Kai būdamas 25-erių Alius Avčininkas peržengė mokyklos slenkstį jau kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, jis buvo tikras: šį darbą dirbs pusšimtį metų. Neseniai pedagogas atsisveikino su mokykla – praėjus vos dešimtmečiui. Ir neslepia: toks sprendimas buvo skausmingas, bet kitaip nebegalėjo, šis žingsnis kupinas nusivylimo.
„Aš nebereikalingas mokykloje, mes, mokytojai, tapome statistika“, – LRT.lt sakė A. Avčininkas ir prisipažino pervargęs emociškai, fiziškai, filosofiškai ir intelektualiai. Pedagogo įrašas socialiniame tinkle išplito akimirksniu, į jį emocingai reagavo kolegos, kita švietimo bendruomenė išsakė palaikymą pasiryžus tokiam žingsniui.
Tiesa, palikdamas mokyklą jis nepalieka švietimo – rengs mokomąją medžiagą, mokys mokytojus. „Buvusių mokytojų juk nebūna“, – šypsodamasis pratarė ir įvardijo, kada ir kokiomis aplinkybėmis vėl grįžtų į savo krantą – jam iki kraujo savą ir pačią prasmingiausią mokytojo profesiją.
– Ilgai brendote žingsniui palikti mokyklą? – LRT.lt paklausė Vilniaus Užupio gimnazijos buvusio lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo A. Avčininko.
– Maždaug nuo mokslo metų vidurio pradėjo kirbėti tokia mintis. Nenorėjau skuboto sprendimo, nors šiaip esu karštakošis iš prigimties. Mintį brandinausi, jaukinausi, svarsčiau, konsultavausi su kolegomis. Viskas susigulėjo per vienas mokinių atostogas, per kitas. Tuomet supratau, kad rimtai apsisprendžiau, kad yra tik kelias pirmyn ir jis, bent jau šiuo gyvenimo etapu, yra be mokyklos. Tad tai nebuvo spontaniškas sprendimas.
– Pirmą kartą mudu kalbėjomės 2018-aisiais, kai pasiekėte jauno mokytojo aukštumas – pelnėte Meilės Lukšienės premiją. Tuomet sakėte, kad mokykla, mokyklos bendruomenė jus visada traukė, kaip ir gražus mokytojų pavyzdys. Ir visa tai jums, būnant mokiniu, leido į mokyklą eiti kaip į namus. Visa tai, kas taip traukė kadaise, apkarto, mokykla nebe namai?
– Tikrai taip. Ilgainiui pamačiau visą virtuvę iš vidaus, pajutau mokytojo darbo prasmės devalvaciją, suvokiau, kad vis dėlto tos ugdomosios veiklos, su kuo mokytojo darbas ir sietinas, niekam nebereikia, kad mokykla tapo kažkokia chimera, ir dažnai net nebežinojau, ko einu į tą mokyklą, ar kam nors esu reikalingas, ar darau, kas vis dar yra vertinga, prasminga. O pačiam kūrenti tą ugnį įkyrėjo.
Jaučiu ir nervinį išsekimą, nes nuolat patiriu stresą: o kas dar, o kas dabar?
A. Avčininkas
Kaip tik galvojau apie visa tai ir apėmė keistas jausmas, kad liko daugiau mokytojo veiklos imitavimo negu iš tikrųjų mokytojo veiklos, kokia ji turėtų būti. Mes visi tapome neaiškių procesų administratoriais. Kuo labiau tai analizavau, tuo labiau supratau, kad aš nebereikalingas mokykloje ir nebegaliu nieko duoti, nes nebežinau, ką reikia duoti. Tad prasmės pojūčio praradimas buvo vienas iš veiksnių, lėmusių apsisprendimą. Supratau, kad tai nei namai, nei kitokia erdvė, kur galėčiau kurti pridėtinę vertę.
– Dabar vyksta daug reformų švietime. Jos nesuteikė vilties, kad viskas galėtų pasikeisti?
– Visos tos reformos vyksta ataskaitų, dokumentų lygmeniu ir nieko bendra su pačia ugdymo esme neturi. Paties ugdymo samprata yra iškreipta.
Tie visi biurokratiniai procesai man atrodo prievarta mokytojo ir mokinio atžvilgiu, jie neturi nieko bendra su mokinio, mokytojo poreikiais. Man atrodo, kad patys reformatoriai ir iniciatoriai nelabai supranta, ką norėjo padaryti.
Tokiomis aplinkybėmis pamatai, kad esi sekretorius, raštininkas, ataskaitų, lentelių pildytojas, statistikos sraigtelis. Baisiausias dalykas būna, kai supranti, kad esi reikalingas tik tam, kad ta sistema, kuri tavęs nemato kaip žmogaus (o ji nematė manęs kaip Aliaus, mane matė kaip tam tikros sistemos varžtelį ar sraigtelį), mato tik kaip tą, kuris reikalingas, kad ta sistema ir toliau judėtų. Tu supranti, kad esi tas bevardis, beveidis, nuasmenintas sraigtelis, reikalingas tik sistemai. Ir tai yra nukryžiavimas.
Mes, mokytojai, tapome statistika. Ir mokytojas, ir mokinys yra skaičiukai, o ne tikslas. Arba mokykla prarado savo misijos suvokimą, arba visuomenė, valstybė nesupranta mokyklos misijos iš esmės. Toks pasiklydimas yra vienas iš veiksnių, kurie nuginkluoja, ir nebelieka jėgų pakilti.
– Jūsų įrašas feisbuke toks labai nuogas. Skaudėjo jį rašant?
– Tikrai taip. Ilgai save analizavau, dėl ko man skauda. Išeinu ne dėl mokinių. Paskutinę pamoką žiūrėjau į juos, piešiančius man banginį, ir galvojau: tikrai ne dėl jūsų išeinu.
Analizavau ir supratau išeinantis, nes mes, mokytojai, kaip vieni iš didžiausią pridėtinę vertę valstybei kuriančių žmonių, išties nesame nei svarbūs, nei įdomūs. Ir per 30 nepriklausomybės metų nebuvome nei suprasti, nei vertinami.
Taip pat skaitykite
Esi svarbus tik šūkių lygmeniu. Kai artėja Mokytojo diena, susizgrimba visi Seimo nariai, kiti svarbūs asmenys, prisimena, kad yra mokytojai, ir atsiunčia bevardį, beveidį, pilną klišių sveikinimo atviruką. Ar Kalėdų proga premjerai, ministrai, prezidentai siunčia sveikinimų koncerto įrašą. Esi svarbus atvirukuose. Tuomet supranti, kad visi pažadai yra priedanga, norint parodyti, kad esą supranta, kaip mokytojams sunku. Nė velnio. Daugiau kaukių nei kad tikrovės, o ir tarp tų kaukių pasiklysta.
Be to, stebėjau savo bendraamžius, savo draugus, kokį gyvenimą jie gyvena ir kokį aš. Eidamas gatve galvodavau, kad turėčiau dabar ruoštis pamokai, taisyti rašto darbą, dabar turėčiau galvoti, kaip kokią įdomesnę pamoką paruošti, ką kur paintegruoti, kaip spėti, kaip tilpti į laiką, kaip pasirengimo egzaminui pamoką padaryti ir įdomią, ir naudingą, ir įtraukią. Visą laiką gyveni darbu ir jis kiekvieną dieną vis labiau tave įtraukia, kol galiausiai tavęs nebelieka.
Turbūt tai rodo, kad švietimo bendruomenė išgyvena didžiulę krizę. Ir jei tai bus ignoruojama, tai bus spjūvis į veidą.
A. Avčininkas
Esu toks žmogus, kuris save atiduoda beveik 100 proc. ir save pamiršta. O kai pradedi grįžti į save, pamatai, kad iššvaistei save. Bet, žinoma, niekas manęs neprašė savęs atiduoti 100 procentų.
Matyt, per tuos 10 metų ir įvyko tas bandymas sugrįžti į save. Pagalvojau, kad noriu gyventi kitaip, nebenoriu kasdien laukti savaitgalio, atostogų, nebenoriu graužtis, kad kažko nepadariau – guli šūsnys sąsiuvinių, kontrolinių, neperskaitytų knygų, turiu ruoštis, ruoštis, ruoštis, niekas man nieko paruošto neduoda. Kamavo ta nuolatinė savigrauža, prokrastinacija.
Visą laiką galvoji, o kieno sąskaita tu padarysi viena ar kita? Tarkime, noriu perskaityti mokslinę knygą, pažiūrėti, kas naujo mūsų mokyklinės literatūros lauke. Kieno sąskaita ją skaitysiu? Rašinių netaisysiu? Ar nenueisiu į teatrą, nesusitiksiu su draugais, neaplankysiu mamos? Turi kažką aukoti, o tai yra neteisinga.
– Tame įraše feisbuke 18 kartų pakartojote žodį „pavargau“...
– Aš pats to neskaičiavau. Bet tai yra ir emocinis, psichologinis nuovargis, ir fizinis. Liepą man sukaks 35-eri. Dirbti į mokyklą atėjau būdamas 25-erių. Nuo sausio geriu vaistus nuo padidėjusio kraujospūdžio. Tai yra nenormalu. Mano močiutė juos pradėjo gerti, kai jai buvo 50 ar 60 metų.
Jaučiu ir nervinį išsekimą, nes nuolat jauti stresą: o kas dar, o kas dabar? Atsidarai elektroninį dienyną ir matai atėjusius laiškus, visuomet galvoji apie blogiausia, nes tiek tų nemalonių patirčių, kad niekada nežinai, kad tau trenks per galvą. Mokytojai yra patyrę tam tikrą traumą, jie bijo tų nemalonių reakcijų, nes jos išbalansuoja dienai, savaitei, mėnesiui. Kasdien eini į darbą lyg į egzaminą: ar neateis tėvų laiškas, kuriame reikalaujama pažymio, ar turėsi kam nors pasiaiškinti, ar pamoką vedei taip, kodėl pažymys toks, o ne kitoks. Pavargau jaustis kaltas. Nes aš nieko bloga nepadariau.
Žinau, kad yra mokytojų, kurie už mane dirba geriau. Žinau, ir kad pats dirbau kiek galėdamas geriausiai <...>. Bet visą laiką esi priverstas spaustis į kampą, tokia amžina savigyna. Kiek gali būti tokios emocinės parengties? Jei esi pavargęs, įsijautrinęs, galiausiai viskas atsiliepia kūnui.
Tad pavargau netgi filosofiškai, atėjo prasmės nejautimo nuovargis, kai emocinės grąžos nebegauni, tik duodi, duodi, duodi... Galiausiai pamatai nebeturįs ko pats sau duoti.
Apėmė ir intelektualinis nuovargis – nebelieka rezervo kurti įdomią, vertingą, prasmingą šiuolaikinę pamoką. Blėsta kūrybiškumas.
Viskas ir susidėjo, todėl ir gana. Paprasčiausiai gana.
– Sakote ir kad pavargote būti minimalistas. Ir paaiškinate, kad, anot mokinių, minimalistas – prastomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis gyvenantis žmogus. Jūsų sprendime buvo ir buities, piniginis momentas?
– Tie, kurie sako, kad mokytojo veikla turi būti paremta dvasingumu, pašaukimu ir kad kalbėti apie pinigus yra netgi nekultūringa, nesolidu, yra didžiausi manipuliatoriai. Reikia tokių žmonių bijoti ir nuo jų bėgti.
Žinoma, nepažįstu mokytojų, kurie nuėjo dirbti į mokyklą dėl pinigų, – mat atlyginimas niekada nebuvo ir turbūt niekada nebus didelis.
Labai norėčiau grįžti. Labai. Tačiau turėtų įvykti fundamentalūs pokyčiai. Jei jie įvyks, eisiu pirmose gretose atgal į mokyklą.
A. Avčininkas
Bet aš pavargau nuolat medžioti uždarbį iš šalies. Būsto paskola pastaruoju metu pakilo vos ne dvigubai, atlyginimai pakilo 10 procentų. Kainos pakilo triskart, jei ne daugiau. Kodėl aš, turėdamas daugiau nei 1,3 etato, turiu dar iš šalies medžioti uždarbį, kad galėčiau sumokėti paskolą, mokesčius, turėti už ką pavalgyti valgykloje ir kad dar nors kiek liktų kitoms reikmėms? Reikia apsirengti, nueiti į spektaklį, reikia ir pakeliauti – atjungti galvą nuo darbo. Kad mokytojas turėtų ką vaikui pasakyti, jis turi dalyvauti kultūriniame gyvenime, ir ne vienu kojos pirštu, o tvirtai atsistojęs.
Jei sumokėjęs paskolą ir mokesčius sėdėsi namie ir galvosi, kad savaitgalį taupydamas pasėdėsi namie ir tada pirmadienį vėl eisi į darbą, koks tai gyvenimas? Ir taip 40 ar 50 metų, kiek kad buvau pasiryžęs dirbti? Tai yra tiesiog pasityčiojimas iš žmonių.
Mokytojų atlyginimai yra neproporcingai maži, palyginti su tuo, kokia atsakomybė tenka, kokie yra lūkesčiai, kokia yra psichologinė atmosfera tiek mokykloje, tiek švietimo bendruomenėje. Manau, kad tai tiesiog antžmogiška.
– Vis grįžtate prie pasirengimo pamokoms. Kiek užtrunka pasirengti pamokai?
– Kai gyniausi mokytojo metodininko vardą, vienai pamokai ruošiausi visą dieną. Kol sugalvoji pamokos koncepciją, kol susirenki medžiagą, kol ją proporcingai išdėlioji, kol pasimatuoji klasės lygį, tempą, užtrunka.
Jei rengčiausi taip kiekvienai pamokai, man reikėtų ne daugiau nei dešimt pamokų per savaitę turėti.
– Tuomet, 2018 metais, pasakojote apie varną, kurią dovanų gavote iš mokinių. Šiandien ką išsinešate iš mokyklos?
– Supratimą, kad turėjau galimybę prisiliesti prie žmogaus esmės. Atsisveikinant su mokiniais buvo ir liūdesio, to gražaus. Ir ašarų buvo. Ir pats tvardžiausi. Atsiprašiau mokinių, jei turėjau per mažai tikėjimo jais. Bet atsisveikinimas buvo gražus. Net tie mokiniai, iš kurių reikėdavo žodį plėšte išplėšti, man ranką spausdami monologą atskaitė. Taip supranti, kad jie tave girdėjo ir matė.
Vieni dvyliktokai užsirašė ant automobilio: „Išeina Alius, išeiname ir mes.“
Vis dar gražiausias momentas, kai susitinki gatvėje ir jie sako: „Laba diena, mokytojau.“ Bet turbūt labiausiai viską pajusiu, kai ateis Rugsėjo 1-oji – pirmoji be mokyklos.
– Ką veiksite?
– Švietimo nepaliksiu. Man rūpi mokytojų gerovė. Jei negalėsiu mokiniams padaryti pozityvios įtakos tiesiogiai ar prisidėti prie jų gerovės, tai stengsiuosi prisidėti prie mokytojų darbo kokybės gerinimo. Dar tiksliai visko nežinau, bet iš švietimo išeiti neketinu. Žinau esantis savo rogėse. Mokykla yra mano sritis. Ir mokytojo darbas savo esme – vienas iš prasmingiausių darbų. Man skauda palikti mokyklą, bet kitaip negaliu.
Kaip sakė F. Dostojevskis, jei laimi idėja, žūsta žmogus, o jei žūsta idėja, žmogus laimi. Tad šiandien mokyklos idėją palieku nuošalyje, bet stovėsiu netoliese, sargyboje.
Žodžiu, buvusių mokytojų nebūna.
Pamenu, kai kadaise manęs per darbo pokalbį paklausė, ar į mokyklą ateinu 50 metų? Atsakiau, kad taip. Ir šiandien pasirašyčiau po tokiu atsakymu. Aš saugau mokinių darbus ir jiems sakydavau, kad kai susitiksime po 50 metų, jiems atėjus į klasės susitikimą, nes aš čia vis dar dirbsiu, parodysiu jums, ką būdami mokiniai rašė. Turiu išsaugojęs kiekvienos klasės rašinių ir darbų.
– Grįžkime prie jūsų įrašo socialiniame tinkle. Jame sakote neatsisudievijantis, suprask – ne su visam atsisveikinantis, gal dar sugrįšiantis. Kokios turėtų būti tos aplinkybės, kuriomis vėl atsigręžtumėte į mokyklą?
– Jau sulaukiau skambučių iš kitų mokyklų, bet pasakiau, kad kol kas ne.
Bet labai norėčiau grįžti. Labai. Tačiau turėtų įvykti fundamentalūs pokyčiai. Jei jie įvyks, eisiu pirmose gretose atgal į mokyklą, bet jei jie bus kaip kad dabar: „ta pati mergelė, tik kita suknelė“, tik ta suknelė baisesnė nei ankstesnė, tai tikrai ne.
Nebent ateitų ministras, kuris pasakytų: stabdome arklius ir penkerius metus ruošiamės pokyčiams. Bet tie pokyčiai turėtų būti iš esmės.
Žodžiu, grįžčiau nebent po 5-erių metų, gal po 10, 20 metų.
– Aliau, jūsų įrašas per feisbuką perlėkė it toks liūdnas viesulas, jis komentuojamas, juo dalijamasi. Apie ką, jūsų akimis, byloja tai, ką tiek daug žmonių pajautė ir gerai suprato, apie ką jūs rašote?
– Tai rodo, kad visuomenė, kuri su švietimu susijusi, yra pavargusi ir išsekusi. Skaičiau komentarus po savo įrašu ir mačiau parašymą, kad jei mano tekstas būtų peticija, dauguma mokytojų jį pasirašytų. Mačiau ir daug pasidalijimų.
Turbūt tai rodo, kad švietimo bendruomenė išgyvena didžiulę krizę. Ir jei tai bus ignoruojama, tai bus spjūvis į veidą, parodymas, kad sistemai rūpi tik jos pačios funkcionavimas.
Analizuodami Putiną, Škėmą, Kafką, Camus, Savickį, kalbame apie tai, kad žmogus yra tik mažas sraigtelis didžiuliame laikrodžio mechanizme. Bet laikrodžiui rūpi tik laikrodis – be veido, be tapatybės, be skausmo, be lūkesčių. Ir jį galima pakeisti kitu laikrodžiu.
