Aktoriaus Dominyko Vaitiekūno kasdienybėje netrūksta gyvenimo maratonų. Kovą jis pelnė Auksinį scenos kryžių už vaidmenį miuzikle, kartu su „Liūdnais slibinais“ Aiste Lasyte ir Vaidu Kublinsku jau rudenį ruošiasi su trenksmu grįžti į sceną. Be kita ko, kremta mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir siekia apsiginti daktaro laipsnį. Tačiau šalia to aktorius sako pajutęs norą stabtelėti ir skelbia poilsio metus.
„Liūdnų slibinų“ grįžimas: kiek čia plikos nostalgijos?
Pokalbį su Dominyku pradėjome nuo vienos laukiamiausių naujienų jo gerbėjams – po aštuonerių metų pertraukos į sceną grįžta „Liūdni slibinai“. Grupė, savo laiku sudrebinusi Lietuvos muzikinį pasaulį intelektualiu humoru ir netradiciniu formatu, nusprendė, kad dabar tinkamas laikas vėl susiburti. Dominykas atviras: šį sprendimą padiktavo prasidėję kultūros protestai.
„Pastaruoju metu buvome kelis kartus susitikę, svarstėme tą galimybę, ar reikėtų, ar būtų aktualu. Tačiau vis neapsispręsdavome. Kai prasidėjo kultūros protestai, pajutome norą prie jų prisidėti. Niekada neturėjome tikro paskutinio koncerto, tad nusprendėme, kad tai puiki proga. Pajutome didelį žmonių ilgesį, todėl nutarėme surengti šešių koncertų turą. Jokių planų po šio turo neturime. Pamatysime, kaip praeis koncertai, koks bus ryšys su žiūrovais, kiek tame yra kūrybinio potencialo, o kiek tik plikos nostalgijos“, – neslepia jis.
Anot Dominyko, rudenį prasidėsiantis šešių koncertų turas bus bandymas suprasti, ar grupė dar turi ką pasakyti dabartiniam klausytojui. Tačiau Dominykas atviras: visi grupės nariai – kitame gyvenimo etape, todėl senų laikų kopijuoti net nesiruošia.
„Tai buvo mano ir mano kolegų karjeros pradžia – ryški, netikėta, jaunatviška ir pilna nuotykių. Jaučiu didelę nostalgiją tam laikui, bet reikia žiūrėti, kiek tai gali įsiparkuoti į dabartį“, – sako pašnekovas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Po aštuonerių metų pertraukos grupė „Liūdni slibinai“ grįžta į sceną su šešių koncertų turu. Grupės sugrįžimą paskatino kultūros protestai.
- Be muzikos aktorius Dominykas Vaitiekūnas pastaruoju metu aktyviai gilinasi į gestų kalbą bei projektus su kurčiųjų bendruomene.
- Paskelbęs šiuos metus savo poilsio metais, kūrėjas prioritetą teikia asmeniniams ryšiams, o artimiausiu metu planuoja kūrybinę stažuotę JAV.
- Atvirai kalbėdamas apie LGBTQ+ bendruomenės saugumą ir pilietinę atsakomybę, D. Vaitiekūnas pabrėžia, kad menininko pareiga yra ne tik pramogauti, bet ir aktyviai prisidėti prie valstybės kūrimo.
Per karantiną įvykęs lūžis
Pastaruoju metu Dominykas vis daugiau dėmesio skiria kurčiųjų bendruomenei. Jo projektas „Mes taip nesitarėm“ tapo savotišku tiltu tarp girdinčiųjų ir negirdinčiųjų. Aktorius sako, kad ši idėja nebuvo atsitiktinė – tai ilgo ieškojimo ir noro suprasti kitokią patirtį rezultatas.
„Rimta motyvacija atsirado per pirmąjį karantiną. Supratau, kad mano kūrybai reikia naujos temos, kuri būtų susijusi ne su manimi, o su kitais ir mūsų santykiu. Pagrindinis klausimas buvo, kaip klausyti ir girdėti plačiąja prasme“, – pasakoja jis.
O svarbiausias lūžis įvyko tiesiog žiūrint televizorių. Stebėdamas spaudos konferenciją apie karantiną, Dominykas pamatė gestų kalbos vertėją ir suprato, kad tai gali būti jo nauja tema. Pradėjęs labiau domėtis, jis sužinojo faktų, kurie jį sukrėtė. Pavyzdžiui, kad gestų kalba ilgą laiką drausta ir stigmatizuota daugelyje šalių.
Norėdamas geriau susipažinti su kurčiųjų bendruomene, aktorius pats pradėjo mokytis gestų kalbos ir dabar jau gali ja susikalbėti.
„Girdintiems žmonėms atrodo, kad kurtieji muzikos nepatiria, bet tai mitas. Visi muziką jaučiame kūnu – per ritmą, vibraciją ar emociją. Pažįstu girdinčių žmonių, kuriems muzika yra tik fonas, ir pažįstu kurčiųjų, kuriems ji reiškia labai daug“, – pastebi aktorius.
Pašnekovas sako, kad bendravimas su kurčiųjų bendruomene leido kitaip pažvelgti ir į įprastą kalbą. Anot jo, teko sau pripažinti, kad žodžiai tikrai nėra vienintelis būdas susikalbėti tarpusavyje.
„Įsitikinau, kad mūsų žinios, užrašytos žodžiais, labai ribotos. Gestų kalba išplėtė mano supratimą apie komunikaciją. Nors man patinka kalbėti ilgais sakiniais, dabar suprantu, kiek daug dalykų galima pasakyti ir be žodžių – per kūną ar jausmą“, – sako Dominykas.
„Kas gauna kryžių, tas negauna vaidmenų“
Kovą jam įteiktas prestižinis apdovanojimas – Auksinis scenos kryžius už Hedwigo vaidmenį miuzikle „Hedwig and the Angry Inch“. Tačiau apdovanojimų ceremoniją kiek aptemdė kvietime nurodytas griežtas aprangos kodas. Jame nurodyta, kaip tiksliai pasipuošęs į renginį turi atvykti vyras ar moteris.
„Nuostaba turbūt geriausias žodis, o paskui buvo nusivylimas ir susierzinimas. Galvojau, kad dabar mano kolegės moterys negalės ateiti su kelnėmis. Toks buvo pirmas įspūdis. Be abejo, tai tapo pagrindine „Auksinių scenos kryžių“ tema, kurią aptarinėjo visi kolegos. Dar prieš ceremoniją visas holas tik apie tai ir kalbėjo. Tai buvo nuostabos, susierzinimo ir tam tikro nesupratimo mišinys, ypač galvojant apie tai, kokiai auditorijai šis kvietimas skirtas. Scenos meno žmonės, menininkai dažnai kvestionuoja normas ir stereotipus, į kuriuos esame spraudžiami.
Kitas dalykas – kūnas ir galva negalėjo nereaguoti, nes mano darbas ir vaidmuo, už kurį buvau nominuotas, būtent ir kalba apie pasaulio padalijimą į primityvius konceptus, griežtą skirstymą. Tai buvo vienas iš pamatinių dalykų, formavusių mano personažo tragediją“, – gavęs kvietimą nuostabos neslėpė Dominykas.
Nors apdovanojimas Dominykui suteikė daug džiaugsmo, jis neslepia, kad pati nominacija buvo netikėta – apie ją sužinojo iš kolegų. Tačiau aktorius sako, kad labiausiai džiugina miuziklo žanro įvertinimas, nes teatro padangėje jis tarsi laikomas žemesnio rango žanru.
„Lietuva – dramos teatro šalis. Miuziklo žanras mūsų kultūriniame kraštovaizdyje nėra toks populiarus, neturi gilių tradicijų. Yra tam tikrų klasikinių kūrinių, roko operų, bet tai dažniau vienetiniai pastatymai, o ne repertuaro tendencija. Ilgą laiką vyravo nuostata, kad tai tik pramoginis ar komercinis žanras, nepatenkantis į prestižinių žanrų hierarchiją.
Man labiau patinka horizontalumas – manau, kad nėra geresnių ar blogesnių žanrų, yra tik geri arba prasti spektakliai. Miuziklas gali būti gilus, daugiasluoksnis, viskas priklauso nuo medžiagos ir to, kiek kūrėjai į ją įdeda. Tai buvo viena mano kūrybinių ambicijų – pristatyti šį žanrą Lietuvoje su savo supratimu ir temų gyliu“, – neslepia jis.
Tuo metu tai buvo tokia sensacija, kad portalai tai kėlė į pirmuosius puslapius. Turėjau tam ilgai ruoštis psichologiškai, laukiau neigiamos reakcijos.
Tačiau Dominykas nemano, kad pelnytas apdovanojimas kaip nors drastiškai pakeis karjeros planus. Anaiptol – teatro užkulisiuose sklando ironiška frazė, kad tas, kas gauna kryžių, nebegauna vaidmenų.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad apdovanojimas man nesvarbus. Jis tikrai reikšmingas ir malonus, ypač už vaidmenį, pareikalavusį tiek daug vidinių ir fizinių jėgų. Tačiau realaus poveikio būsimiems darbams ar pačiam darbo supratimui tai neturi. Kaip darbas keičia likimą – čia jau reikia klausti ateities“, – sako pašnekovas.
Kai kalbamės su Dominyku jo kūrybinėse dirbtuvėse, atrodo, kad pašnekovas įnikęs į darbus, bet aktorius prisipažįsta pasiekęs tam tikrą ribą. Po intensyvių metų jis sako supratęs, kad reikia perdėlioti prioritetus.
„Šiuos metus paskelbiau poilsio metais. Pastaruoju metu buvau labai atsidavęs darbui, projektams, albumų leidybai ir spektaklių pastatymams. Pajutau, kad išnaudojau daug išteklių. Supratau, kad svarbiausia yra ryšys su žmonėmis. Artisto gyvenimo būdas labai nepatogus asmeniniams ryšiams palaikyti – darbas savaitgaliais, vakarais. Šiais metais skiriu daugiau laiko socialinei reabilitacijai, artimiems žmonėms, poilsiui, sportui“, – atvirauja menininkas.
Vis dėlto Dominyko jau rudenį laukia tolesnės studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, į sceną grįš ir Hedwigas. Tačiau didžiausias ateities planas – stažuotė JAV.
„Labai laukiu stažuotės Niujorko teatre ir Gallaudeto universitete Vašingtone, kuriame dėstoma gestų kalba. Tikiuosi, kad politinės aplinkybės nesutrukdys ten nuvykti“, – viliasi Dominykas.
Viešas prisipažinimas apie homoseksualumą anuomet tapo sensacija
D. Vaitiekūnas – vienas iš kūrėjų, nevengiančių viešai kalbėti apie savo tapatybę ir LGBTQ+ bendruomenės problemas. Nors laikas bėga, o visuomenė keičiasi, aktorius neskuba džiaugtis visiška laisve.
„Norėčiau sarkastiškai nusijuokti dėl tų 100 proc. saugumo. Tikrai nesijaučiu visiškai saugus ir nežinau, ar tam yra sąlygos. Susidurdami su LGBTQ+ bendruomene matome, kad vis dar gyvename gana nesaugiose aplinkose. Nors progresas vyksta, negalėčiau sakyti, kad aplinka visiškai draugiška“, – sako jis, prisimindamas 2016-uosius, kai viešai prisipažino apie homoseksualumą.
Menininko atsakomybė – ne tik pramogauti, bet ir dalyvauti kuriant valstybę, kurioje pats nori gyventi.
„Tuo metu tai buvo tokia sensacija, kad portalai tai kėlė į pirmuosius puslapius. Turėjau tam ilgai ruoštis psichologiškai, laukiau neigiamos reakcijos. Kaip tik tuo metu buvo mano tėčio 50-asis jubiliejus, tai jam buvo šiokia tokia dovanėlė. Bet jis jau žinojo. Džiugu, kad dabar tai nebėra tokia sensacija, bendruomenė tapo drąsesnė, atsirado daugiau temų kultūros lauke. Jaunesniajai kartai tai neatrodo kaip kas nors ypatingo“, – teigia aktorius.
Ne kiekvienas menininkas tiek daug kalba apie politines realijas viešai kaip Dominykas. Aktorius įsitikinęs, kad menininkas negali gyventi užsidaręs tik savo kūryboje, nes menas neatsiejamas nuo valstybės gyvenimo.
„Manau, kad mūsų valstybė, jos laisvė, laisvas žodis ir nepriklausoma žiniasklaida yra mūsų tapatybės pagrindas. Tai ne tik pareiga, tai mūsų visų interesas. Jei tai prarasime, prarasime viską. Mano profesija ir buvimas čia, Lietuvoje, man yra svarbiausi dalykai. Niekada nenorėjau kur nors išvažiuoti gyventi. Vilnius man yra geriausias miestas, Lietuva – geriausia šalis.
Jei būtų uždraustas laisvas žodis ar atsirastų dideli kultūriniai ribojimai, mano kūryba tiesiog nebetektų prasmės. Menininko atsakomybė yra ne tik pramogauti, bet ir dalyvauti kuriant valstybę, kurioje pats nori gyventi. Kiekvienas turime prisidėti, kad ta aplinka būtų geresnė. Man tai yra vertybinė ašis“, – tikina jis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
