Eilinį viešą ginčą sukėlęs Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka praėjusią savaitę lyg ir atsiprašė Lenkijos ambasadoriaus. Lyg ir, nes apgailestavimo žodžiai iš jo lūpų viešai nenuskambėjo. Nors ambasadorius sako juos išgirdęs.
Klausimas, ar tą išgirs tūkstančiai lenkų kilmės Lietuvos piliečių, gyvenančių Vilniaus krašte. Nes Kalbos inspekcijos viršininko samprotavimai, kad dvikalbės gatvių lentelės žymėtų „lenkišką okupacinę zoną, kur vyko nuožmi lietuvių polonizacija“, ir situacijos prilyginimas rusų veiksmams Donbase liečia pirmiausia juos.
Leisti ar drausti gatvių lenteles, kuriose pavadinimai būtų užrašyti ne tik valstybine lietuvių, bet, šiuo atveju, ir vietos gyventojų vartojama lenkų kalba? Ginčas dėl to tęsiasi dešimtmečius. Anksčiau seniūnijų, palaikiusių tokią iniciatyvą, vadovams buvo skiriamos dešimtis tūkstančių litų siekiančios baudos.
Dabar situacija keičiasi. Ledus pralaužė Vilniaus miestas, dar 2016 m. Varšuvos ir Rusų gatvėse iškabinęs lenteles ir lenkų bei rusų, o vėliau ir kitomis kalbomis. Tokį sprendimą, kaip galbūt neatitinkantį Valstybinės kalbos įstatymo, ginčijo tuometis Vyriausybės atstovas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas po kelerių metų neskundžiama nutartimi konstatavo, kad kitakalbiai pavadinimai šalia lietuviškų iš esmės yra dekoratyvinis elementas, todėl gali likti. O praėjusią savaitę ir Administracinių ginčų komisija nurodė, kad naujausios Kalbos inspekcijos pretenzijos dėl dviejų kaimų pavadinimų lentelių lietuvių ir lenkų kalbomis yra nepagrįstos.
Tačiau dabar problema yra ne lentelės. Teisingiau, jos tapo tik pretekstu reakcijas sukėlusiam pasisakymui. Jo esmė – tiesmukas pareiškimas apie dvikalbių lentelių apibrėžiamas polonizacijos arba, kaip teigta, „lenkiškos okupacinės zonos“ ribas Lietuvos teritorijoje. Taip Vilniaus kraštą ir jos gyventojus sutapatinant su istoriniais konfliktais, kuriuos priminti vis pabando šapokiškojo mito sekėjai.
Ar reikia priminti, kad iki Seimui priimant sprendimą pagaliau leisti lenkakalbiams tautiečiams susigrąžinti originalias pavardes (2022 m. sausį), šis argumentas – esą pavardės bus atkūrinėjamos pagal tarpukario Vilniaus krašto okupacinės valdžios dokumentus – taip pat buvo gajus? Bet ar nukentėjo lietuvių kalba, kai teisingumo ministrė savo vardą „Ewelina“ pradėjo rašyti su lotyniška „w“ vietoj paprastos „v“ raidės?
Žvelgiant iš šalies, tokie pasisakymai nedaug skiriasi nuo parlamentaro Remigijaus Žemaitaičio antisemitizmu dvelkiančių išvedžiojimų. Ir reakcija į juos – panaši. Oficiozinė. Seimo pirmininkė sako turinti rimtų abejonių, ar Kalbos inspekcijos viršininkas savo kalbomis neperžengė neetiškų pasisakymų raudonosios linijos. Prezidentas siūlo, kad valdininkas pirmiausia atliktų jam pavestas funkcijas, o ne užsiiminėtų politika.
Bet ar nukentėjo lietuvių kalba, kai teisingumo ministrė savo vardą „Ewelina“ pradėjo rašyti su lotyniška „w“ vietoj paprastos „v“ raidės?
„Kalba yra politika, norite to ar nenorite“, – savo feisbuko puslapyje įrašo Audrius Valotka.
O norinčiųjų iš kalbos daryti politiką nestinga. Vilniaus rajono konservatoriai išreiškia palaikymą A. Valotkai dėl jo pozicijos. Seimo konservatorius Audronius Ažubalis eina dar toliau: „Aš jam pristatyčiau valstybinį apdovanojimą už nuolatinį lietuvių kalbos gynimą“, sako.
Kartu nuskamba pasiūlymas, kurį galima suprasti kaip įspėjimą, kultūros ministrui Simonui Kairiui. Jeigu jis nepakeis pozicijos, tai yra, sieks, kad būtų sudaryta komisija A. Valotkos pareiškimams tirti, tai valdančiajai daugumai priklausantis A. Ažubalis galbūt kels klausimą dėl nepasitikėjimo ministru. Nes toks tyrimas esą būtų neadekvatus, mat inspekcijos viršininkas tik dirba savo darbą – gina lietuvių kalbą.
A. Ažubalio teigimu, Kalbos inspekcijos viršininko žodžiai galbūt atrodo nepriimtini tiems, kam nerūpi lietuvių kalbos statusas ir pietryčių Lietuvos ateitis. Tačiau ar nuolatinis skirties tarp Lietuvos ir Vilnijos gyventojų pabrėžimas, dabar dar prikišant ir okupacinės zonos ribas, yra rūpinimasis šio krašto ateitimi? Ar greičiau – dovana amžiniems oponentams, įgyjantiems dar vieną argumentą, kad Lietuva su savo lenkais elgiasi kaip su nemylimais posūniais?
O gal vis dėlto problema ta, kad anksčiau su pavadžių rašyba lotyniškais rašmenimis, dabar – su dvikalbėmis gatvių lentelėmis kovojančios partijos ir jų šalininkais tapę valdininkai, kalbą suvokiantys kaip politikos įrankį, netekę šių argumentų pagaliau būtų priversti parodyti, o ką gi jie realiai padarė, įraukdami šias vietoves į bendrą erdvę? Ir tada paaiškėtų, kad be amžino konflikto kitų darbų nė nebuvo?
Žvelgiant iš šalies, tokie pasisakymai nedaug skiriasi nuo parlamentaro Remigijaus Žemaitaičio antisemitizmu dvelkiančių išvedžiojimų.
Lietuvoje veikiantis Lenkijos ambasadorius kalba, kad pasisakymai, kuriais stigmatizuojamos ištisos tautinės grupės, greičiau gali pasitarnauti Kremliaus propagandai. Jo viltis – kad Lietuvos institucijos ir politikai tokius žodžius pasmerks.
Kur kas tvaresnis nei formalus pasmerkimas būtų politinis apsisprendimas pagaliau sutarti dėl Tautinių mažumų įstatymo. Tokį įsipareigojimą, apimantį ir dvikalbes gatvių lenteles, kiekvienuose rinkimuose kelia tai viena, tai kita partija. Bet jau antrą dešimtmetį sprendimas stringa. Oponentai šio klausimo kėlimą vadina provokatyviu. Visi kiti tyli.
