Šią savaitę Vilniuje viešėjusio prancūzų teatro aktoriaus, pjesės „En route-Kaddish“ autoriaus Davido Geselsono giminaičiai iš tėvo ir mamos pusės – didžioji jų dauguma – buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą. Likę gyvi negalėjo – dėl Geležinės uždangos, o ir nematė būtinybės kada nors grįžti į Lietuvą – kam? Juk čia buvo išžudyti brangiausi jų žmonės.
Dabar Davidas svarsto, kad laikytis tokios nuostatos buvo klaida. Kad jau po senelio mirties 2009 metais jam reikėję atvažiuoti į Lietuvą, Gargždus, Jurbarką. „Tik prieš pusmetį suvokiau visada galvojęs klaidingai – mano kartos lietuviai juk nėra kalti dėl savo senelių nusikaltimų. Tad gal jau metas pagerbti atminimą ir susitaikyti“, – svarsto pašnekovas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Vilniuje viešėjo prancūzų aktorius, litvakų palikuonis D. Geselsonas, parašęs pjesę-dialogą su Gargžduose užaugusiu seneliu.
- Sunaikintas arabų kaimas Palestinoje yra viena iš senelio ir anūko ginčų temų Davido pjesėje.
- Prancūzijos žydas, litvakų palikuonis Davidas kaltina Izraelio vadovus vykdant Gazos Ruožo gyventojų genocidą.
- Apsilankęs Gargžduose Davidas atliko šventą priedermę proseneliams, ko jų sūnui padaryti nepavyko.
Lietuvoje jis lankosi antrą kartą. Pernai gruodį jo kelionės tikslas buvo Gargždai: 1914 metais juose gimė Davido senelis Jehuda Ben Poratas (Peros) – pagrindinis pjesės „En route-Kaddish“ veikėjas. Ir ne mažesnis žydų visuomenės veikėjas Izraelyje.
Tada leisdamasis į Lietuvą aktorius mėgino susisiekti su pažįstamais mūsų šalis teatralais. Laikas nebuvo palankus – Kalėdos, susitikimams per vėlu. Vis dėlto į jo laišką atsišaukė festivalio „Sirenos“ meno vadovė, viena Lietuvos teatro centro dalininkių Kristė Agota Savė. Ji pakvietė prancūzą gegužę pristatyti savo kūrybą lietuviams ir kartu inicijuoti naujus teatro projektus.
Tai buvo išsigelbėjimas
„Man būtų labai malonu „En route-Kaddish“ spektaklį parodyti Lietuvoje, – sako Davidas Geselsonas. – Tačiau ne tik jį. Norėtųsi pradėti bendrus projektus su lietuvių menininkais.“
Tik kai Jehuda Ben Poratas, senelis iš mamos pusės, mirė, anūkui atėjo į galvą mintis labiau pasidomėti, kokia tai buvo asmenybė. Remdamasis archyvais ir mamos, tetos, bičiulių pasakojimais, aktorius pamažu atkūrė senelio gyvenimo istoriją. Parašė pjesę „En route-Kaddish“ ir su kolega aktoriumi Eliosu Noëliu ją inscenizavo. Spektaklio premjera įvyko 2014-ųjų gruodį Paryžiaus šiuolaikinio meno scenoje „Théâtre de Vanves“.
Kadišas – viena švenčiausių maldų judaizmo apeigose, ji sakoma trimis progomis: gimus vaikui, per tuoktuves ir mirus tėvams. Jų garbei kadišą paprastai sukalba pirmagimis sūnus.
Pjesės pavadinimas „En route-Kaddish“ reiškia kelionę į tą vietą ir laiką, kai bus galima sukalbėti maldą už mirusįjį. D. Geselsono kūrinys pasakoja apie žmogų, kurio visas gyvenimas – gyvas svarbiausių 20 amžiaus įvykių liudijimas.
Jehuda užaugo 8 vaikų šeimoje. Vieni vėliau išvažiavo į Rusiją, kiti į Prancūziją, o tėvai ir dvi dukros pasiliko Lietuvoje. Nutraukęs mokslus Kelmės ješivoje, atsisakęs tikėjimo, 1934 metais Jehuda paliko tėvus, Lietuvą ir persikėlė gyventi į Palestiną, Ašdod Ja`akov kibucą į pietus nuo Galilėjos ežero.
Kaip vėliau parodė istorija, tai buvo išsigelbėjimas. Nes Gargžduose likusius tėvus naciai su lietuviais bendrininkais sušaudė pačioje karo pradžioje. Tada nebuvo – ir negalėjo būti – žmogaus, kuris už aukas sukalbėtų kadišą...
Jehuda, kaip Žydų brigados, suformuotos prie britų kariuomenės, savanoris dalyvavo karo veiksmuose Italijoje. Dar vėliau 4 metus gyveno Niujorke, kol grįžo į Izraelį ir nuo 1971 metų vadovavo Icchako Ben Zvi vardo žydų istorijos institutui. Už šį darbą pelnė Izraelio prezidento apdovanojimą.
Pjesėje veikia du personažai – Jehuda ir jo anūkas Davidas: pirmojo idealai, kurių siekė visą gyvenimą, griūva, jo svajonė beveik sunaikinta. O antrasis paveldi senelio istoriją, kurios, kol neperpras, nenori priimti kaip savos.
Pjesėje taip pat gvildenama Izraelio ir Palestinos konflikto istorija. Ašdod Ja`akov kibuco bendruomenė kūrėsi greta Dalamijos (Al-Dalhamya) kaimo, kurios gyventojai buvo arabai. Po Izraelio nepriklausomybės karo 1948–1949 metais kaime neliko nė vieno gyventojo. Šiandien jo vietoje plyti kibucui priklausanti bananmedžių giraitė... Šis faktas tampa svarbia senelio ir anūko ginčų apie etines, socialines, žmogiškas ir politinės pasekmes tema.
Komplikuoti santykiai
D. Geselsono santykis su senelio idealais ir valstybe, kurią šis kūrė, švelniai tariant – komplikuotas. „Izraelio valstybės idėja šiandien man yra žlugusi, moralinis jos pamatas sugriautas. Esu prancūzas, netikintis, nereligingas. Vis dėlto man rūpi giminės istorija, mūsų tradicijos. Ir taika. Svarstau, ką man daryti su tokiu senelio palikimu, kai Izraelis šiandien vykdo Gazos Ruožo gyventojų genocidą. Benjaminas Netanyahu ir visa jo koalicija turėtų būti suimta ir teisiama už piktadarybes“, – įsiplieskia pašnekovas.
Paklaustas, ar nejaučia pavojaus dėl pastaruoju laiku sustiprėjusio antisemitizmo, Davidas atsako, kad skųstis dėl to jam būtų gėda. „Didžiausia grėsmė visiems žydams yra Netanyahu vyriausybė, nes žmonėms Izraelis ir žydai yra tas pat. Ne, Izraelis yra viena, žydai – kas kita. Savo nusikaltimais valstybė ir kursto antisemitines nuotaikas visame pasaulyje. Kaip žmogus, jaučiu moralinę pareigą pasmerkti tuos nusikaltimus“, – sako D. Geselsonas.
D. Geselsono santykis su senelio idealais ir valstybe, kurią šis kūrė, švelniai tariant – komplikuotas.
Jo tikinimu, Izraelio valdžią veda keršto troškimas. O tokia nuostata kertasi su jo senelio įsitikinimais. „Esu anūkas žmogaus, kuris akis į akį susidūrė su naciais. Ir vis tiek kalbėjo, kad negalima jų žudyti, keršyti, nes tai ne išeitis. „Mes nekeršijame, – sako mano pjesės herojus Jehuda. – Jei mano gyvenimo svajonė veda prie žudymo, rask sau kitą kelią. Jūs, jaunoji karta, turite rasti sau kitą vietą gyventi.“ Ir vienintelė vieta, kurią suradau, yra teatras“, – kalba aktorius.
Litvakų palikuonys susitiko Prancūzijoje
Abu jo tėvai – litvakų palikuonys. Mamos giminė Perosai Lietuvoje gyveno nuo 19 amžiaus pradžios, mažiausiai tokį laiką, pasak Davido, galima patvirtinti dokumentais. Jo prosenelis buvo ritualinis skerdikas šochetas, šeima gyveno gana skurdžiai.
Kas kita – Ešelzonai (Prancūzijoje tapę Geselsonais), tėvo giminaičiai, turėję medienos verslą Jurbarke (jidiš kalba Jurburg), plukdę sielius Nemunu. Kad atsirado šiame pasaulyje ir gavo Geselsono pavardę, Davidas turi būti dėkingas bendravardžiui seneliui, taip pat aplinkybėms, padėjusioms šiam išvengti Holokausto. O aplinkybės tokios: 4-ajame dešimtmetyje vyresnysis Davidas iš Jurbarko patraukė į Vakarų Europą ir apsistojo Grenoblyje. Kiti 32 Ešelzonų giminės nariai buvo sunaikinti.
„Mamos giminaičių daugiau išgyveno karą, tad ir pasakojimų apie juos, nuotraukų mūsų šeimoje liko daugiau“, – sako pašnekovas. Kaip susitiko jo tėvai – dar viena didelė istorija, pradėti jos Davidas nepasiryžo.
Atliko tai, ko negalėjo jo senelis
Pagaliau apsilankyti Lietuvoje man didžiulė dovana, sako Davidas. Gruodį su drauge nuvažiavęs į Gargždus ketino pasidairyti ko nors, kas primintų čia gyvenusius protėvius. Nieko nesitikėjo, tačiau neturkus buvo maloniai nustebintas. Rado paminklą žydų aukoms, rado informacinių stendų, rodančių, kur buvo štetlas ir kur gyveno žydai. Dovydo žvaigždė žymėjo buvusios Gargždų sinagogos vietą. Ant „Minijos“ kino teatro sienos pamatė trijų žydų komandos futbolininkų atvaizdą ir miesto pavadinimą jidiš kalba – Gorzd. Nuotrauka, pagal kurią sukurtas piešinys, visada buvo Davido šeimos archyve. Jos autorius – Gargžduose užaugęs George`as (Hirschas) Birmanas, išgyvenęs Kauno getą ir pasitraukęs į Jungtines Valstijas.
D. Geselsonas atliko tai, ko senelis Jehuda tada negalėjo atlikti, – atsistojo priešais paminklą nacių aukoms ir sukalbėjo kadišą prosenelio atminimui.
„Žinau, už kino teatro, tada – sinagogos, stovėjo mano senelio namas“, – sako prancūzų aktorius. Apsilankė tada ir žydų kapinėse, kur buvo jo proprosenelės kapas – mama turi tos vietos nuotrauką. Susipažino su Laura, gyvenančia greta. „Moteris sakė, kad turėčiau pamatyti, kokios gražios tos kapinės būna pavasarį. Ir praėjusią savaitę atsiuntė nuotraukų!“ – džiaugėsi Davidas.
Žinodamas, kad Gargžduose stovi aikštėje, kur 1941 metų birželio 24-ąją buvo sušaudytas jo prosenelis, D. Geselsonas atliko tai, ko senelis Jehuda tada negalėjo atlikti, – atsistojo priešais paminklą nacių aukoms ir sukalbėjo kadišą prosenelio atminimui...
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
