei, ypač turinčiai prisiekusiųjų teismo institutą – čia ir prireikia McEwano šlovinamų teisėjų literatūrinių gebėjimų. Pernai gruodį LRT radijo laidoje „Pirmasis sakinys“ Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta kalbino rašytojas Akvilę Kavaliauskaitę ir Gabrielę Labanauskaitę. Jos organizuoja ir veda kūrybinio rašymo kursus ir laidoje pasakojo, jog kursus lanko ne tik norintys tapti rašytojais: dažnai geriau rašyti nori išmokti ir valstybės tarnautojai. Įdomu, ar tuose kursuose yra buvę teisėjų?
Lietuvos teismų gelmėse veikiausiai yra vienas kitas toks pat išmintingas kaip Fiona Maye teisėjas arba teisėja, bet apie juos sužinome geriausiu atveju tik tuomet, kai baigia teisėjo karjerą ir pradeda profesoriauti universitetuose. Keletas buvusių teisėjų dosniai dalijasi savo išminties perlais, kuriems, regis, nebuvo vietos veikiančioje teismų sistemoje. O jei ir buvo, žmonės to nežino dėl teisėjų kastos uždarumo – per didelio uždarumo, ypač lyginant su teisėjų atvirumu visuomenei senesnėse demokratijose.
