Prabėgo 25-eri metai nuo Sąjūdžio įkūrimo. Atsiveriantys archyvai, prisiminimai leidžia plačiau ir giliau pažvelgti į neseną istoriją. Juk iškyla klausimas: o kodėl jaunas Sąjūdis nebuvo gąsdinamas, nebuvo imtasi kokios nors – tegu ir švelnios – prievartos? Suprantama, Sovietų sąjunga vis tiek būtų subyrėjusi, tačiau Lietuvoje įvykiai būtų klostęsi kiek kitaip.
Prabėgo 25-eri metai nuo Sąjūdžio įkūrimo. Atsiveriantys archyvai, prisiminimai leidžia plačiau ir giliau pažvelgti į neseną istoriją. Juk iškyla klausimas: o kodėl jaunas Sąjūdis nebuvo gąsdinamas, nebuvo imtasi kokios nors – tegu ir švelnios – prievartos? Suprantama, Sovietų sąjunga vis tiek būtų subyrėjusi, tačiau Lietuvoje įvykiai būtų klostęsi kiek kitaip.
Nauji dokumentai leidžia atsakyti į šį klausimą. Daugelis prisimena, kad 1988 metų rugpjūčio mėnesį į Lietuvą atvyko Aleksandras Jakovlevas. Jo užduotis buvo išsiaiškinti situaciją Lietuvoje. A. Jakovlevas mokėsi Kolorado universitete Jungtinėse Valstijose, ilgą laiką dirbo ambasadoriumi Kanadoje. O atėjus į valdžią M. Gorbačiovui tapo jo dešiniąja ranka. Būtent jis yra įvardijamas „perestroikos architektu“. Tikriausiai A. Jakovlevas iš tuometinės komunistinės nomenklatūros geriausiai suprato, kokia yra supuvusi komunistinė santvarka.
A. Jakovlevas pakankamai draugiškai žvelgė į Sąjūdį. Lietuvos komunistų partijai tai tapo ženklu pripažinti šį judėjimą. Tai buvo oficiali ir vieša kelionė. Tačiau prieš ją buvo ir kita, slapta misija.
Tuometinis KGB vadas Viktoras Čebrikovas pasiuntė KGB analitinio skyriaus viršininką Nikolajų Sergejivičių Leonovą taip pat išsiaiškinti, kas gi vyksta Lietuvoje.
Jis parengia ataskaitą, kuri yra priešinga A. Jakovlevo nuomonei: prasidėję procesai Baltijos šalyse veda į atsiskyrimą nuo Sovietų sąjungos. Reikia ko nors skubiai imtis. Pats Leonovas pasiūlė Baltijos šalims pritaikyti finliandizacijos patirtį, t.y. įvesti ūkiskaitą, leisti užsidirbti ir šiek tiek suteikti politinių laisvių. Panašų statusą turėjo Suomija carinėje Rusijoje. Šis planas buvo atmestas, tačiau ataskaita apie nerimą keliančią situaciją Lietuvoje buvo nusiųsta aukščiausiai Sovietų sąjungos politinei vadovybei.
Tuo metu M. Gorbačiovas atostogavo Kryme, jį pavadavo reakcionierius J. Ligačiovas. Jam ta ataskaita ant stalo ir pateko. Jis paskambino A. Jakovlevui ir paklausė, ar tikrai tokie blogi reikalai Lietuvoje. Šis reakcionierių nuramino: jokio pavojaus nėra, vyksta normalus demokratizacijos procesas. Tai visiškai prieštaravo KGB pateiktai ataskaitai. Tuomet J. Ligačiovas paskambino M. Gorbačiovui ir pranešė, kad yra dvi priešingos nuomonės apie tai, kas vyksta Lietuvoje, ir pasiūlė šį klausimą nedelsiant įtraukti į politbiuro posėdį. Gorbačiovas sutiko.
A. Jakovlevas ir V. Čebrikovas atkakliai gynė savo pozicijas, politbiuras tiesiog nežinojo, kokį sprendimą priimti. Tad nutariama, kad reikia toliau aiškintis situaciją. Taip Sąjūdis buvo išgelbėtas nuo galimų represijų.
Įdomu tai, kad A. Jakovlevas slaptai siūlė tą patį, ką ir Lubianka: suteikti Lietuvai konfederacijos statusą. Tačiau tai, kaip ir KGB pasiūlymo, M. Gorbačiovas rimtai nevertino. Jis vis dar galvojo, kad vykstančius procesus valdo.
Beje, už paramą A. Jakovlevui reikėjo sumokėti. Jau po pusmečio naujasis KGB vadovas Kriučkovas Michailui Gorbačiovui pateikia duomenis, kad A. Jakovlevas yra CŽV agentas, užverbuotas dar tuomet, kai stažavosi Kolumbijos universitete. Visa tai gulė į seniai sukonstruotą koncepciją: neigiami dalykai Sovietų sąjungoje vyksta tik dėl priešiškų jėgų įsikišimo. M. Gorbačiovas turėjo sveiko proto ir neleido KGB siautėti, tačiau įtarimai, kad Jakovlevas dirbo užsienio šaliai, liko iki šios dienos.
Tikėkimės, kad jauni istorikai Sąjūdžio istoriją įrašys į žymiai platesnį kontekstą. Tik tokiu atveju galime geriau suprasti Sąjūdžio reikšmę.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
