Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną – Marko Perko ir Stepheno M. Stahlio knygą „Tesla: nuostabus ir neramus jo gyvenimas“. Autoriai siūlo naujo stiliaus biografiją apie vieną įtakingiausių žmonijos mokslininkų.
Mįslingasis Nikola Tesla, nors ir nuolat persekiojamas vidinių demonų, išrado šiuolaikinį pasaulį. Jo istorija – tai naujojo amžiaus dievo, genijaus, Dzeuso, nuostabiojo stebukladario istorija. Tačiau ji be galo nerimastinga.
Išradėjas prisijaukino paslaptingą galią – elektrą. Pribloškė pasaulį nepabaigiamais išradimais ir naujovėmis. Nutiesė naujus mokslo kelius, nepaprastai paveikusius mūsų kasdienį gyvenimą. Fantazijas pavertė realybe. Jo minčių eksperimentai suardė mokslines normas. Tesla suteikė mums įrankius, be kurių šiandien neįsivaizduojame savo gyvenimo. Šio galingo žmogaus draugystės siekė garsūs aktoriai, dainininkai bei rašytojai. Visa tai vyko, stebint priblokštam pasauliui.
Tačiau Nikola turėjo savų paslapčių – kurdamas genialius savo išradimus, jis kovojo su bipolinio sutrikimo iššūkiais: maniakinės energijos antplūdžiais, besimainančiais su depresija, nugramzdinančia į didžiulės nevilties gelmes. Didysis mokslininkas atsisakė paklusti kasdienio gyvenimo klišėms ir nuolat ieškojo būdo, kaip nukelti naštą nuo žmonijos pečių. Tai tapo jo gyvenimo leitmotyvu – siekė realizuoti šį tikslą bet kokia kaina.
Šioje nauju stiliumi parašytoje biografijoje autoriai taip nuodugniai ištiria Nikolą Teslą, kaip leidybos istorijoje dar nebuvo padaryta. Markas Perko ir dr. Stephenas M. Stahlis savo knygoje atsako į pagrindinį klausimą: koks žmogus iš tikrųjų buvo Nikola Tesla, išsiskyręs itin sudėtinga asmenybe ir psichika? Kas tas genijus, kentėjęs nuo obsesinio kompulsinio sindromo ir hipertimiško temperamento, kartais iškeliančio į bipolinės manijos aukštumas, o kartais nusviedžiančio į nevilties kupinas depresijos žemumas? Koks iš tiesų buvo šis visuotinei išminčiai drįsęs prieštarauti mokslininkas, išradęs šiuolaikinį pasaulį?
Iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Bet Tesla nekantravo toliau kurti belaidį ryšį – jis tarsi lazeriu ir toliau švietė, ieškodamas atsakymų. Tuo pačiu metu Robertas Johnsonas ir T. C. Martinas prisaikdino Nikolą laikyti liežuvį už dantų, mat tiedu sparčiai ruošėsi išleisti unikalias fotografijas, kurias rengėsi įtraukti į antrąjį T. C. Martino straipsnį leidinyje „The Century Magazine“. Tyrėjai norėjo kuo stipriau priblokšti, nes tai turėjo būti pirmosios nuotraukos, padarytos naudojantis naujausiu Teslos kūriniu – šaltąja šviesa, arba fosforescencija. Du vyrai nusprendė, kad būtina išsaugoti slaptumą, taigi ir Tesla turėjo laikytis jo.
Fotografijos, padarytos naujuoju šviesos šaltiniu, neabejotinai patektų į spaudą ir taip sumažintų įspūdį. Naujosiose nuotraukose buvo matyti Markas Twainas, aktorius Josephas Jeffersonas, rašytojas Francis Marionas Crawfordas ir pats Tesla (tai galima pavadinti pirmąja asmenuke su Marku Twainu). Žurnalą buvo numatyta išleisti 1895 metų balandį.
Atsitiktinė pažintis su Johnsonais vis dar jaunam išradėjui tapo tikru lūžio tašku. Laikui bėgant, paaiškėjo, kad šie žmonės labiausiai gynė Teslą nuo viso pasaulio oportunistų. Tačiau, nors jie troško būti ilgamečiais mokslininko draugais, o Katharine‘a gal net svajojo užmegzti su juo romaną, Teslai jie buvo reikalingi tik tada, kai jausdavosi prislėgtas. Išradėjas keistai atsilygindavo Johnsonams už tai, kad porelė lėkdavo pas jį, vos tik jam pirštu pamojus – ignoruodavo šiuos žmones, apimtas manijos. Taip Nikola vengė intymumo. Kai bendrauji su draugais tik tada, kai tau patogu, tai nėra tikra draugystė – galbūt Tesla, būdamas itin egocentriškas, ir nebuvo pasiruošęs rimtai draugystei, ypač apimtas manijos būsenos.
1895 metai Teslai bus lemtingi. Jie jam atneš didžiulę šlovę ir dar didesnį sielvartą.
***
Niujorkas, Niujorko valstija, 1895 m.
Laikraščio antraštė rėkė: „Genijaus darbo vaisiai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Išradimai pražuvo. Prarastas daugybės metų darbas.“ Taip 1895 metų kovo 14 dieną buvo rašoma „New York Herald“. Straipsnis apie tragediją pradėtas tokiais žodžiais:
Palūžęs ir priblokštas Nicola Tesla, vienas geriausių pasaulio elektrikų,
vakar ryte grįžo į savo kambarius „Gerlache“ ir nuėjo miegoti. Iki šiol jis
dar nepakilo. Guli ten pusiau miegantis, pusiau pabudęs, jaučiasi visiškai
sugniuždytas.
Per vieną naktį dešimties metų darbo ir tyrimų vaisiai buvo nušluoti nuo
žemės paviršiaus. Tūkstančio laidų tinklą, atgyjantį jam paliepus, ugnis
supynė į raizgią sruogą. Tobulos mašinos, į kurias išradėjas sudėjo viską,
ką turi geriausia jo meistriškas protas, dabar virto beformiais daiktais, o
iš indų, kuriuose buvo saugomi kruopščiai atliktų eksperimentų rezultatai,
teliko šukių krūvos.
Gaisre, vakar anksti ryte [2 val. 30 min.] apėmusiame 33 ir 35 pastatus
Pietinėje Penktojoje aveniu, žuvo viena vertingiausių pasaulyje laboratorijų.
Ji priklausė Nicolai Teslai, serbų elektrikui. Tuose viršutiniuose aukštuose
stovėjo aparatai ir prietaisai, sukėlę elektros mokslo revoliuciją.
Straipsnio pabaigoje buvo rašoma: „Pastaruosius kelis mėnesius Tesla ten atliko eksperimentus slaptai. Apie juos beveik nieko nepasakojo, tikėdamasis netrukus išspręsti sudėtingą elektros problemą.“ Kokie tai buvo eksperimentai? Ar mes kada nors sužinosime? Jis neturėjo jokių oficialių dokumentų – tai buvo būtina siekiant slaptumo. Neišliko jokių užrašų, jei tokių ir buvo, taip pat jokių eskizų, tik keli piešiniai pieštuku. Neturime net nutrintos lentos. Tik Nikola Tesla žinojo, kokia jo darbo esmė ir ką prarado istorija.
Kai išradėjas kelioms dienoms atsiskyrė nuo pasaulio, draugai ėmė desperatiškai jo ieškoti visame mieste. Būtent globėjai Katharine‘ai Johnson pavyko su juo susisiekti, ji rašė: „Šiandien, vis skaudžiau suvokdama nelaimę ir didėjantį jūsų nerimą, mano brangus drauge, aš vis labiau plūstu ašaromis, bet negaliu jų laiške išsiųsti. Kodėl gi jums pas mus neatvykus – galbūt galėsime padėti: juk turime tiek daug užuojautos?“
Gaisras sunaikino visą laboratoriją, paliko tik „keturias sutrūkinėjusias ir pajuodusias sienas“. Negana to, kad Niujorkas pamažu atsigavo po atšiaurios žiemos, dar ir pasaulio ekonomika mėgino vaduotis iš 1893 metų panikos nasrų: Amerika buvo ant bankroto ribos. Finansiniai nuostoliai sukėlė Teslai daug sunkumų, o psichologinė žala apskritai neišmatuojama. Jis prisipažino draugams, kad yra išsekęs ir nebeturi ką duoti. Bet gal taip Nikola bandė apsisaugoti nuo savęs paties, nes galiausiai jis susigriebs ir „vėl ryžtingai imsis darbo ant vis dar karštų vilčių pelenų“.
Bet kas gi sukėlė didįjį gaisrą? „New York Times“ kitą dieną po tragiško nutikimo pranešė: „Gillis & Geoghegan“, garo vamzdžių gamintojai, dirbo apatiniuose pastato, kuriame ponas Tesla buvo įsirengęs savo laboratoriją, aukštuose. Buvo pasamdytas naktinis sargas [ Johnas] Mahoney’is prižiūrėti pastato. Jis sakė, kad kaip paprastai apie trečią valandą apėjęs teritoriją, pastebėjo gaisrą, kilusį pirmame aukšte, bet neaišku, dėl kokios priežasties.
Sargas bergždžiai stengėsi užgesinti gaisrą kibirais vandens.“ Iki tol, kol atvyko vadas Reillis su gaisrine Nr. 83, liepsnos jau buvo apėmusios pirmus du aukštus ir sparčiai plito. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad alyva sutepti mechanizmai laboratorijoje ir kituose aukštuose trukdė gesinti ugnį, tad ji pasiglemžė visus šešis pastato aukštus.
Tačiau tai buvo kur kas daugiau nei tik žlugęs išradėjo siekis rasti atsakymus į Dievo paslaptis – įvyko tikra katastrofa. Teslos draugas T. C. Martinas rašė:
Iš Tycho Brahe’ės Uraniborgo observatorijos šiandien teliko žemių krūva ir pora duobių. Tas pats dabar liko ir iš viršutinio aukšto, kur Nikola Tesla pastaraisiais metais įtaigiai ir nuostabiai demonstravo elektrą. Kovo 13-osios ryte iš laboratorijos, kuri visiems ten apsilankiusiems žmonėms buvo viena įdomiausių vietų Žemėje, buvo likę vien dvi siūbuojančios plytų sienos ir žiojėjantys niūrios ertmės nasrai, pilni juodo vandens bei alyvos.
Pastatas, apsuptas skurdžios Pietinės Penktosios aveniu purvo ir triukšmo, niekuo neišsiskyrė, o apatiniuose aukštuose buvo plėtojamas paprastas geležinių vamzdžių pjaustymo verslas. Nesudėtinga buvo ir nelaimės priežastis. Užsiliepsnojusi lietlempė, alyva permirkusios grindys ir „sargas“ – toks derinys jau ne pirmą kartą veiksmingai sukelia vidurnakčio gaisrus.
Teslos laboratorija tam tikra prasme buvo asmeninis muziejus. Savininkas ten laikė daugybę suvenyrų iš ankstesnių darbų ir eksperimentų, taip pat nemažai reikšmingų dokumentų. Per pastaruosius dešimt metų ponas Tesla atliko daug originalių eksperimentų. Visa tai atsispindėjo laboratorijoje.
Finansiniai nuostoliai sukėlė Teslai daug sunkumų, o psichologinė žala apskritai neišmatuojama. Jis prisipažino draugams, kad yra išsekęs ir nebeturi ką duoti. Bet gal taip Nikola bandė apsisaugoti nuo savęs paties, nes galiausiai jis susigriebs ir „vėl ryžtingai imsis darbo ant vis dar karštų vilčių pelenų“.
T. C. Martino straipsnis apie nelaimę tik patvirtina, kad Teslos laboratorijos netektis turėjo tokių tarptautinių padarinių, kokius sunku suvokti ir dabar. Gaisras sukliudė atlikti belaidžio ryšio tyrimus ir suteikė Guglielmo’ui Marconiui trampliną veikti, o kiti ėmė įtarinėti, kad Tesla niekada nebus toks pat. „New York Times“ vykdomasis redaktorius rašė: „Sunaikintos Nikolos Teslos dirbtuvės su visu nuostabiu jų turiniu yra kai kas daugiau nei tik asmeninė nelaimė. Tai viso pasaulio netektis. Neperdėsiu sakydamas, kad ant vienos rankos pirštų – tikriausiai užtektų net vienos rankos nykščio – galima suskaičiuoti šiuo metu gyvenančius asmenis, kurie yra svarbesni žmonijai už šį jauną džentelmeną.“
***
Kaip žinome, Tesla visada įveikdavo nesėkmes praeityje, bet kažin, ar ir toliau jam pavyks sėkmingai su jomis dorotis. Prisiminkime, kad 1895 metų kovo 13-osios ryte išradėjas nugrimzdo į depresiją, dėl kurios tapo toks fiziškai ir psichiškai neveiksnus, koks dar niekada nebuvo. Tačiau, nenorėdamas likti toksmentaliniame kalėjime, baimindamasis, kad niekada nepavyks iš jo ištrūkti, nusprendė gydytis, pasitelkęs savo elektroterapinius metodus.
Viskas prasidėjo nuo išsamių aukštojo dažnio srovių tyrimų, kuriuos atlikdamas Tesla pastebėjo, kad šildomasis šių srovių poveikis gali padėti išgyti nuo artrito ir kitų ligų. 1893 metais Tesla tokį gydymą pavadino medicinine diatermija – šaltąja ugnimi, galinčia sužadinti smegenis. Tad kelis ateinančius mėnesius jis sau taikė paties išrastą „mechaninę terapiją“.
Nikola paaiškino, kodėl buvo įsitikinęs, jog tokios procedūros jį išgydys: „Tirdamas aukštojo dažnio sroves, pastebėjau, kad jos daro tam tikrą fiziologinį poveikį ir atveria naujas medicininio gydymo galimybes. <…> [Aparatų] sukuriamos srovės yra tobulas tonizuojantis preparatas, tinkamas žmogaus nervinei sistemai. Jos skatina širdies veiklą ir virškinimą, užtikrina sveiką miegą, šalina iš odos kenksmingas išskyras, jų sukuriama šiluma gydo nuo peršalimo ir karštinės. Šios srovės atgaivina atrofuotas ar paralyžiuotas kūno dalis.“
Tesla taip pat manė, kad elektra – geriausia iš gydytojų, ir buvo įsitikinęs, kad aukštieji dažniai pasižymi antibakteriniu poveikiu. Mokslininkas teigė esąs atsakingas už tai, jog tokia praktika būtų plėtojama ir vėliau išpopuliarėtų. Jis pareiškė: „Šios profesijos atstovai mane patikino, kad tokios medicininės procedūros suteikė žmonijai daugiau nei visi kiti mano išradimai.“
Tesla patikėjo: ateitis dar nežlugo, tačiau jį pribloškė daugiau blogų naujienų. Išradėjas sužinojo, kad žmogus, kuris, kaip manė, yra jo draugas ir verslo partneris, apleido, kai šiam labiausiai jo reikėjo. Vos prieš mėnesį inžinierius bei investuotojas Edwardas Deanas Adamsas užmezgė su juo verslo partnerystę. Kartu su juo buvo Alfredas S. Brownas, dar vienas įžymus inžinierius, Niagaros krioklio elektrinės rėmėjas Williamas Rankine’as ir kiti. Jie įkūrė Nikolos Teslos bendrovę, gaminančią ir pardavinėjančią įvairius Teslos sukurtus elektros mechanizmus ir aparatus.
Adamsas susipažino su Tesla, įgyvendinant Niagaros krioklio projektą, tada sukvietė reikiamus bankus finansuoti. Nikolai viskas atrodė tobula. Adamsas jautėsi daugiau nei pajėgus viską įgyvendinti, bet pasijuto per daug užsiėmęs, kad, laikydamas Teslą už rankos, vedžiotų per to meto finansinius minų laukus. Išradėjui reikėjo žmogaus, kuris gebėtų suvaldyti jo fantazijos polėkį, mat jis pamažu vis labiau atitrūko nuo realybės. Adamsas tai irgi suprato, matydamas, kad Teslos psichika nestabili ir jis nuolat linkęs svajoti, juo labiau, kad daugelį jo idėjų būtų sunku sukomercinti.
Be to, ištikus 1893 metų krizei, net ir po kelerių metų šalis vis dar kentėjo nuo ekonominio nuosmukio, o daugeliui didžiausių komunalinių bendrovių sunkiai sekėsi išlikti mokioms, todėl naujų produktų poreikis buvo mažas. Vienas apžvalgininkas pastebėjo, kad Tesla buvo linkęs žvelgti plačiai, todėl kartais jam būdavo sunku įžiūrėti problemą.
