Pasirodžiusį sprendimą statyti Vilniaus mieste paminklą diktatoriui Antanui Smetonai vertinu pirmiausiai kaip prieštaringą aktą. Sunku logiškai ir racionaliai sutalpinti į vieną vietą du vienas kitam priešingus faktus: mūsų demokratiją ir siekį kurti laisvą ir kritišką žmogų su diktatoriškos Antanos Smetonos asmenybės garbinimu.
Diskusija dėl paminklo kaip ir kiti panašūs ginčai, kurie buvo apie Antano Smetonos asmenybę, neišvengia senų, iki skausmo nutrintų klišių. Jeigu būtų organizuojami klišių klišės rinkimai, tai juo neabejotinai būtų klišė Aksominė diktatūra. Liūdna, kad tokias istoriografines klišes be jokios kritikos atkartoja ir dalis istorikų, vedini skirtingų motyvų. Liūdna dar labiau, jog istorikai taip ir neskyrė diskusijose pakankamai dėmesio Smetonos diktatūros režimo aukoms analizuoti ir jų gyvenimams iškelti.
Diskusijoje labiausiai pasigendu kalbėjimo apie Antano Smetonos diktatūrinio režimo aukas. Jeigu savaime yra suprantama, jog Sovietų Sąjungos totalitarinio režimo ar fašistinės Vokietijos holokausto analizės neįmanomos be pokalbio su režimo aukomis, tai svarstant apie Antano Smetonos diktatūrinį režimą, sąmoningai ar nesąmoningai yra vengiama nutylėtas aukas kviesti į diskusiją ir remiantis jų liudijimais daryti moralinius bei politinius sprendimus. Kadangi šiuo požiūriu tekstų nelabai matyti, todėl tenka šį uždavinį bandyti atlikti pačiam ir įtraukti į diskusiją naują kampą, kurio reikėjo seniausiai – prabilti aukų vardu. Taip pat siekiu parodyti, jog diktatūra nebuvo aksominė, o kaip ir kiekviena diktatūra buvo realizuojama laužant ir naikinant piliečių gyvenimus.
Prieš pradedant kalbėti apie režimo aukas, reikia įtraukti, o kai kuriais atvejais pakartoti, kitas svarbias diktatūrinio režimo praktikas, kurios tiesiogiai nebuvo susijusios su aukomis, bet iš esmės naikino visuomenę ir valstybę. Pasitaiko argumentų, jog mūsų demokratijos netobulumas, išgyvenamos problemos yra paveldėtos išskirtinai tik iš Sovietų Sąjungos režimo laikotarpio. Šis dažnai vartojamas argumentas galiausiai lieka nutrintas ir nuvalkiotas būdas visas problemas nurašyti Sovietų Sąjungos prievartos laikotarpiui. Jeigu atidžiau įsižiūrėtume į Smetonos režimo raišką, pastebėtume, jog kai kurias diktatūros praktikas vėliau perėmė Sovietų Sąjungos totalitarinis režimas.
Pavyzdžiui, įvairių viešų, ypač politinių ir visuomeninių renginių kontrolė per (ne)išduodamus leidimus, tai praktikavo Antano Smetonos režimas. Kitas pavyzdys, susijęs su balsavimo kontrole, kai 1936 m. priimtas nedemokratiškas rinkimų įstatymas, parankus režimui ir tikrinantis atrinktuosius, kas balsavo ir kas ne, buvo panaudotas po Sovietų Sąjungos agresijos Lietuvos atžvilgiu Liaudies seimo rinkimuose. Silpna savivalda, kurią taip pat paveldėjom, ateina ne iš Sovietų Sąjungos laikotarpio, bet būtent iš Antano Smetonos režimo, kai iš esmės savivaldos tapo ne savarankiškos ir autonomiškos, turinčios politinę teisę organizuotis ir tvarkyti savo miestą ir kraštą, o įgyvendinančios centrinės valdžios duotas užduotis.
Ilgainiui režimo metu buvo uždaromos įvairios organizacijos, taikoma cenzūra, verčiama spausdinti tekstus, kurių dalis buvo ištrinta. Ryškiausias režimo pavyzdys buvo susprogdinta opozicijos „Varpo“ spaustuvė. Pats sprogimas įvyko ryte ir girdėjosi visame Kauno mieste. Sprogimą organizavo su režimu susiję asmenys, kurie nebuvo nubausti. Laimė, tada nebuvo jokių aukų, bet tai tik vienas iš virtinės režimo įvykių.
Atlikęs analizę ir surinkęs medžiagą išskirčiau keturias Smetonos diktatūrinio režimo aukų grupes: 1) piliečiai, priversti palikti šalį; 2) ištremti iš laikinosios sostinės Kauno; 3) kalinti kalėjimuose, Varnių koncentracijos ir Dimitravo, Pabradės priverčiamojo darbo stovyklose; 4) nužudyti. Aukos, prieš kurias buvo naudota prievarta, galėjo būti įvairių profesijų, įvairaus amžiaus, lyties, visuomeninio statuso žmonės. Per pirmus metus nuo perversmo vieni šaltiniai teigia, jog buvo nužudyta viešai ir ne viešai apie 60 asmenų, virš 1 000 kalinti kalėjimuose ir stovyklose, 9 000 buvo prižiūrimi policijos. Prievartos apimtys nuo 1927 m. tikrai nemažėjo, atvirkščiai, ypač po krikščionių demokratų pasitraukimo iš vyriausybės ir tapus režimo prievartos aukomis, tik didėjo.
Gruodžio 17 d. perversmas atsiminimuose buvo sukrečiantis įvykis. Kai kuriems nedaug laiko reikėjo suprasti, jog jų gyvybei galėjo grėsti pavojus, todėl paliko šalį ir emigravo svetur. Vadinasi, turėjo pakeisti įprastą gyvenimą, atidėti į šoną svajones ir kurti iš naujo gyvenimą svečioje šalyje. Kalbant apie kitą aukų grupę, tremtis iš politinio, ekonominio ir politinio tarpukario Lietuvos centro, tuo metu buvusios laikinosios sostinės Kauno, buvo puiki priemonė atriboti kritikus ir juos nutildyti. Kritikai buvo ištremiami į tėviškes ar kitas Lietuvos vietas.
Antano Smetonos diktatūrinis režimas buvo brutalus ir naikinantis gyvenimus. Nuo režimo nukentėjo tūkstančiai žmonių. Buvo sunaikintas pilietinis, politinis, socialinis gyvenimas.
Tuo metu sprendimas ištremti savo įtaka prilygtų menamai dabartinei tremčiai į Bulgariją ar dar toliau. Žmonės, kuriems dalyvavimas visuomeniniame gyvenime buvo svarbi gyvenimo dalis, patyrė rimtą smūgį. Nors apie pirmąsias dvi aukų grupes būtų galima labiau išsiplėsti, bet čia paliksim tolesnei diskusijai, ir šiame tekste noriu skirti daugiau dėmesio kitoms aukų grupėms, kurios patyrė ne tik socialinę, finansinę ar visuomeninę prievartą, bet ir fiziškai, per savo gyvybes.
Po įvykdyto perversmo pirmiausiai buvo įkurta Varnių koncentracijos stovykla. Joje buvo kalinami opozicinių partijų nariai, aktyvistai, profesinių sąjungų lyderiai ir nariai (vien už priklausymą), akademikai, studentai ir kitų sričių ir profesijų gyventojai. Tarp kalintų taip pat buvo moterų bei vaikų. Stovyklos buvo kuriamos bandant eliminuoti opozicionierius iš pilietinio gyvenimo, nors neturima įrodymų ir yra sudėtinga įrodyti kaltę teisme.
Tai galėjo būti paprasčiausia viešoje vietoje pasakyta kritika režimui ar diktatoriui Antanui Smetonai. Iš esmės bet kas galėjo būti įkalintas ir tai galėjo įvykti bet kada. Laikinas įkalinimas vėliau galėjo virsti įkalinimu iki karo režimo pabaigos, tai reiškia iki gyvos galvos. Nors stovyklų viršininkai ragino suimtiesiems duoti galimybę pasiimti savo rūbų ir daiktų, prievartos aparatas „nežaisdavo“, tiesiog gatvėje suimdavo ir išveždavo į stovyklą. Ilgainiui buvo suprasta, jog politiniai kaliniai nieko neveikia, todėl buvo įkurta priverčiamojo darbo stovykla Dimitrave, vėliau Pabradėje.
Pagrindinis stovyklos varginantis ir alinantis darbas – akmenų skaldymas, trukdavo apie 9–10 valandas su pertraukomis per dieną. Dėl prastų darbo, gyvenimo sąlygų nušaldavo pirštai, suprastėdavo sveikata, o nesuteikiant medicininės pagalbos kildavo rizika numirti. Dėl prastų sąlygų ir nuolatinio darbo Kretingos ligoninėje mirė kalinys. Tai buvo buvęs nepriklausomybės kovų savanoris Juozas Meškelė. Buvo atvejų, kai stovyklų prižiūrėtojai naudodavo smurtą arba taikydavo įvairias bausmes – įkalinimą šaltame ir tamsiame karceryje, kuriame nebuvo nei kėdės, nei lovos.
Buvo užfiksuotas įvykis, kai keli bandžiusieji pabėgti iš stovyklos buvo sugauti ir pakeliui į stovyklą miške žiauriai sumušti lazdomis, iš jų buvo ir tyčiojamasi. Kaip pasakoja įvykio liudininkai, vėliau, grįžus į stovyklą, per tardymą sargybinis „smogė [aut. past. kalinio] galvą į sieną“. Kalbant apie kalėjimus, juose buvo kalinami ir tokie Lietuvai nusipelnę asmenys kaip Vasario 16-osios Akto signataras ir vandentiekio Kaune iniciatorius Steponas Kairys, jis kelioms savaitėms buvo įkalintas sunkiųjų darbų kalėjime. Tai yra tik dalis istorijų ir dalis asmenų iš trečios aukų grupės, kurie buvo įkalinti kalėjimuose ir stovyklose.
Dažnai yra pristatomas kuriamas mitas, jog esant Antano Smetonos režimui buvo sušaudyti ar kitaip nužudyti tik keturi komunarai ir daugiau niekas nenumirė nuo režimo prievartos. Galbūt iš čia kyla ir Aksominės diktatūros pavadinimas, kuris yra visiška istoriografinė keistenybė, neišlaikanti politinės ir loginės kritikos. Aukų buvo žymiai daugiau ir buvo taikyta ne tik sušaudymo būdas. 1927 m. buvo bandyta grąžinti demokratiją į Lietuvos valstybės santvarką. Demokratinės jėgos organizavo pučą. Pučo dalyviai buvo sulaikyti, kai kurie nušauti, tarp aukų buvo trečiojo Seimo narys, socialdemokratas Povilas Mikulskis.
Bandant pateisinti Antano Smetonos diktatūrą imamasi argumento, jog tai buvo kažkokia istorinė tendencija, kuri neaplenkė kaimyninių šalių. Vis dėlto nebuvom sekantys tendencijomis, bet patys inicijavom piliečių naikinimą Europoje. Didėjant karininkų nepasitenkinimui dėl jų laipsniui ir pareigoms nepritinkančio būdo sušaudyti pilietį buvo bandyta ieškoti „humaniškesnių“ naikinimo būdų. Tad Aleksoto pirmame forte buvo įkurta dujų kamera. Joje leidžiant smalkių dujas buvo eliminuojami ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir politiniai nuteistieji. 1935 m. buvo suimti (nubausti 882 streikuotojai) Suvalkijos ūkininkų streiko organizatoriai ir nuteisti mirties bausme. Penki asmenys (K. Narkevičius, A. Petrauskas, B. Pratasevičius, P. Šarkauskas, A. Maurušaičius) buvo nužudyti dujų kameroje. Jiems režimas buvo negailestingas.
Tad Aleksoto pirmame forte buvo įkurta dujų kamera. Joje leidžiant smalkių dujas buvo eliminuojami ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir politiniai nuteistieji.
Antano Smetonos diktatūrinis režimas buvo brutalus ir naikinantis gyvenimus. Nuo režimo nukentėjo tūkstančiai žmonių. Buvo sunaikintas pilietinis, politinis, socialinis gyvenimas. Demokratas ir buvęs prezidentas Kazys Grinius yra pranašiškai pastebėjęs: „Tautininkų [aut. past. Smetonos partija], kaip rodo paskutiniai rinkimai į Seimą, yra vos 3 procentai (...) Tautininkai visus prieš save nusistatę (...) Tarp tautininkų vyriausybės ir krašto, išskyrus karininkus, eina kova, kuri gali pražudyti Lietuvą. Diktatūra gali remtis pajėga ir keletą metų išsilaikyti – iki nekyla konfliktas su užsieniu. Kilus tokiam konfliktui, valstybė žlunga, nes kas palaikys valdžią, kuri visus prieš save nustatė, kuri krašto piliečius apstatė šnipais.“
Istorijos etapo pabaigoje vyko Sovietų Sąjungos aneksija ir dar brutalesnis režimas. Ne veltui partizanų gyva istorinė atmintis atkūrė demokratinės Lietuvos konstituciją (ne Smetonos laikų) ir tapo jos tęsėjais.
Tolesnis ketinimas statyti paminklą Antanui Smetonai Vilniuje yra dar vienas aukų pažeminimas ir paniekinimas. Spjūvis tiems, kurie norėjo gyventi sąžiningai ir priešinosi neteisingumui. Kiekviena auka turėjo savo gyvenimą, artimuosius, darbą ir hobius. Kaip ir kiekvienas iš mūsų. Laikas pažiūrėti tiesai į akis ir iš esmės įvertinti diktatūrinį režimą. Prie kiekvieno Smetonos paminklo turėtų būti papildoma informacija apie režimo nusikaltimus piliečiams. Turėtų būti peržiūrėtos mokyklos istorijos programos, vadovėliai, atsisakyta klišių ir pateikta kritinė istorija.
Taip pat persvarstyti visi Smetonos pagerbimai įvairiomis formomis. Skirtas finansavimas kritiniam istoriniam režimo tyrinėjimui, skirtas ypatingas dėmesys režimo aukoms. Gruodžio 17 d. perversmas įtrauktas į mūsų minėjimus.
Pirmoji režimo auka Kazys Grinius to laukia jau per ilgai.
