Viešojoje erdvėje nuolat cirkuliuoja informacija, emocijos, idėjos. Gyvename perteklinės informacijos laikais – naujienų portalai, socialiniai tinklai, vaizdo platformos ir dirbtinio intelekto įrankiai kasdien sukuria milžiniškus informacijos srautus. Tačiau kuo daugiau informacijos turime, tuo dažniau kyla klausimas: ar tampame labiau informuota visuomene, ar tik labiau perkrauta?
Kas svarbu geresnei orientacijai tikrovėje?
Triukšmas, melagienos ir dezinformacija silpnina visuomenės gebėjimą orientuotis tikrovėje. Jei problema būtų tik pavieniai melagingi pranešimai, pakaktų greitesnio faktų tikrinimo ar griežtesnių taisyklių. Tačiau šiandien matome platesnį reiškinį – viešoji informacinė erdvė sistemingai skatina emocinį reagavimą, paviršutinišką informuotumą ir visuomenės susiskaldymą.
Todėl sprendimo turime ieškoti ne tik turinyje, bet ir pačioje aplinkoje, kurioje tas turinys gimsta, plinta ir įgyja svorį. Turime galvoti ne tik apie informacijos kiekį, bet ir apie viešosios erdvės kokybę. Kitaip tariant – apie perėjimą nuo informacijos srautų prie žinias kuriančios aplinkos.
Žinių ekosistemos idėja
Žinių ekosistemos idėja nėra kontrolės ar cenzūros modelis. Tai sąmoningai kuriama aplinka, kurioje duomenys virsta patikima informacija, informacija – žiniomis, o žinios tampa pagrindu atsakingiems demokratiniams sprendimams.
Žinios atsiranda, kai informacija susiejama su praktika, patirtimi ir mąstymu. Dažniausiai jos gimsta bendruomenėje – diskusijose, ginčuose, dalijantis patirtimi ir tikrinant idėjas. Iš daugelio žmonių įžvalgų formuojasi bendras žinojimas. Dar aukštesnis lygmuo – išmintis, kai visuomenė geba žinias panaudoti bendrajam gėriui.
Užsienio patirtis
Daugelis valstybių jau kuria žinių ekosistemų elementus ir yra sukaupusios vertingos patirties. Estija remiasi pažangia skaitmenine infrastruktūra ir aukštu skaitmeniniu raštingumu – medijų raštingumas čia suvokiamas kaip valstybės atsparumo ir informacinio saugumo dalis.
Suomija medijų raštingumą integruoja į švietimą ir skatina žiniasklaidos, universitetų bei viešųjų institucijų bendradarbiavimą. Pilietis čia suprantamas ne tik kaip informacijos vartotojas, bet ir kaip aktyvus žinių kūrimo sistemos dalyvis.
Singapūras laikomas vienu iš pasaulinių žinių ekosistemos lyderių. Šalis nuosekliai ir strategiškai plėtoja žinių ekosistemą, paremtą ilgalaikėmis investicijomis į mokslą, inovacijas, talentų ugdymą ir žinių komercializavimą. Tai viena nuosekliausių ir labiausiai centralizuotai koordinuojamų žinių politikos sistemų pasaulyje. Singapūras žinių ekonomikos plėtrai skiria itin didelį finansavimą – apie 24,91 mlrd. eurų per penkerių metų laikotarpį.
Ko reikia gyvai viešajai erdvei?
Kaip sukurti „gyvą“ viešąją erdvę, kurioje būtų ne tik skleidžiama informacija, bet ir sudaromos sąlygos nuolat gimti, augti bei tobulėti žinioms?
Pirmiausia reikia aplinkos, kurioje žmonės galėtų laisvai kalbėti, diskutuoti ir būti išgirsti. Reikalingas dialogas, o ne vienpusis informacijos transliavimas.
Tokiai erdvei reikia aiškų, skaidrių, bet paprastų taisyklių, kurios ribotų triukšmą ir manipuliacijas, tačiau paliktų pakankamai erdvės diskusijai, eksperimentavimui ir mokymuisi. Tik tada viešoji erdvė tampa ne informacijos sandėliu, o žinių ekosistema.
Kokybiška žiniasklaida čia atlieka esminį vaidmenį – ji ne tik praneša, bet ir padeda suprasti. Ekonomika, energetika, klimato politika, geopolitika ar dirbtinis intelektas reikalauja pateikti ne tik antraštes ir naujienas, bet ir aplinkybes, būtinas norint teisingai suprasti esmę.
Aiškinamosios žurnalistikos užduotis žinių kūrimo sistemoje – sudėtingą informaciją paversti visuomenei suprantamomis ir patikrinamomis žiniomis.
Ne mažiau svarbi ir tiriamoji žurnalistika – savotiškas viešosios erdvės kokybės kontrolės ir savireguliacijos mechanizmas. Žinių ekosistemos požiūriu ji veikia panašiai kaip imuninė sistema biologiniame organizme – padeda laiku atpažinti sistemines problemas, manipuliacijas ir piktnaudžiavimą.
Kartais būtent žurnalistiniai tyrimai pirmieji atskleidžia reiškinius, kuriuos vėliau analizuoja mokslininkai, vertina ekspertai ir sprendžia politikos formuotojai. Aiškinamoji žurnalistika, tiriamoji žurnalistika, ekspertai ir mokslininkai turėtų veikti kaip tarpusavyje susieti mazgai vienoje žinių kūrimo sistemoje.
Reikalingas kultūrinis pokytis
Žinių ekosistema gali veikti tik tada, kai ją palaiko aiškūs vertybiniai principai: sąžiningumas, atsakomybė ir skaidrumas.
Sąžiningumas saugo nuo faktų iškraipymo, atsakomybė primena, kad svarbu ne tik turinys, bet ir jo poveikis, o skaidrumas kuria pasitikėjimą, be kurio viešoji erdvė virsta tik naratyvų konkurencijos aikštele.
Etika čia nėra moralinis priedas. Ji yra žinių gimimo ir augimo infrastruktūra.
Žinių ekosistema turėtų veikti ne kaip cenzūruojama, o kaip savireguliuojanti sistema – su stipresniu grįžtamuoju ryšiu, didesniu visuomenės įsitraukimu ir aukštesniais kokybės standartais.
Tai nėra vien technologinis projektas. Tai kultūrinis pokytis. Perėjimas nuo „kas garsiau kalba?“ prie „kas padeda geriau suprasti?“. Nuo triukšmo – prie prasmės. Nuo informacijos vartojimo – prie bendro mokymosi.
Lietuva tam turi stiprias prielaidas: aukštą išsilavinimo lygį, stiprėjančią pilietinę visuomenę, augančią ekspertinę bendruomenę ir skaitmenines galimybes.
Klausimas nebe tas, ar galime sukurti žinių ekosistemą.
Klausimas – ar ryšimės ją kurti.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
