Vienos garsios švietimo ekspertės paklausiau: kodėl Lietuva, nuo nepriklausomybės atkūrimo niekaip negalinti ištrūkti iš nesibaigiančios švietimo reformos gniaužtų, tiesiog nepasinaudoja gerai veikiančiu ir kitoje valstybėje išbandytu modeliu? Suomijos, pavyzdžiui. Atsakymas buvo: deja, mūsų mentalitetas ne toks.
Mūsų mentalitetas leidžia, kad švietimo – o ir kitos reformos – banguotų sulig rinkimų ciklais. Paskelbiama partijos programa su įsipareigojimais – laimėjus įsipareigojimai, jei pavyksta suderinti su koalicijos partneriais, perkeliami į Vyriausybės programą – atsiranda kolektyvinė sutartis – sutartis žlunga, nes paaiškėja, kad švietimui reikalingų pinigų nėra. Epilogas: prieš pat naujus rinkimus pinigų surandama ir jais pabrėžtinai bandoma tam kartui užkimšti nepatenkintas gerkles.
Netikite? Šiais metais mokytojų reikalavimai dėl atlyginimų – nerealistiški, bet kitais metais, valdžia mano, jų darbo užmokestis augs sparčiausiai viešajame sektoriuje. Antrasis augimo etapas – 30 proc. – turėtų įvykti rugsėjį. Prasidėjus naujiems, 2024-ųjų, mokslo metams. Likus mėnesiui iki Seimo rinkimų.
Ilgalaikė (bent ketveriems metams) politika, kuri įtvirtintų racionalų biudžeto pinigų planavimą mokytojų darbo apmokėjimo sistemai, – ne mūsų mentalitetui. Bet mūsų mentalitetas leidžia daryti užuominas, kad laikytis įsipareigojimų iš valdžios reikalaujantys pedagogai norėtų įkišti ranką į kiekvieno piliečio kišenę („Šiuos reikalavimus (mokytojų reikalavimus dėl algos kėlimo – red.) prisiėmus, kainuotų apie 750 eurų, tai reiškia, kad kiekvienas iš savo atlyginimo kiekvieną mėnesį vidutiniškai turėtų paskirti 500 eurų papildomai, kad būtų įgyvendinti šie reikalavimai.“ Tai ministro žodžiai).
Tas pats mentalitetas leidžia svarstyti, kad nepatenkintų pedagogų planuojamo streiko teisėtumą turėtų įvertinti teisininkai. „Iki 2024 metų galiojanti sutartis yra vykdoma. Jeigu apie tai reikėtų diskutuoti teisme, galėtume apie tai padiskutuoti teisme su profesinėmis sąjungomis.“ Tai – dabar premjero pareigas einantis asmuo. Jo pirmtakui priklauso frazė, kad įvykdyti mokytojų norus „turėti gana daug laisvo laiko ir gauti tūkstančio eurų atlyginimą“ galimybės tikrai nėra.
„Bet aš pavargau nuolat medžioti uždarbį iš šalies. Būsto paskola pastaruoju metu pakilo vos ne dvigubai, atlyginimai pakilo 10 procentų. Kainos pakilo triskart, jei ne daugiau. Kodėl aš, turėdamas daugiau nei 1,3 etato, turiu dar iš šalies medžioti uždarbį, kad galėčiau sumokėti paskolą, mokesčius, turėti už ką pavalgyti valgykloje ir kad dar nors kiek liktų kitoms reikmėms?“ – tai vasaros pradžioje nuskambėjusi frazė, kurią ištarė jaunas perspektyvus pedagogas, apsisprendęs palikti mokyklą.
Taip pat skaitykite
Švietimo bendruomenė jo sprendimą apraudojo. Valdžios galvos – tarsi nepastebėjo.
Streikas – kitas reikalas. Streiko lauže dega valdančiųjų reputacija ir šyla opozicijos rankos. Ne veltui, švietimiečiams prakalbus apie streiką, net valdančiosios koalicijos partneriai staiga praregi, pamatydami bendražygių (ir tikrai ne savo pačių) klaidas.
Streikas – kitas reikalas. Streiko lauže dega valdančiųjų reputacija ir šyla opozicijos rankos.
„Švietimas buvo visų partijų rinkiminiuose pažaduose ir atrodė, kad „yra tema numeris vienas“. Per šiuos metus, per šią kadenciją, man atrodo, reikia pripažinti, kad švietimas tema numeris vienas nebuvo ir būtent todėl aš iš dalies suprantu (pedagogų lūkestį – red.).“ Tai – įtakingo koalicijos partnerio mintis.
Ir mokytojams pinigų – kažkiek – suras. Kažkada. Gal po Naujųjų metų, gal – prieš pat rinkimus. Ir mokytojai, patriukšmavę, toliau sutiks vykdyti politikų sugalvotą dar vieną švietimo reformą. Vėl pradėtą paskutinę akimirką, vėl matant plikus skaičius, o ne už jų stovinčius mokytojus. Ir mokinius.
Girdėjote, šių metų vienuoliktokai visai atvirai vadinami „eksperimentine karta“, savo kailiu išbandysiančia atnaujintas (minimaliai, pasak ministro) ugdymo programas ir pagal jas suplanuotus atsiskaitymus. Naujos programos bus pradėtos dėstyti iš senų vadovėlių, nes išleisti naujų iki mokslo metų pradžios nespėta.
