Gitanas Nausėda neslepia, kad Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knyga „Prezidentas ir Pranešėjas“ (toliau – Knyga) jam nepatinka, nors lig šiol nežinome, ar ją perskaitė. Užtat žinome, jog dvi prezidentinės replikos – „pasakų neskaitau“ ir „užsakomoji žurnalistika“ – užkūrė masyvų puolimą prieš Knygos autorius ir prieš Pranešėją.
VSD neigimai, demonstratyvus Pranešėjo tapatybės atskleidimas, buvusių VSD vadovų duetas, net sensacinga žinia, esą VSD pirmas sužinojo apie Rusijos puolimą prieš Ukrainą – viskas piešia vieną suderintą vaizdą: Pranešėjas yra blogas žmogus, juo tikintys žurnalistai – ne ką geresni, o dėl šios trijulės kenčia niekuo dėta šlovinga institucija, nuo kurios priklauso nacionalinis saugumas.
Dirbtiną atakos prieš Knygą tortą vainikuoja vyšnia, esą VSD puola valstybininkų klanas. Tai tas pats, kas 20 metų po Vaterlo mūšio imti šaukti „Korsikos pabaisa grįžta“, nes pasivaideno, jog suvargęs Napoleono gvardijos veteranas prašo išmaldos prie kaimo bažnyčios durų.
Taip, per antrąją Valdo Adamkaus kadenciją išryškėjo grupė draugų rimtos galios pozicijose, įskaitant prezidentūrą, vyriausybę, žiniasklaidą ir VSD, kurie vis dažniau painiodavo valstybės reikalus su savo interesais pastarųjų naudai. Kulminacija buvo VSD skandalas ir Arvydo Pociaus „defenestracija“. Tačiau klanas baigėsi prasidėjus Dalios Grybauskaitės pirmajai kadencijai, nes veik visos galios pozicijos buvo prarastos, o buvę valstybininkai išsiskirstė kas kur.
Ir aname skandale, ir dabartiniame VSD advokatų argumentas yra tas pats: „Prieš VSD vykdomas puolimas trukdo kovoti su Rusija.“ Ir tada, ir dabar tikrovė yra priešinga – VSD negali skirti visos energijos kovai su Rusija, nes nuolat žaidžia vidaus politikos žaidimus, siekdamas užsitikrinti politinę globą.
Knyga duoda naujausią VSD užklasinės veiklos pavyzdį: užuot gaudę IRA teroristus ar Rusijos agentus, mūsų žvalgybos asai – mūsų geriausieji džeimsai bondai – gaišta laiką knisdamiesi rinkimų kampanijos savanorių ir rėmėjų biografijose ar pajamų deklaracijose tam, kad apsaugotų vieną kandidatą į prezidentus nuo menkiausios reputacinės žalos. Mainais tikėtasi naudos VSD: „O dabar žiūrėsim, ką išrinks, – pasakė Jauniškis. – Gal mūsų įdirbis bus kaip tik į naudą, kur jūs čia plušot visi“ (Knyga, 48 p.).
Tad pirmas ir svarbiausias Knygos klausimas: ar prezidentas tikrai galvoja, kad rinkimuose garbinga naudotis VSD pagalba „peršviečiant“ komandos narius, kai rinkimų konkurentai tokios paslaugos negauna? Juolab kad „peršvietimas“ – ne apie galimas grėsmes nacionaliniam saugumui, bet apie grėsmes prezidento asmeninei reputacijai.
Antras klausimas – rinkimų finansai. Vis dar neaišku, kaip Nausėda už apytikriai tokias pačias reklamos apimtis mokėjo perpus mažiau negu konkurentai, koks vaidmuo dėl Nausėdos kampanijos finansavimo teko jo buvusios darbovietės SEB banko verslo klientams ir ar kampanijoje buvo naudojami grynieji.
Tad pirmas ir svarbiausias Knygos klausimas: ar prezidentas tikrai galvoja, kad rinkimuose garbinga naudotis VSD pagalba „peršviečiant“ komandos narius, kai rinkimų konkurentai tokios paslaugos negauna?
Trečias klausimas liečia per visą kadenciją išsibarsčiusius prezidento veiksmus, nuosekliai palaikančius VSD vadovybę ir jos požiūrį į įstatymines iniciatyvas. Buvo pagalba prezidentiniu veto stabdyti žvalgybos ombudsmeno instituto kūrimą, skubotas Dariaus Jauniškio teikimas kitai kadencijai, bandymas pasiskirti savą vadovą „antrukams“ – karinei žvalgybai, VSD biudžeto „gerinimas“. Galiausiai G. Nausėda VSD kasmetį grėsmių nacionaliniam saugumui pristatymą perkėlė iš Seimo į „saugesnę“ aplinką – į prezidentūrą.
Nebuvo nė vieno atvejo, kai G. Nausėda būtų prisijungęs prie VSD prieštaraujančio požiūrio – visada besąlygiškai „už“. Tad pagrįstas klausimas, ar prezidentas kaskart vadovaujasi valstybės interesu, ar stačiai atidirbinėja skolą už pagalbą rinkimuose.
Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus dabar yra entuziastingas puolimo prieš žurnalistus ir Pranešėją dalyvis. Akivaizdžiai patenkintas savimi M. Laurinkus tvirtina, kad VSD gali tikrinti, ką nori. Neabejotina, jog jis supranta, kad teoriškai neteisėta yra bet kokia veikla, jei jos pagrindimas – iš kepurės. Tačiau praktiškai, iš asmeninės patirties, M. Laurinkus žino, kad VSD nebaudžiamumas daryti ką nori yra nerašytas įstatymas.
M. Laurinkus buvo tarp tų, kuriems tenka atsakomybė už vieną didžiausių politinių ir moralinių klaidų, jei ne nusikaltimų, padarytų Lietuvos valdžios 21 amžiuje – už CŽA kalėjimo atsiradimą Lietuvoje 2004–2006 metais. „Violetinis centras“ Antaviliuose dėl įtariamo neteisėto kalinimo ir kankinimų užtraukė šaliai gėdą, kurią patvirtino 2018 m. Europos žmogaus teisių teismo nuosprendis. CŽA kalėjimas geriausiai parodo, iki ko gali privesti darymo ką nori filosofija.
2009 m. Seimo NSGK parlamentinis tyrimas nustatė, kad Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos CŽA kalėjimui veikti ir kaliniams atvežti apeinant pasienio kontrolę. NSGK tada pasiūlė generalinei prokuratūrai tirti, ar M. Laurinkaus, Arvydo Pociaus ir Dainiaus Dabašinsko veiksmuose nebuvo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimo požymių. Prisimenu, kad tomis dienomis M. Laurinkus nebuvo toks patenkintas savimi, bet dvasinė ramybė grįžo, kai po daugiau nei metų prokuratūra nutraukė tyrimą, nes, prokurorų nuomone, buvę VSD vadovai galėję padaryti nebent „drausminį nusižengimą“.
Į klausimą, kodėl žlugo šis ir kiti su CŽA kalėjimu susiję tyrimai, privačiai mažiausiai du prokurorai, nepriklausomai vienas nuo kito, kiekvienas savais žodžiais atsakė tą patį: prieš savus neinam ir neisim. Atrodo, kad Generalinėje prokuratūroje VSD netyrimo tradicija yra sena ir tvirta, ne veltui M. Laurinkus ramus kaip belgas ir savo pavyzdžiu drąsina Darių Jauniškį: nesijaudink, viskas bus gerai – kaip visada.
Sąžininga rinkimų konkurencija, finansinis skaidrumas ir interesų konfliktas prezidento VSD politikoje yra konstitucinio lygio klausimai. Jei nebus atsakyti, jie šaukiasi apkaltos. Siekiant ilgalaikių sprendimų opcijos atrodo kietai: jei G. Nausėda ir VSD nerodys noro geranoriškai bendradarbiauti – kol kas yra tik noras konfrontuoti – galima prieiti ir iki prezidento apkaltos bei VSD vadovybės defenestracijos.
Bet ar valdantieji gali sukrapštyti pakankamai politinės valios tikrai kietam žaidimui? Jie atrodo demoralizuoti ir pasimetę po Kristijono Bartoševičiaus skandalo, kažkas graužiasi dėl nesėkmių rinkimuose, kažkas neturi nuotaikos pyktis su prezidentu. Kas pajėgs pakilti aukščiau vienadienių politinių interesų ir galų gale rimtai užsiimti esminiais dalykais?
Sąžininga rinkimų konkurencija, finansinis skaidrumas ir interesų konfliktas prezidento VSD politikoje yra konstitucinio lygio klausimai. Jei nebus atsakyti, jie šaukiasi apkaltos.
Tai yra užtikrinti, kad VSD užklasinė veikla vidaus politikoje ieškoti ir palaikyti politinius užnugarius liautųsi ir netrukdytų vykdyti pagrindinės funkcijos – žvalgybos ir nacionalinių grėsmių prevencijos; išvalyti nuo asmeninių interesų prezidentūros ir VSD santykius; užtikrinti visišką prezidento rinkimų finansinį skaidrumą ir sąžiningumą.
Pranešėjo ir žurnalistų pjudymas taip pat turi konstitucinį užtaisą. Šaltu veidu ignoruojamas faktas, jog Pranešėjas yra saugomas įstatymo. O dėl žurnalistų – man kelia pagarbą B. Davidonytės ir D. Pancerovo įžvalgumas priminti ankstyvojo G. Nausėdos pažadą: „<...> ketinu būti žiniasklaidos laisvės garantas“ (Knyga, 54 p.). Priminimas nepasiekė adresato – kalbėdamas apie „pasakas“ ir „užsakomąją žiniasklaidą“, prezidentas savo pažadą pamiršo.
