Antra diena Vilniuje vyksta NATO viršūnių susitikimas. Tai tikrai neeilinis įvykis Lietuvai. Net didžiausi euroatlantinės sąjungos skeptikai iš arti regi, kokios pasaulio galybės dalis jau 19 metų yra Lietuva. Antro tokio renginio Vilnius sulauks po trijų dešimtmečių su uodega.
Todėl suprantamas entuziazmas ir krykštavimai, noras prie kiekvieno samito kampo klijuoti etiketę „istorinis“. Bet ar tai suteikia teisę pamiršti faktą, kad Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi?
Jau 504 dienos Rusija naikina Ukrainą ir jos žmones, milijonai pabėgėlių, sukelta ekologinė katastrofa. O juk šitas karas jau galėjo pasibaigti. Šitas karas galėjo nė neprasidėti. Jei NATO būtų priėmusi tikrai istorinius sprendimus ankstesniuose viršūnių susitikimuose.
Norint galima visą Lietuvą apjuosti juosta su užrašu „istorinis“ – panašiai kaip su nesąmone „paskambink Rusijai“. Bet negalima, tiesiog nedora nematyti, kad už tos juostos – naikinami žmonės, infrastruktūra, šimtmečiams užminuotos žemės.
Jei „Patriot“, kuris dabar stovi Vilniuje, stovėtų prie Zaporižios, septyni žmonės, pirmadienio rytą atėję į Orechovo paramos punktą duonos, būtų gyvi. Bet juos nužudė rusų raketa, kurią numušančių „Patriot“ sistemų Ukrainai pagailėta.
Kiek tokių aukų buvo iki ir bus po? Kodėl NATO šalys sulėtino ginklų tiekimą Ukrainai po Chersono išvadavimo? Kodėl vakarietiški tankai Ukrainą pasiekė ne pernai rudenį, o vėlyvą šių metų pavasarį? Kodėl Rusijai suteikta tiek daug laiko įsitvirtinti kairiajame Dnipro krante?
Kuri viršūnė apie tai kalbės Vilniuje per NATO viršūnių susitikimą? Bent retoriškai paklaus?
Istorija yra labai lėta, bet negailestinga teta. Istorija to paklaus. Bet tai bus negreit. Kai šiandieninių krykštautojų nebebus. Net ir žvelgiant iš šios dienos varpinės, NATO sprendimai dėl karo bus pusiniai, su ciniškomis išlygomis. Ukraina privalo laimėti karą, o tada jau galbūt kada nors ir priimsim ją į NATO. O gal ir ne.
Taip, NATO sprendimai negali būti nepusiniai, kai tiek valstybių, interesų ir tiek Vakarų politikų bei jų patarėjų, net kanclerių ir premjerų šitiek metų maudėsi kruvinuose Rusijos piniguose.
Netgi galima bus sakyti, kad tie sprendimai ohoho, palyginti su tuo, kaip Vakarai „rėmė“ Suomiją per karą su tais pačiais rusofašistais. Bet ir įsikrykštauti nereiktų. Faktai neleidžia.
Kokie yra faktai, kurių nė akimirkai, net per didžiausią po Vytauto Didžiojo surengto Lucko suvažiavimo Vakarų civilizacijos viršūnių susitikimą negalima pamiršti?
Baisiausias Europoje karas vyko iki, vyks ir po. Karas užtruks dar ilgai. Kare kasdien žūsta ir žalojami žmonės, o visų NATO šalių verslai, įskaitant Lietuvos, toliau įprastai dirba Rusijoje, remia Rusiją. Net raketų komponentus per trečias šalis pristato Rusijai.
Ukraina maldauja duoti jai ATACMS raketų, bet jų negauna. Ukraina neturi vakarietiškų naikintuvų ir nežinia kada jų gaus. Neturi abramsų, o ir leopardų gavo mizerį. Neturi tiek priešlėktuvinių sistemų, kad galėtų bent pusėtinai apginti savo miestus, žmones ir puolančią armiją.
Nedrąsu kalbėti už istoriją, bet didelė tikimybė, kad šie faktai turi didesnį šansą būti į ją įrašyti nei pakrykšavimai „istorinis“.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
