Šimtų Ukrainos ir Lietuvos choristų balsais Vilniuje paminėta Vyšyvankos diena – tarptautinė šventė, populiarinanti ukrainiečių kultūrinį paveldą ir tapatybę per tradicinį drabužį. Organizatorius suburti tiek profesionalius kolektyvus, tiek pirmą kartą dainuojančius įkvėpė Dainų šventė ir noras parodyti abiejų tautų draugystę.
Sakoma, Vyšyvankoje slypi tautos siela. Ne veltui šis tradicinis ukrainietiškas drabužis jau tapęs stiprybės ir pasididžiavimo simboliu. Simboliškai paminėta ir Vyšyvankos diena – Rotušės aikštėje, dainuojant šimtams Ukrainos ir Lietuvos choristų.
„Žodis „vyšyvanka“ kilęs iš žodžio „siuvinėti“. Ukraina turi 25 regionus, ir kiekvienas regionas turi savitus ornamentus, raštus – gyvūnėlius ir geometrinius. Ir tradicinius, ir šiuolaikinius. Aš dabar turiu šiuolaikinį variantą“, – pasakoja projekto koordinatorė Tetiana Vasylkevyč.
Suburti bendrą Ukrainos ir Lietuvos chorą organizatorius įkvėpė Dainų šventė.
„Choras yra kaip tobula visuomenė, kur kiekvienas balsas yra svarbus, ir visi turi bendrą tikslą“, – teigia renginio idėjos autorė Maryna Pylypenko.
Tikslas – ne tik paminėti tarptautinę šventę, bet ir parodyti Lietuvos bei Ukrainos draugystę, padėką Lietuvai.
„Mūsų tikslas čia – vienybė ir parodyti, kad muzika ir bendras dainavimas gali sujungti skirtingus žmones. Ir mums labai svarbu, kad laisvas balsas ir kova už laisvę skambėtų garsiau, kad pasaulis nepamirštų Ukrainos žmonių“, – pabrėžia T. Vasylkevyč.
Sudainuoti kartu atvyko ne tik vilniečiai, bet ir kauniečiai, šiauliečiai, panevėžiečiai bei gyventojai iš Visagino. Čia skambėjo ne tik ukrainietiškos, bet ir lietuviškos dainos.
„Mes turime prisijungusių žmonių, kurie pirmą kartą sudainuos chore, pirmą kartą gyvenime. Mes rinkomės kiekvieną savaitę Ukrainos centre, organizavome daug bendrų repeticijų, mokėmės partijas“, – pasakoja T. Vasylkevyč.
Paklausta, ar buvo sunku mokytis dainuoti ukrainietiškai, choristė Rasa Gutmanienė sako: „Ne, nebuvo. Daug repetavome, pusę metų mokėmės, pusę metų kartojomės.“
„Prasmę galbūt ir matau toje vienybėje, kada mes, būdami lietuviais, kaip galime, taip – širdimi, daina – prisidedame prie ukrainiečių“, – priduria choristė Milda Kerpauskaitė.
Nuo karo pradžios Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai prisipažino prieš lipdami į sceną jautę ir nerimą.
„Aš labai mėgstu dainuoti ir nenoriu truputį gėdos sau prisirinkti. Aš treniravausi kas šeštadienį, kai kada, kai važiavau su mama. Mes visi kartu – su sese, su broliu – treniravomės“, – pasakoja choristas Dmytro.
Padainavus, ir smagiai pašokta. Vėliau ragauta ukrainietiškų barščių, pristatyta ir Ukrainos menininko paroda „Barkodas ant laiko durų“.
