Mariaus Ivaškevičiaus naujametis linkėjimas privertė suklusti. Senas kaip pasaulis žmonių skirstymas į didžiąsias asmenybes ir vidutinybes buvo panaudotas primenant Oskaro Koršunovo istoriją, kurioje pralaimėjo visi, ypač teatras ir jo žiūrovai. Žinoma, šis komentaras ne apie O. Koršunovą, bet apie M. Ivaškevičiaus taip įnirtingai menkinamas vidutinybes.
Kadangi tekstų apie didžiąsias asmenybes niekada netrūksta, o apie vidutinybes rašoma niekinančiai, privalau apginti vidutinybes, kurioms priklausau ir aš. Reikia pastebėti, kad vartodamas ir vidutinybės, ir didžiosios asmenybės sąvokas pasirinkau sąmoningai žaisti pagal M. Ivaškevičiaus primestas taisykles, nors pats esu kritiškas šioms sąvokoms ir gyvenimas yra šiek tiek sudėtingesnis, o iš pažiūros paprastose skirtyse įprastai slepiasi sudėtingesnės tiesos. Tad šių sąvokų vartojimą mano tekste reikėtų skaityti su kabutėmis.
Taip pat skaitykite
Pirmiausia apie sveikinimą, kurį išskirčiau į dvi dalis. Pirmoji dalis yra bandymas aprašyti per skirtį ir atskirti vidutinybes nuo didžiųjų asmenybių. Kaip pats linkėjimo autorius išskiria, pagrindinis skirtumas yra vidutinybės neišskirtinumas, besilaikantis taisyklių. Taisyklių laikytis yra pati didžiausia nuobodybė.
Antroji teksto dalis yra moralinio pobūdžio ir, anot M. Ivaškevičiaus, vidutinybė yra veidmainiška. Toks žmogus, pasikeitus aplinkybėms, pakeičia ir savo poziciją bei veidą. Tiesą sakant, antroji dalis atrodo silpnesnė. Jeigu vidutinybė laikosi taisyklių, tai kaip ši gali būti veidmainiška? Nebent pasikeistų taisyklės ir leistų vidutinybei pakeisti savo poziciją. Įdomiausia teksto pabaiga, kurioje nepaisant niekinančio vidutinybes teksto dalies išskiriama viena teigiama vidutinybių savybė – gebėjimas sutarti dėl kompromiso.
Lyg būtų paslėptas siūlymas vidutinybėms užleisti kelią didžiajai asmenybei, prisimenant jau minėtą įvykį. Grąžinti privilegiją laužyti taisykles.
Net neabejoju, jog autorius neturėjo tikslo detaliau aprašyti vidutinybių, todėl noriu pratęsti temą ir kritiškai pasižiūrėti į menkinamą vidutinybių vaidmenį mūsų gyvenime. Pirma problema, su kuria tenka susidurti, yra klausimas, kas laikomas vidutinybe, o kas – didžiąja asmenybe. Panašu, jog taisyklių laikymosi negali užtekti tiksliam apibrėžimui. Dar daugiau, ar įmanoma apskritai apibrėžti didžiąją asmenybę per taisyklių nesilaikymą?
Per pandemiją nesilaikę taisyklės kaukę nešioti tinkamai buvo pačios didžiausios asmenybės.
Kiekvienas žmogus susiduria su savo dilemomis ir bendromis taisyklėmis. Jeigu alkoholio vartojimas yra taisyklių nesilaikymo esmė, tai turbūt dažnas buvo didžioji asmenybė. Per pandemiją nesilaikę taisyklės kaukę nešioti tinkamai buvo pačios didžiausios asmenybės. Problemą sukelia ne tiek vidutinybės apibrėžimas, bet kas yra laikoma didžiąja asmenybe ir kas gali pretenduoti būti ja. Jeigu didžiųjų asmenybių negali būti daug, kokie kriterijai vienus padaro didžius, kitus ne tokius didžius? Šioje vietoje gali pasirodyti, jog skirtingi žmonės nevienodai įvardys didžiąsias asmenybes ir skirtingai nukarūnuos esamas.
Paminklo Vilniuje Antanui Smetonai atvejis irgi gali būti patikrintas šioje diskusijoje. Vienų Smetona yra laikomas didžiąja istorijos asmenybe, savo intelektiniais gabumais ir gebėjimais sukūrusia Lietuvos tarpukario Respubliką (sarkazmas). Tiesa, didžiąja asmenybe tapo taip pat dėl kitų vidutinybių, tik tarp kitko. Mano pozicijos atstovai teigtų priešingai.
A. Smetona buvo tiesiog vidutinybė, pasinaudojusi proga sulaužyti taisykles (taip, taisykles laužo ne tik didžiosios asmenybės) ir tapti diktatoriumi, pasmerkusiu žmonių gyvenimus koncentracijos ir darbo stovykloms arba emigracijai iš šalies. Panašių pavyzdžių mes atrastume ne vieną ir ne du, o tai rimtai komplikuoja piešiamą vaizdą.
Nepaisant neįveikiamos užduoties įvardyti didžiosios asmenybės kriterijus, dažnai pamirštamas vidutinybių indėlis iškeliant didžiąsias asmenybes. Gali būti ir tokių atvejų, kai bendrai išrenkama ta didžioji asmenybė, gaunanti privilegiją laužyti taisykles ir būti tuo didžiuoju. Vidutinybių indėlį gerai parodo nuostabus režisierius Arūno Matelio dokumentinis filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“, kuriame atskleidžiamas po lyderio einančių dviratininkų pasiryžimas ir pasiaukojimas dėl išrinkto lyderio.
Dažniausiai tokie lūzeriai, o teksto rėmuose vidutinybės, tampa mažai žinomi ir nereikšmingi, nes skamba tik didžiosios asmenybės vardas. Kiek vidutinybės turėjo atlikti darbo, kad gerai jaustųsi pats O. Koršunovas? Kiek buvo atlikta nematomo darbo, kad galėtume žiūrėti ir mėgautis O. Koršunovo spektakliais?
Trumpas filosofinis intarpas. Viena diskusijų temų meno filosofijoje yra rezultato autoriaus klausimas. Kas turėtų būti pagerbiamas dėl vieno ar kito kūrinio? Iki šiol egzistavo dabar kvestionuojama pozicija, kad šiuo atveju didysis kūrėjas ir autorius yra pats režisierius, individas ir didžioji asmenybė. Oponuojanti pozicija yra teiginys, jog kūryba vis tik kolektyvinis procesas, o kūrinys – kolektyvinio darbo rezultatas, todėl turėtų būti tiek pat tinkamai įvertinti operatorė arba apšvietėjas, kitaip tariant, vidutinybės. Galima eiti toliau ir sakyti, jog kiekviena vidutinybė savo srityje akimirkai tampa didžiąja asmenybe, kai išeina profesionaliai ir meistriškai parinkti apšvietimą. Be jo nebūtų matomas nei režisieriaus, nei aktorių darbas.
Pamirštame, kad iš tiesų visuomenės gerovę kuria ne didžiosios asmenybės, bet vidutinybės, atliekančios svarbų rūpesčio žmonėmis darbą.
Yra kitas, labai svarbus ir ypač paslėptas aspektas visame didžiosios asmenybės karūnavimo procese. Įvairi nelygybė, lemianti, kas taps asmenybe, o kas vidutinybe. Iš nelygybių puokštės čia išskirčiau lyčių nelygybę. Kiek didžiųjų asmenybių sąraše turėtume moterų? Klausimas, žinoma, turi atsakymą, jog tokių būtų nedaug. Greičiausiai didžiųjų asmenybių sąrašus sudarinėjo vyrai, kol moterys turėjo rūpintis vyrais, kad didžiosios asmenybės turėtų laiko mąstyti, gerti, rūkyti, kurti ir ieškoti savųjų įkvėpimų. Kartais peržengiant kitos moters autonomiją ir valią spręsti. Ar iš tiesų žmogus, neigiantis kito autonomiją ir asmenybę, yra vertas didžiosios asmenybės titulo?
Pabaigai trumpa odė vidutinybėms. Kai ši Lietuvos Respublika tris dešimtmečius buvo statoma iš didžiųjų asmenybių mito, dažnai pamirštamos vidutinybės, kuriančios ir palaikančios mūsų visuomenę ir valstybę. Pamirštame, kad iš tiesų visuomenės gerovę kuria ne didžiosios asmenybės, bet vidutinybės, atliekančios svarbų rūpesčio žmonėmis darbą.
Kai per šventinį laikotarpį nustoja bėgti vanduo ir atvažiuoja darbininkai, šiek tiek išsitepę ir nuoširdžiai siekiantys išspręsti problemą, kad būtų galima toliau naudotis vandeniu, man jie tampa didžiosiomis asmenybėmis. Kai žiemą kaimynas išeina į lauką be jokio atlygio išvalyti takų pėstiesiems, kad šie galėtų saugiai praeiti ir nesusilaužyti kojų, man jis tampa didžiąja asmenybe. Kai į paciento namus atvažiuoja greitosios pagalbos darbuotojos ir atidžiai, su rūpesčiu, bando suteikti reikalingą pagalbą, man jos yra didžiosios asmenybės. Tiek daug vidutinybių, kurios puoselėja mūsų bendrą gyvenimą, ir tiek mažai tinkamo dėmesio joms.
Ar paramedikė, išgelbėjusi pacientui gyvybę, nėra didžioji asmenybė?
