Kai tuo suinteresuota valdančią partiją valdanti šeima, sunku ko nors tikėtis. Kuo blogesnė padėtis valstybinėse mokyklose, tuo labiau klesti privačios, o ypač – siekiančios pelno. Nereikia būti pranašiam, kai nori įžvelgti, jog palaipsniui lietuviškoji mokyklų sistema panašėja į amerikietišką arba anglišką, o ne „skandinavišką“.
Turtingieji ir išskirtiniai mokosi privačiose įstaigose, o „liaudžiai“ „palaikoma“ valstybinė sistema. Tačiau iš to gali kilti ir pranašiška mintis. Mūsų švietimo sistemos tamsa pasireiškia ne žinojimo trūkumu (žinojimo net per daug), bet saviapgaule ir apsileidimu moraliniuose dalykuose.
Paranojikas skendi nepasitikėjimo tamsoje. Iš to kyla viena švietimo biurokratų melagysčių sau ir žmonėms – kontrolės ir egzaminavimo šėlsmas bei nepasitikėjimas mokytojais. Tai vis tas pats pamišimas dėl reitingavimo, visokiausių vietų Europos ar pasaulio lentelėse – biurokratų žaidimai.
Ministerijos atstovai ir toliau sau meluoja sakydami, atseit, tokia tvarka padės „diagnozuoti“ ko vienas ar kitas vaikas nesugeba ir laiku padėti. Kas geriau galėtų visa tai atlikti nei vaiko mokytojas, bendradarbiaudamas su tėvais? Gal padėti, visų pirma, reikia vaiko mokytojui? Padėti pačiu paprasčiausiu būdu – nesikišti ir pasitikėti.
Kita saviapgaulė – mokslas ir technologijos išves mus į šviesų rytojų. Vladimiras Leninas iš tiesų mokyklą baigė aukso medaliu. Ir iš tiesų mus visus per mokslą ir technologijas vedė į šviesų rytojų. Dabar gyvename jo ir bendražygių sukurto „mokslinio“ pasaulio moraliniuose griuvėsiuose. O tame pasaulyje kurtos technologijos ir moralinis skurdas tebesprogdina Ukrainos miestus ir kaimus. Tačiau amoralumas būdingas ne tik postkomunizmui. Modernioji sąmonė, kaip puikiai pastebėjo vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas, yra apšviesta iškreipta sąmonė. Mūsų tamsa – ne švietimo trūkumas, o iškreipta moralė.
Paranojikas skendi nepasitikėjimo tamsoje. Iš to kyla viena švietimo biurokratų melagysčių sau ir žmonėms – kontrolės ir egzaminavimo šėlsmas bei nepasitikėjimas mokytojais.
Nesuprasti moralės reikšmės – jau moralinė tamsa. Svarbiausias mokytojo veiksmas ir tikslas turėtų būti teisingas, vedantis ir ugdantis, o ne sijojantis ir žlugdantis vertinimas. Skaitytinų knygų sąrašas – tik nedidelės reikšmės ideologinis ginčas. Didesnis ar mažesnis efektyvumas mokant matematikos, chemijos ar fizikos, dabar taip sureikšmintas, kad visai pamirštama, jog svarbiausia yra mokytojo autoritetas, o ne efektyvumas. Joks mokytojas nei kantrybe, nei žiniomis negali prilygti „ChatGPT“. Jei iš mokytojų tikimės ne moralės ugdymo, o „ChatGPT“ funkcionalumo, jei mūsų tikslas su mokslu ir technologijomis eiti į šviesų rytojų, visiškai akivaizdu, jog tokių „mokytojų“ netgi per daug. „Rinkoje“ vyksta įnirtinga kova. Tada klaustina, kurią dirbtinio „mokytojo“ programėlę („Microsoft“, „Google“, „Amazon“ ar kt.) naudoti Lietuvos mokyklose.
Baisiausia saviapgaulė, ypač kurstoma tėvų ir politikų, – mokyklos pervertinimas, tikintis iš jos išganymo. Jei tėvams nelabai sekasi ar trūksta laiko, jei kur nors ko nors per daug, ar ko nors trūksta, užduotis „deleguojama“ mokyklai. Mokykla perkels vaiką į „aukštesnę klasę“, į „aukštesnę šalį“, mokykla „integruos“ į „visuomenę“, mokykla „pašvęs“ už šeimą šv. Kalėdas, šv. Velykas ir Motinos dieną, mokykla užpildys visas spragas, išpirks visas tėvų ir vaikų kaltes. Tereikia pasirašyti nacionalinį susitarimą ir dar vieną projektą Europos Sąjungai. Atrodo, mokyklinio laiko infliacijos, pinigų švaistymo ir „kvailumo“ nacionalinis susitarimas jau „pasirašytas“.
