Jei Celofanas būtų moteris, o jį (ją) štai taip be niekur nieko, be leidimo, gatvėje pabučiuotų koks nors vyras? Būtent tokia linkme krypsta diskusija, kai Seimo narys, savo orientaciją atvirai deklaruojantis Tomas Vytautas Raskevičius per „Vilnius Pride“ pakštelėjo į skruostą su juo diskutuoti besiveržusiam asmeniui, feisbuke ir kitose erdvėse prisistatančiam Celofano vardu.
Taigi – ar neigtum, kad būta seksualinio priekabiavimo, jei Celofanas būtų moteris?
Taip.
Nes tai, kas šeštadienį vyko Vilniaus Katedros aikštėje (ar apskritai ten kas nors įvyko?), nebuvo seksualinę potekstę turintis dviejų vyrų bučinys, kaip emociškai bando pateikti viešosios erdvės karžygiai. Net andainykštis Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo ir Rytų Vokietijos lyderio Ericho Honeckerio bučinys buvo seksualesnis, kaip galima pamanyti žiūrint į Berlyno sieną. Jei pakštelėjime Celofanui matote seksualinį priekabiavimą, juo turėtumėte apkaltinti kiekvieną tetulytę, reikalaujančią „bučiuko“ iš raudonskruosčio giminaičių mažiaus, kiekvieną dėdulę, pliaukšintį tam mažiui per užpakaliuką: „O, koks didelis jau užaugai!“
Tai, kas šeštadienį įvyko Vilniaus Katedros aikštėje, buvo vieno renginio dalis, pasibaigusi dėsningu ir taikiu konfrontuojančių pusių susidūrimu, nors viena jų galbūt būtų norėjusi kitokio rezultato. T. V. Raskevičius nepasivijo taikiai gatve ėjusio Celofano, ir nepuolė jo bučiuoti, negalėdamas atsispirti begaliniam žavesiui. Celofanas dalyvavo Vilniaus Pride renginyje – kaip protestuojanti ir konfrontuojanti šalis; jis laukė atžygiuojančios eisenos, pats siekė kontaktuoti su T. V. Raskevičium; ir sulaukė – tik gal kiek kitokio rezultato nei tikėjosi.
Tai, kas šeštadienį vyko prie Vilniaus Katedros aikštės, oponentų galėjo būti sumanyta kaip prieš dvejus metus vykusio „Kaunas Pride“ tąsa. Celofanas, per eilinę savo transliaciją kalbėdamas apie protestą prieš eisenos dalyvius, matyt, ne veltui dėkojo „Patriotiškiems lietuviams“ bei atskirai – tokiam veikėjui Kęstučiui Tamašauskui. Kas jau pamiršo, priminsiu, kad būtent šie vardai skambėjo 2021 m. rugpjūtį vykusio mitingo prie Seimo, pasibaigusio riaušėmis, kontekste. Ir tų pačių metų rugsėjo pradžioje vykusiose „Kaunas Pride“ eitynėse, kur patriotais save vadinantys asmenys žygeivius pasitiko įžeidinėjimais, taip pat ir fiziniais – apmėtydami kiaušiniais.
„Pavyzdžiui, įžeidinėti juos ar dar ką nors, esu kategoriškai prieš, nes jie to tik ir laukia. Jie tik ir laukia, kad kas nors primuštų, mestų kiaušinį, jog tas nuotraukas galėtų siųsti į Briuselį ir prašyti daugiau pinigų. <...> Taigi, neduokim akstino, na, kauniečiai, jau kaip sakant, jei užtversite Laisvės alėją ir nepraleisite, būsit nepraleidę“, – būtent taip Celofanas prieš dvejus metus kreipėsi į savo šalininkus prieš „Kaunas Pride“.
Vilniuje kiaušinių nebuvo. Ir tų „patriotiškų lietuvių“ susirinko mažiau nei kelios dešimtys. Tačiau „jei nepraleisit – būsit nepraleidę“ idėja sklandė. Į ją atsakyta pakštelėjimu į skruostą.
Celofanas dalyvavo Vilniaus Pride renginyje – kaip protestuojanti ir konfrontuojanti šalis; jis laukė atžygiuojančios eisenos, pats siekė kontaktuoti su T. V. Raskevičium; ir sulaukė – tik gal kiek kitokio rezultato nei tikėjosi.
Ar šis veiksmas gali tapti lūžio tašku, sumenkinsiančiu palaikymą LGBTQ+ bendruomenei? Vargu, nors atskiri bendruomenės nariai įvykį palydi nuogąstavimu, iki šiol buvusiu tikru stabdžiu. Nuogąstavimą geriausiai apibūdina frazė „ką žmonės pagalvos“. Ką žmonės pagalvos apie atsiskleidusius LGBTQ+ žmones („Juk gali gyventi tyliai, niekas jų nelies“ – gajus toks mitas)?. Ką žmonės pagalvos apie eitynes – juk JIE ten demonstruoja save? Ką žmonės pagalvos apie bučinį, savo esme gynybinį, – juk tai sustiprins mitą apie „heteroseksualus puldinėjančius gėjus“.
Apskritai, nuostata „ką žmonės pagalvos“ reiškia atsitraukimą nuo šūkio „demonstruokimės!“, kaip atsako į reikalavimą taikstytis su primetamomis archajinėmis normomis. Ir dar vieno pseudoargumento oponuojančiai pusei suteikimą. Jei pačios bendruomenės žmonės neieškotų antro dugno ten, kur jo būti negali, kiek verti būtų paties Celofano ir Co pareiškimai apie patirtą priekabiavimą?
Dabar jie tampa šio to verti. „Jei norit, kad Raskevičių pasodinčiau į kalėjimą, stokit į Celofano partiją. Dar yra laisvų vietų. Stokit į Celofano partiją, pasodinsim Raskevičių į kalėjimą“, – tokį tikslą per transliaciją po lemtingo bučinio įvardija Celofanas, eitynių dieną prieš televizijos kameras šmėžavęs su marškinėliais, pažymėtais logotipu „77“. Tai toks viešosios sklaidos kanalas, kur susitelkė būrys įvairių melagienų platintojų, o pinigų jiems gyvuoti per savo organizacijas skiria ne kas kitas, kaip Viktoras Uspaskichas ir jo buvusi sutuoktinė Jolanta Blažytė.
Aktyvus pasipriešinimas „LGBT ideologijos“ tariamai sklaidai tose erdvėse turi rimtų užmojų. Jie pasireiškia ne tik vaivorykštinės perėjos uždažymu. Ir ne tik spustelėtu greičio pedalu sankryžoje, per kurią žygiuoja taikaus maršo dalyviai.
Regionų savivaldybėse – vienoje, kitoje, trečioje – jau atsiranda reikalavimų „stabdyti LGBT ideologiją“ bei paskelbti konkretų rajoną „laisvu“ iš esmės nuo žmogaus teisių. Gegužės pabaigoje toks projektas – tiesa, nesėkmingai – teiktas Prienų rajone. Jį pristatė Regionų partijos atstovas.
Artimiausiu metu panašų bandymą žadama pakartoti Klaipėdos rajone – apie tai kalba „Tautos ir teisingumo sąjungos“ šalininkas. Lietuvos šeimų sąjūdis skelbia, kad dėl panašių deklaracijų planuojama kreiptis į Kauno rajono, Šilalės, Šilutės ir Pagėgių tarybas.
Ir šios iniciatyvos gimė dar iki bučinio Celofanui.
